2.19 dalis

Atrakinau duris ir giliai įkvėpusi žengiau vidun. Mano žvilgsnį pasitiko tik butą dengianti prieblanda. Rankomis atsargiai susiradau šviesos jungiklį ir nedrąsiai įjungiau. Tikėjausi, kad kambarį užplūs auksinė šviesa, tačiau to nesulaukiau. Matyt, teta taip ir nesumokėjo begalinių sąskaitų. Stengdamasi nieko neužkliudyti lėtai nusliūkinau iki kitame gale esančio lango ir atidengiau užuolaidas. Tviskančios saulės spinduliuose mirgėjo dulkių pūkeliai. Atsisukau ir dabar išvydau visai kitokį nei įprasta vaizdą.

Taip, aš esu savo senajame bute Niujorke. Deja, dabar jį vargiai buvo galima betpažinti. Anksčiau tvarkingai lentynose sudėlioti tetos kiekvieną mėnesį perkami mados žurnalai, kuriuos taip saugodavo, dabar gulėjo pažirę po visą svetainę, mat lentynų jau nebebuvo likę. Paveikslais nukabintos sienos buvo tuščios, o tose vietose, kur stovėdavo sofa bei staliukas, kilime matėsi nuospaudų žymės. Buvo aišku, kad jau gana ilgai čia niekas nebuvo užsukęs.
Bandžiau kuo tyliau nusliūkinti iki savo senojo kambario, tačiau tuščiame kambaryje kiekvieną žingsnį nustelbdavo aidas. Žinojau, kad vertėjo apsiauti savo mylimus Converse batelius. Pravėrusi girgždančias duris išvydau tik tuštumą. Nieko. Absoliučiai NIEKO. Nė vieno ženklo, kad čia būčiau gyvenusi. Nė vieno ženklo, kad čia prabėgo vieneri metai.
Nuskubėjau prie paradinių durų ir trinktelėjusi pasileidau bėgti laiptais prie manęs vis dar laukiančio taksi. Nevertėjo čia grįžti. Juk žinojau, kad tetos čia nebus.


-Kuo galėčiau padėti, mieloji? - paklausė registratūroje dirbanti seselė.
-Atvykau aplankyti savo tetos Izabelės Männik.
-Deja, panelės Männik lankymo valandos jau baigėsi. Galėsite užsukti tik rytoj.
Pavarčau akis.
-Ne, man reikia ją pamatyti dabar.
-Atleiskite, bet negaliu jums padėti.
-Prašau, paklausykite, panele...em...- žvilgtelėjau į ant kortelės užrašytą vardą - Sanford, už kelių valandų išvažiuoju ir tikriausiai dar ilgai neturėsiu laiko aplankyti savo tetos, tad gal galėtumėte man padėti ir leisti ją pamatyti bent kelioms minutėms? - bandžiau nuteikti kuo įtikinamesnę grimasą, kad seselė nesuuostų melo.
-Atleiskit, bet tikrai niekuo negaliu padėti, - tarė ir nusisuko prie kompiuterio.
Apsidairiau aplinkui. Priimamajame buvo gan neįprastai tuščia. Nusivylusi pasukau išėjimo link. Iš kišenės išsitraukiau Tic Tac pastilių dėžutę. Staiga į galvą šovė geniali mintis.
Išmečiau atidarytą Tic Tac dėžutę ir susiėmusi už gerklės pradėjau kosėti. Stebėjau, kaip apelsinų skonio pastilės pažyra ant grindų, kol vis dar imitavau.
-Ar jums viskas gerai? - pribėgo ta pati seselė.
-Taip, tik paspringau. Gal galima gauti stiklinę vandens, labai prašau? - tariau baigusi kosėti.
-Žinoma, tuojau pat.
Seselei nuėjus pribėgau prie jos kompiuterio ir į paieškos laukelį įvedžiau 'Izabelė Männik'. Skubiai apsižvalgiau po priimamąjį ir įbedžiau akis atgal į ekraną. Mano teta gulėjo 314 palatoje, IV skyriuje. Koridoriuje išgirdau seselės žingsnius. Skubomis išjungiau atidarytus langus ir pasitraukiau nuo kompiuterio.
-Prašom, - grįžusi ištiesė stiklinę vandens.
-Ačiū, - tariau ir paskubomis išgėriau. Grąžinau stiklinę ir atsisveikinusi išėjau lauk. Spėjau išgirsti seselę šaukiant "Markai, ateik surinkti pažirusių saldainių!!!"

Išėjusi pro duris pasukau keliuku, juosiančiu ligoninę. Pradėjau ieškoti kito įėjimo, juk kiekviena ligoninė turi tokį turėti, arne? Deja, visos durys, išskyrus paradines, buvo užrakintos. Nusprendžiau dėl viso pikto dar kartą apeiti ratą. Kai pasukau už dar vieno kampo, pastebėjau kitą seselę, nešančią šiukšlių maišą. Šįkart užrakintosios durys buvo plačiai atvertos.Pasislėpiau už kampo ir mąsčiau, kaip nepastebėtai prasmukti - nors jau buvo sutemę, ligoninė buvo puikiai apšviesta.
Ant žemės sugraibiojau keletą akmenukų ir nusviedžiau juos aptverto ligoninės parko link. Dėl viso pikto dar ištraukiau
-Kas čia? - sutikusi pratarė seselė. - Parkas jau užrakintas, prašau išeiti.
Kai ji priėjo prie parko vartų ir ėmė dairytis, nusėlinau durų link. Įėjusi vidun tikėjausi išvysti bent vieną žmogų, tačiau čia irgi buvo tuščia (daugelio darbutojų darbo valandos jau buvo pasibaigę). Griebiau spintoje kabantį baltą daktarės chalatą ir jį užsivilkusi kuo greičiau išskubėjau ieškoti reikiamos palatos. Puikiai supratau, kad prie apsaugos kamerų dirbantiems darbuotojams jau sukėliau daugybę įtarimų.

2.18 dalis

Sėdėjau ant savo buto palangės žvelgdama į apačioje skuodžiančius praevius. Tie maži žmogeliukai ėjo pro šalį su savo tikslais, savo mintimis, savo troškimais. O aš juos tiesiog stebėjau, galvodama apie sekantį žingsnį.

Ericui nesakiau, kodėl grįžau į Londoną. Neprasitariau nė apie kelte sutiktą Margeret, nė kad prieš išvažiuodama buvau pas ją užsukusi. Tiesa, ilgai neužsibuvau, nes skubėjau į lėktuvą.
Deja, iš Margeret nieko itin naudingo nesužinojau - kalbėjom apie jos mokyklos laikus ir žiūrinėjom nuotraukas. Vos tamdžiau ašaras žiūrėdama į du žmones, kuriuos praradau nė nepažinusi.
Nulipusi nuo palangės nužingsniavau prie šaldytuvo. Negalvodama jį atidariau (kaip kažkuri biologijos mokytoja sakydavo: ,,sąlyginis refleksas"), tačiau likau abejingai spoksoti į dvi 'Coca-cola Vanilla' skardines. Na taip, juk namuose beveik nebūnu.
Jutau, kad mano pilvas nesulauks, kol picų išvežiotojas pasibels į mano duris, tad griebiau piniginę ir paskubomis nulipau į pirmame aukšte esančią kepyklėlę. Po galais, buvau tikrai išalkusi.

Suvalgiusi tris prancūziškus ragelius gėriau savo mėgstamiausios arbatą.
-Seniai tave čia mačiau, Ema, - Puero kaip visada plačiai nusišypsojo.
-Na, žinai. Darbas, darbas, darbas, - nerūpestingai atsakiau. O taip, juk dabar esu bedarbė.
-Žinai, tave dažniau pamatau per ekraną nei čia. Tikriausiai esi labai paenkinta savo profesija. Juk jau spėjai aplankyti visą Europą.
-Žinai, Puero, jaučiausi kaip stiuardesė. Nuolatos keliauju, pamatau daugybę vietų, tačiau niekur per ilgai neužsibūnu bei neturiu socialinio gyvenimo. Manau, kad užtektinai prisižaidžiau.
-Nori pasakyti, kad išeini?
-Ne, noriu pasakyti, kad... mane atleido.
-Ką? Nesąmonė. Kodėl?
-Panašu, kad stiuardesė nusprendė atverti socialinio pasaulio duris.
Kalbėdama nejaučiau jokio kartėlio, tarsi tai būtų eilinis pasakojimas apie ryte pasibaigusį šampūną. Turbūt man niekada nebuvo lemta būti žurnaliste ar laidų vedėja. Žinoma, buvo tikrai smagu, tačiau visa tai - ne mano nosiai.
-Tai ką žadi dabar daryti?
Atsigėrusi nuostabiosios Puero arbatos žvilgtelėjau pro kepyklėlės langą. Jau buvo po vidurdienio, tad pro šalį buvo matyti iš mokyklos skubantys vaikai. Širdyje pajutau kažką ilgesingo.
Atsisukau į Puero ir laiminga tariau:
-Manau pats metas aplankyti šeimą.

Jau po kelių valandų sėdėjau oro uosto laukiamajame. Vartai turėjo atsidaryti tik už pusvalandžio, tad savo iPodu klausiausi muzikos. "We meet beneath the cactus tree, the working on spikes just stink for me..."
Pajutau, kaip kišenėje suvibravo telefonas. Ištraukusi pamačiau, kad gavau žinutę nuo Eric.
'Ir ką mano meilė veikia šiandien?'
'Nusprendžiau aplankyti savo tetą. Dabar laukiu lėktuvo į Niujorką'
'Tau niekada neatsibosta keliauti? :D'
'Kam apsistoti vienoje vietoje, kai gali turėti visą pasaulį? ;P'
'Tiesa... Neatsibodo laukti?'
'Klausausi muzikos :)'
'Ko klausais?'
Pakėliau akis nuo ekrano ir įsiklausiau į skambančius žodžius. "I know for sure that you're the cure, coming down with a case of 'I love you more', I don't want to be vunerable..."
-Pameni, kaip vakar prieš įeidami į kino salę apžiūrinėjom vieną plakatą?'
'Tai aišku :D Klausaisi S. Gomez?"
'Beeee, spėk iš naujo'
'Žinau, žinau - Vanessa Hudgens'
'Taip :) '
'Atsiųsiu kai ką geresnio'
'Nejaugi?'
'Pamatysi, t.y, išgirsi'
Po minutės gavau trumpą dainos ištrauką. Paleidusi išgirdau Erico balsą. "She’s a knock-out ten point model and they all talk about her genie in a bottle, found all my wishes with this girl something about you I can’t resist, say the words, and I’ll take the lead..."
'Nauja daina?'
'Taip, apie tokią nepakartojamą merginą Emą. Ką manai?'
'I love it'

2.17 dalis

-Kas?- tariau išvydusi Erico šypseną.

-Tiesiog gėriuosi tavo pagaliau spindinčiomis akimis.

-Tai per daug nesigėrėk, Romeo - greitai atsibos.

-Kodėl?

-Nes šalia tavęs jaučiuosi lyg mokinukė paskutiniąją mokslo metų dieną. 

Jis nusijuokė ir įsistebėjo į lubas. Padėjau galvą jam ant krūtinės, o Eric švelniai glostė man nugarą. Troškau, jog šita akimirka niekada nesibaigtų.

-Žinai, tai ilgai netruks...

-Kas?

-Visa ta laimė.

-Nesuprantu... - atsisukau.

-Pasakyk...Ar esi tikra, jog vėl išauš rytojus?

-Juk tai visuomet nutinka, - tariau sutrikusi.

-Tačiau ar esi visu šimtu procentų tikra? Ar gali man tai patvirtinti nė mažiausiai neabejodama?

-Ne...

-Ema, mes nežinom, ką mums žada ateitis. Vieną akimirką tu mano glėbyje, o kitą jau kažkur toli toli...

-Hey... Jei tu dėl tos žinutės...

-Ne, čia kalta ne žinutė.

-O kas?

-Likimas.
Dabar visai nesupratau, apie ką jis kalbą. Žiūrėjau jam tiesiai į akis, bandydama surasti atsakymą.
-Nemanai, jog likimas mus suvedė kartu?
-Tai tik atsitiktinumas,- tariau ir užmerkiau akis. Niekada netikėjau, kad egzistuoja kažkokia lemtis. Net jei ir taip, tai maniškė manęs itin nemėgsta.
-Tikrai? Įdomu, kokia galimybė, kad po pasaulį klajojanti mergina laišką parašys būtent man? Kokia tikimybė, kad po kelerių metų ji taps žurnaliste ir paims iš manęs interviu? Ir kokia galimybė, kad ji dabar bus mano glėbyje? Tai nebuvo tiesiog atsitiktinumas, Ema. Tai buvo... likimas.
-Gerai, tarkim mus suvedė likimas. Ir kas iš to? Kodėl tada man tvirtini, jog ilgai nebūsiu laiminga?
-Likimas mums daug kartų pakiš koją.
-Tai ką dabar darysim?
-Nieko. Tiesiog džiaugsimės šia akimirka, kol esame drauge, - nusišypsojo ir pabučiavo man į nosį.

Likusi diena prabėgo gana greitai. Juk su Eric minutė tetrunka sekundę, o ir ta sekundė tik mikrosekundę. Kartu nuėjome į kino teatrą. Deja, vienintelis įdomus filmas pasirodė tik siaubo trileris, tad, nors abu šio žanro nemėgom, vis dėlto į jį nuėjom.
-Tu tikra, kad nori jį paatyti? Juk visada galim nueiti į šį,- parodė "Spring Breakers" plakatą.
-Cha, to man betrūko, kad visą filmą varvintum seilę į Selena Gomez.
-Neeee, man labiau patinka Ashley Benson, - nustebusi žvilgtelėjau į jį. Eric nusijuokė ir pakratė galvą. - Juk juokauju, nepyk.
-O taip, tikrai...- ironiškai nutęsiau. Matant jo nudvelbtą žvilgsnį pasidarė kažkaip nejauku. Įkvėpiau ir pabandžiau tai ištaisyti - Žinai, o tavo skonis gan keistas. Jei būčiau vaikinas, iš tos keturiulės svajočiau tik apie Vannesa Hudgens.
Eric pakėlė akis ir šyptelėjo.
- Vis vien visos keturios kartu neprilygsta tau vienai, - jis apkabino mane per liemenį, pakėlė ir apsuko. - Tai tikrai nori eit į siaubo filmą?
-Su tavimi man nebaisus joks pabaisa, tuo labiau kažkos siaubiakas.
Pasirodo, sakiau tiesą. Nespiegiau, kai staiga išdygdavo Ryano sesuo ar tiesiog išvysdavau kraują. Taip pat nė kiek nesuvirpėjo širdis žiūrint į gražuolį Tylerį bei Ryaną. Tas, kuriam priklausė mano širdis, buvo čia, šalia manęs. Viena ranka jis tvirtai laikė mane apkabinęs, o kita laikė didelį indelį popcornų. Keista, jų nė nepaliečiau.

Atgal grįžome pėsčiomis. Londono žibintai blankiai tviskėjo nakties tamsoje. Ore buvo justi tas lengvas, nosį kutenantis ledukų kvapas, kuris galėjo reikšti tik viena - greit pasirodys pirmasis sniegas.
Ėjome susikibę rankomis. Man buvo taip gera ir linksma, nors Eric atrodė kažkoks paslaptingas. Nenorėjau paklausti kodėl, nes troškau, kad ši nuostabi akimirka tęstųsi amžinai. Tačiau Eric vis dėlto išdrįso prabilti.
-Poryt prasideda mano turas. Turiu grįžti į Švediją.
-A, - viskas, ką tesugebėjau ištarti.
-Nori keliauti su manimi? Turas tetrukst tik tris mėnesius.
-Eric, nenoriu tau trugdyti.
-Tu man esi viskas, išskyrus trugdį.
-Taip, bet negaliu tavęs atplėšti nuo karjeros, fanių... Tu niekaip nesusikaupsi savo darbui.
-Ema, tu tikrai manęs neat...
-Ne. Tu nesupranti. Būdama visą tą laiką kartu, sekdama tau iš paskos ir nerasdama gyvenimo tikslo, griausiu ne tik tavo garsaus dainininko svajones, bet ir savo troškimus. Nenoriu sugadinti tavo gyvenimo.
- Bet aš noriu būti tik su tavimi...
- Būtent todėl tau ir trugdau. Tu turi grįžti į savo pasaulį, o aš - susitvarkyti savąjį. Tada vėl galėsim būti kartu.
Jutau, kaip skruostą lengvai pakuteno pirmoji šios žiemos snaigė.
-Jeigu noriu suspėti į repeticiją, turiu išvykti į oro uostą dabar. Susitiksim, kai baigsis turas?
-Panašu, kad taip.
Eric susistabdė taksi ir prieš įsėsdamas stipriai mane apkabino ir pabučiavo.
-Aš tave myliu.
-Ir aš.

2.16 dalis

-Ema, atidaryk duris... Prašau, - girdėjau mikčiojantį Erico balsą.

-Ir kodėl turėčiau? - tariau ironiškai.

-Nes... noriu tau viską paaiškinti.

-Hmm, kiek pamenu siūliau susitikti kitą dieną prieš saulei patekant, o ne po savaitės!

-Atleisk, bet nespėjau. Visi skrydžiai buvo išparduoti, o laivas atplaukė tik vidurdienį. Ieškojau tavęs visur. Iš pradžių mūsų susitikimo vietoj, po to visuose viešbučiuose bei moteliuose. Tik viename radau įrašą, kad ten buvai, tačiau iš pat ryto išvažiavai.

Nežinau, kaip nusakyti tą jausmą, užpildžiusį mano širdį. 'Jis manęs ieškojo visame Taline' - mintyse grojo dainelė. Aš jam tikrai rūpiu... Atsistojusi atidariau duris.

Erico akyse mačiau džiaugsmą mane vėl išvydus. Iš už nugaros jis ištraukė puokštę gėlių ir ištiesė ją man. Žiūrėjau į jas sustingusi. Dar niekas man nėra padovanojęs gėlių - nei Nikas, nei Džeikas.

-A-a-ačiū, - sumurmėjau. - Užeik.

Kadangi gėlių niekad negaudavau, net nežinojau, kur jas pamerkti. Vazos neturėjau, o stiklinėje puokštė tikrai netilps. Awkward... Taip ir likau jas laikydama rankose.

-Gal padėti pamerkti?

-Ačiū, bet pasilaikysiu jas su savimi, - bandžiau išsisukti.

-Jei taip nori, - tarė nustebęs. Tikriausiai atrodžiau lyg pakvaišėlė. - Dailus butas, beje.

-Kalbant apie butą, kaip sužinojai, kur aš gyvenu?

-Pasiteiravau Melani.

-Melani?!?!? - buvau priblokšta. Kaip, po galais, jis pažįsta Melani? Juk laiškuose ją minėjau tik kaip M.

-Jo, radau ją tavo Facebook'o geriausių draugų skiltyje, - tarė kiek nuraudęs.

- Žinoma, paklauskite Melani. Ji visada viską išpliurps, - ironizavau.

-Nepyk ant jos. Ji tik stengėsi man padėti.

Minutę stojo tyla. Nei jis, nei aš nežinojome, ką sakyti.

-Klausyk, atvažiavau čia tau viską paaiškinti, - pagaliau ištarė. - Į mano tinklapį buvo įsilaužta. Tas žmogus ir parašė tą nesąmonę. 

-Aišku...

-Ema, aš sakau tiesą! Juk tą dieną nė nebuvau įsijungęs kompiuterio, o įrašas paskelbtas trečią nakties! Aš niekada nesugebėčiau apie tave ko nors tokio parašyti, ypač...

-Eric, aš suprantu, tačiau man rūpi ne tai, - pertraukiau. Nuėjau prie lentynos ir iš savo dekoruotos dėžutės ištraukiau laišką. Paskutinį Erico laišką. -Paaiškink man šitai!

Jaučiau vis labiau drėkstančias akis. Taip pat jutau, jog Ericui šis klausimas buvo itin skaudus. Mačiau jo nudelbtas akis bei pabalusį veidą.

-Niekada nenorėjau to padaryti. Tačiau privalėjau.

-Klausiau tavęs 'kodėl', o ne ar tai darei savo noru.

-Mane privertė, supranti?! Buvau ką tik pradėjęs solo karjerą ir bet koks skandalas būtų ją sužlugdęs.

-Pala, koks skandalas? Susirašinėti su mergina yra nusikaltimas ar ką?

-Jie manė, kad tu per daug apie mane žinai. Jeigu būčiau prasitaręs, kad esu dainininkas, būtum laisvai radusi mane internete. Man nuolat sakė, jog gali pradėti mane šantažuoti, atskleisti mano paslaptis, kurios viską būtų sugadinę...

Stovėjau netekusi žado. Aš? Šantažuoti? Griauti žmogaus gyvenimą? Tai buvo... beprotiška!

-Aš nuolat kartojau, jog esi ne tokia, bet jie manęs neklausė.

-Kas tie 'jie'?

-Ema, tai nesvarbu...

-Kas tie 'jie'?! - tariau aukštesniu tonu.

-Visi prie mano iškilimo prisidėję žmonės: vadybininkas, rėmėjai, stilistai, organizatoriai... Net tėvai!

-Pala, tu jiems visiems apie mane pasakojai?

-Jie matydavo, kad gaunu laiškus, tad nuolat klausinėdavo, nuo ko jie...

Bandžiau įsivaizduoti jauną Eric, užkulisiuose skaitantį mano laiškus. Tai atrodė taip miela.

-Kai pasakei, jog tu ir esi Miss Unknown, supratau padaręs didžiulę klaidą. Juk tu žurnalistė! Galėjai apie mane parašyti bet ką, tačiau straipsnyje neprasitarei nė žodelio...

-Tai kodėl sužinojęs apie mane leidai išeiti? Kodėl nesivijai ir nerašei ilgų žinučių?

Eric priėjo ir nubraukė skruostu riedančią ašarą. Žiūrėdamas tiesiai į akis tarė:

-Kartais galiu būti itin užsispyręs asilas. Žinojau, jog turiu tave pasivyti, tačiau jaučiausi įskaudintas nežinojęs tiesos.

-Na taip, kaip galėjau pamiršti. Juk tai minėjai laiškuose...

-Tačiau niekada neminėjau, kokia tu graži.

-Ar čia viena iš tų akimirkų, kai pradedi mane įsimylėti?

Eric nusijuokė ir nudelbė žvilgsnį.

-O taip, tikrai. Tu dėl manęs visiškai pametei galvą...

Vėl. Tas nuostabus juokas.

-Jei būčiau žinojęs, kad taip mėgsti gėles, būčiau kasdien tau jų įteikęs, - jo žvilgsnis užkliuvo už vis dar mano rankose laikomos puokštės.

-Iš tiesų ir aš kartais būnu gana užsispyrusi. Nenorėjau pripažinti, jog neturiu, kur jų pamerkti.

Eric nusišypsojo ir paėmė iš manęs gėles.

-Tuoj išspręsiu problemą.

Jis nužygiavo į virtuvę ir po kiek laiko vėl grįžo atgal. Pastatęs puokštę ant staliuko plačiai nusišypsojo - gėlės buvo pamerktos į mano kokteilių plakiklį.

-Genialu! - tariau plyšdama iš juoko.

-Pasiilgau tavojo juoko.

-Tavojo irgi, - šyptelėjau.

Priėjęs Eric mano atsargiai, tačiau saldžiai saldžiai pabučiavo. Tik dabar supratau, jog vis dar esu atsirėmusi į buto duris. Apsikabinau jo kaklą, o jis mane pasiėmė ant rankų...

2.15 dalis

Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.

-Dabar supratau, į ką tu panaši.

-Ir į ką gi?

-Į pirmąjį saulės spindulį. Tu, kaip ir jis, sugebi visiškoje tamsoje įžiebti šviesą. 

Tuk, tuk, tuk...

Giliai alsuodama pramerkiau akis. Vėl sapnavau Niką. Vėl, po dvejų metų pertraukos.

Tuk, tuk, tuk...

Užsidėjau pagalvę sau ant veido. Nenorėjau šiandien išlipti iš lovos. Troškau tik gulėti ir tiesiog... neegzistuoti.

Tuk, tuk, tuk...

Sviedžiau pagalvę tiesiai į duris.

-Nieko nėra namie, palikite žinutę atsakiklyje, - neįsivaizduoju, kodėl tai sušukau. Tiesiog norėjau, jog mane paliktų vieną.

Tuk, tuk, tuk...

Pašokusi iš lovos plačiai pravėriau duris.

-Taip, klausau! Ko jums iš manęs reikia?

Visa išbalau ir stipriai užtrenkiau duris. 

Tuk, tuk, tuk...

Ten buvo ta pati tamsi figūra, kurią mačiau prieš trejus metus prie Lochneso ežero...

Prabudau išpilta šalto prakaito. Ką aš ką tik sapnavau??

Vis dar drebėdama nusvirduliavusi į vonios kambarį, pliūkštelėjau šalto vandens sau ant veido. Pakėliau galvą ir tariau savo sustingusiam atvaizdui:

-Kas tai buvo?

Tuk, tuk, tuk...

Iš baimės susmukau ant žemės. 'Ema, raminkis. Tai tikriausiai tik kambarių tarnyba'- vis kartojau sau mintyse. Atsargiai nuropojau iki durų ir vos įstengdama atsistojau žvilgtelėti pro durų akutę. Po galais! Šios durys jos neturėjo! 

'Ema, tu stipri! Tu viską tiesiog įsivaizduoji'-tris kartus pakartojau ir atsargiai atidariau duris.

-Tu?- tariau nusivylusi ir užtrenkiau duris.

-Ei, Ema! Palauk!...

Atsirėmiau į duris ir lėtai nuslydau iki žemės. O taip, puiki ta mano vaizduotė!

2.14 dalis

Visą naktį praleidau įsikibusi į pagalvę savo kajutėje. Galbūt ir buvau užmigusi, tačiau to negalėjau prisiminti. Galvoje sukosi tik Margeret žodžiai bei Erico išdavystė. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau ėmiau įtikinti save, jog tą žinutę parašė ne jis. Juk tai galėjo padaryti bet kuris jo 'nekentėjas'. Bet galbūt net ne jo. Galbūt... mano?

Laivui ryte atplaukus į uostą čiupau taksi ir nuvažiavau į viešbutį Talino senamiestyje. Tai visada buvo mano svajonių miestas. Thayeris pasakojo, jog vaikystėje su močiute čia praleido kelias vasaras. Senamiestį supanti pilis jį taip žavėjo, jog visada įsivaizduodavo esantis viduramžių riteris, o ant vieno daugiaaukščio namo stogo esanti grėsmingo katino skulptūra - jo didžiausias priešas. Vien pabandžius tai įsivaizduoti ėmiau plyšti iš juoko. Būtinai turiu pamatyti tą skulptūrą.

Įėjusi į savo kambarį pirmiausia įsijungiau mobilųjį telefoną. Kadangi jį išjungiau vos išėjusi iš Eric buto, ekranas ėmė mirgėti nuo gaunamų žinučių srauto. Galiausiai jis liovėsi ir pamačiau, jog gavau 74 žinutes: 56 nuo buvusios bosės, 12 nuo laidos montažuotojo, 5 nuo brolio ir tik viena nuo Erico. Giliai įkvėpiau ir atidariau jo žinutę.

'Tu man per brangi, kad galėčiau vėl tave paleisti. Prašau, išklausyk manęs.'

Viena žinutė. To užteko mane vėl priversti susigraudinti. Sumaigiau mygtukus ir išsiunčiau jam žinutę:

'Jei taip nori.'
Iškart sulaukiau atsakymo.

'Kada?'

'Rytoj, brėkštant aušrai.'

'O kur?'

'Jei tikrai tau esu svarbi, žinosi, kur.'

Numečiau telefoną, užsidėjau ausinukus, įsijungiau savo mėgstamą dainą 'Vanilla' ir atsigulusi ant lovos įsispoksojau į lubas. Jaučiausi taip, lyg visas mano gyvenimas yra tiesiog didelis, nepasisekęs žaidimas. Vos pasijutusi laiminga esu parbloškiama ant žemės. Kodėl? Kas su manimi negerai? Aš prakeikta ar ką?
Jaučiau kaip nuo pykčio ir ašarų degė skruostai. Šią akimirką užsimaniau padaryti kažką ypač beprotiško ir kvailo.

Žvilgtelėjau į laikrodį - iki susitikimo su Ericu buvo likę maždaug 19 valandų. Kodėl gi ne?

Saulė jau leidosi, kai užlipau ant vieno iš dailiųjų daugiabučių stogų. Vilkėjau tik striukę, šortukus ir sportinius batelius. Visada buvau viena iš tų 'gerųjų mergaičių'. Nuolatos vykdydavau kitų paliepimus, stengdavausi sakyti vien tiesą bei būti sąžininga. Deja, niekada taip ir netapdavau visiškai laiminga.
Atsisėdau ant stogo krašto ir tiesiog žiūrėjau į žmones. Tikėjausi padaryti ką nors kvailesnio, tačiau nesu tokia ryžtinga krėsti šunybes. Iš rankinės išsitraukiau ką tik nusipirktą cigarečių pakelį. Užsidegiau vieną ir giliai įkvėpusi stipriai sukosėjau. Fui. Buvau sau prižadėjusi daugiau to nedaryti, bet šiandien man tai buvo visiškai vienodai.

Galiausiai atėjau į susitikimo vietą. Iki saulės patekėjimo liko maždaug pusvalandis. Atsisėdau ant atbrailos ir stebėjau miegantį miestą. Jis buvo toks gražus...
O jeigu tėvai niekada nebūtų išvažiavę? Galbūt dabar laimingai studijuočiau Talino universitete, o po paskaitų vakarieniaučiau su mylinčia šeima. Gyvenimas būtų buvęs toks gražus...
Dangus pradėjo šviesėti - reiškias, tuoj patekės saulė. Vis dar ten pat sėdėjau.
Ši vieta, kurioje laukiau Erico, man buvo ypatinga. Tai buvo ant senamiesčio aukščiausios vietos įkurta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsivėrė visas miestas.
Kodėl ji tokia svarbi? Turiu tik vieną savo tėvų fotografiją, o ji padaryta būtent čia. Nuotrauką vis dar turėjau savo kišenėje. Išsitraukusi atidžiai apžiūrėjau ir nusišypsojau. Mama rankose laikė mažytį Thayerį, o tėtis per juosmenį buvo apkabinęs mamą. Jie atrodė tokie laimingi... Ir kodėl jie visa tai paliko?
Nežinojau, ar Eric čia atvyks. Viename laiške pasakojau apie šią vietą, kaip norėčiau čia nuvykti, ir kaip ją branginu. Galbūt perlenkiau lazdą prašydama jo mane surasti. Juk jis galėjo pagalvoti apie bet kurią vietą šiame dideliame pasaulyje... O galbūt jis dabar Naujojo Zelandijoje ieško kaimelio, kuriame anksčiau gyvenau?
Staiga viskas aplink mane nušvito. Taip, patekėjo saulė. Tik šįkart aš buvau vienui viena...

P.S. Jei jums įdomu, apie kokį 'grėsmingą kačiuką' kalbėjau, užsukite čia ir nuėję į 'street view' pakelkite kamerą į viršų ;)

2.13 dalis

-Kristel?- pajutau kažkieno delną ant savo peties. Atsisukus pamačiau šviesiaplaukę moterį. Galėjau tik spėti, jog jai daugiau nei keturiasdešimt metų.

-Ak, atsiprašau... Jūs tokia panaši į vieną mano seną draugę,- tarė išvydusi mano veidą.

-Nieko tokio, juk dažnai pasitaiko,- nusišypsojau. 

Ji man atsakė tuo pačiu ir jau ketino eiti savo keliu, tačiau tas vardas vis dar skambėjo mano mintyse.

-Sakykit, kodėl pagalvojote, jog aš jūsų draugė? Juk nematėte mano veido.

-Nugirdau jūsų pokalbį su barmenu. Prašėte apelsinų arbatos - Kristel taip pat jos visada prašydavo. O iš nugaros atrodėte taip pat kaip ji.

-Atleiskit, jei pasirodysiu įkyri, bet kada paskutinįsyk su ja matėtės?

-O, seniai... Maždaug prieš dvidešimt metų. Tiesiog kvaila galvoti, jog išvis ją čia sutikčiau... Ar bent atpažinčiau!

Sustingau iš nuostabos. Nejaugi tai tiesa?

-Man atrodo, jūs nelabai teapsirikote. Mano mama... Jos vardas Kristel...

-Kada su ja susipažinote?- pasiteiravau Margeret (išsiaiškinau šios ponios vardą), kai atsisėdėjome vienoje iš poilsio salių.

-Na, turbūt pirmąją dieną mokykloje. Ji buvo mano geriausia draugė, kol neišvažiavau į universitetą. Nuo tada su Kristel susitikdavau tik per atostogas. Tačiau jai išsikrausčius į Naująją Zelandiją, daugiau taip ir nieko apie ją negirdėjau.
-Kaip gaila...- tariau nežinodama, ką atsakyti.
-Taip pat nežinojau apie tave - mačiau tik tavo brolį, jam dar nesukakus nė metukams. Tik neprisimenu jo vardo...
-Thayeris. Jis šiemet baigė universitetą, dabar susirado darbą Apple kompanijoje, Škotijoje.
-Savarankiškas ir stopus - visai kaip tavo tėtis. O tu - gryna mamos kopija.
Nusišypsojau ir nudelbiau akis į grindis. Nežinau, koks jausmas užplūdo išgirdus šiuos žodžius. Galbūt... ilgesys?
-Tai kaipgi laikosi tavo tėvai? Pasakok viską! Kas nutiko per tuos dvidešimt metų? Turi daugiau brolių, seserų? O kaip Naujoji Zelandija? Prieš išvažiuodama Kristel buvo tokia išsiblaškiusi ir išsigandusi, lyg ten važiuotų ne savo noru.
-Neturiu ko daug ir pasakoti...
-Kodėl?
-Kai buvau vienerių, tėvai žuvo avarijoje.
-O, Dieve... Kristel... Aš labai atsiprašau. Tau tikriausiai taip skaudu.
-Ne, viskas gerai. Kai prarastų žmonių nė neprisimeni, neskauda. Jaučiu tik ilgesį, daugiau nieko.
-Tai kur judu su broliu gyvenot? Su Izabele?
-Tik aš. Thayeris išvažiavo pas močiutę Belgijoje.
-Bet kodėl? Juk Izabelė visada mylėjo vaikus.
-Tikrai?- nepatikliai paklausiau prisiminusi tetos šaltį ir atsidavimą darbui.
-O taip, ji juos taip mylėjo! Jau būdama penkiolikos dirbo savanore globos namuose bei aukle nepasiturinčioms šeimoms. Tvirtino, jog nėra nieko skaudžiau, nei palikti vaikus vienus, nes privalai eiti į darbą.
Negalėjau patikėti šiais žodžiais. Nejaugi ši ponia kalba apie tą patį žmogų, grįžtantį namo vidurnakčiais ir niekada neklausiantį 'Kaip sekasi?'? Mano mintis pertraukė Margeret klausimas:
-Kiek laiko būsi Taline?
Tai štai kur plaukia šis laivas!
-Tikriausiai kelias dienas. O ką?
-Galėtum pas mane užsukti. Išgertume arbatos, papasakočiau daugiau bei parodyčiau nuotraukų albumus. Žinoma, jei nori.
-Būtų labai malonu, -tariau ir paprašiau telefono numerio. Margeret nuėjus dar kartą permąsčiau jos pasakytus žodžius. Kaip vaikus mylinti Izabelė tapo savanaude pinigų ieškotoja, kurią pažįstu visą gyvenimą? Ir kodėl mano mama buvo išsigandusi, prieš išvykdama iš Estijos?
Kažkas čia buvo ne taip...

2.12 dalis

Nestabdžiau automobilių, nekviečiau taksi... Visą dieną vaikščiojau ten, kur akys veda. Nors, tiesą pasakius, ašarų pilnos akys nelabai ką mato. Galvoje sukosi tik viena mintis - kaip per akimirksnį sugebėjau grįžti į senąjį gyvenimą?

Vėl tapau niekeno negirdima bei nepastebima. Ta pati mažoji Ema, paklūstanti kiekvienam tetos įsakymui. Tik šįkart net tetos šalia nebuvo... Buvau visai viena.

Staiga prieš akis atsivėrė rausvas dangus. Net ir visiškai sužlugdyta sugebu nusiristi dar žemiau - slystelėti ant ką tik ankstyvojo rudenio šalnų užtraukto leduko.

-Šaunuolė,- tariau bandydama atsistoti. Pakilusi vėl vos nesuklupau - lūžo vieno batelio kulniukas. Pradėjau juoktis lyg paranojikė.

Nušlubavau iki suoliuko ir nusiavusi tą nelemtą batelį atidžiai jį apžiūrėjau. Nors ir nulūžęs, tačiau vis dar buvo dailut dailutėlis - gėlėtas raštas, odiniai šniūreliai, žvilganti sagė bei švytintis užrašas 'Prada'. Ir nuo kada aviu tokius? Juk anksčiau su Melani juokdavomės iš bet kurios mokinės, bandančios nenugriūti su tokiais nuo paradinių mokyklos laiptų.

Nusiaviau kitą batelį ir juos abu švystelėjau į šiukšlių dėžę. Dangus jau ėmė temti, o aš basa sėdžiu ant suoliuko nežinia kur.

Pagaliau apsidairiau. Buvau nedideliame parke, matyt, Stokholmo centre. Girdėjau dūzgiančias mašinas bei tylų jūros ošimą. Vėjelis švelniai kedeno mano plaukus, o basas pėdas privertė sudrebėti. Mintyse girdėjau savo balsą, liepiantį kuo greičiau susirasti pastogę. Tačiau tai man nerūpėjo. O kodėl turėtų? Na ir kas, jei basa naktį vaikščiosiu dideliame nepažįstamame mieste? Būsiu užpulta? O gal susirgsiu? Ir kas tada? Numirsiu? Ne, mirties aš nebijau. Ji lengva - gyvenimas daug sunkesnis.

Įsižiūrėjau į parko takelio tolį ir mintimis grįžau į vieną rytą Niujorke, prieš kelerius metus, kai maniau, jog mano gyvenimas žlugęs. Teta buvo prižadėjusi išsiųsti į internatinę mokyklą, jei dar kartą pavėluosiu į mokyklą. Tądien skubėjau būtent ten, kai netikėtai užklupo liūtis. Buvau jauna bei naivi, tad pasislėpiau po medžiu ir laukiau, kol nustos. Tačiau dabar eičiau nesustodama. Laimei sutikau Džeiką, tąkart ištiesusį man ranką.

Žiūrėjau į takelio tolį, tikėdamasi išvysti Eric. Sėdejau ir žiūrėjau. Valandą, gal dvi.

Bet jis nepasirodė.

Užsidegė parko žibintai, tad nusprendžiau susirasti bent kambarį apsistoti. Nenutuokiau, kur šis parkas yra, tad užsimerkiau ir įsiklausiau. Tylus jūros ošimas taip ramino sielą. Ir staiga 'vūūūm'. Tas pats išplaukiančio laivo signalas, kurį kasdien girdėdavau Sidnėjuje. Patraukiau šio garso link.

Priėjusi prieplauką susiradau bilietų kasą ir nusipirkau greičiausiai išplaukiančio laivo bilietą. Net nežiūrėjau, kur jis plaukia. Tai man buvo visiškai nesvarbu. Tuojau pat įlipau į laivą, susiradau kajutę ir palindau po karštu dušu. Tik tada supratau, kokia esu pavargusi. Pėdos tiesiog degte degė nuo netikėtos šilto vandens lavinos. Susisukau į rankšluostį ir atidariusi lagaminą pradėjau ieškoti batelių be kulniukų. Laimei, radau savo mėgstamiausius Converse inkariukus. Apsirengusi nuėjau į laivo kavinę. Ji buvo pripildyta daugybės turistų, tad šiaip ne taip prasibroviau iki baro.

-Ko norėtumėt?- pasiteiravo mano bendraamžis barmenas.

-Puodelį apelsininės arbatos.

-Brangioji, galiu tau gauti bet ką, tik ne apelsininės arbatos,- šis šaižiai nusijuokė.

-Puiku, tada stiklinę kolos.

-Tuojau,- tarė ir atidarė šaldytuvą.

Taip ir būčiau žiūrėjusi, kaip jis dirba, jei kažkas nebūtų manęs pakvietęs iki skausmo žinomu vardu...

2.11 dalis

-Oho,- tai viskas, ką galėjau ištarti pirmąsyk įžengusi į Eric butą.
Jis buvo toks didelis bei erdvus. Aiškiai matėsi, jog čia padirbėta interjero dizainerio. Šoninės sienos buvo stiklinės, tad pro jas atsivėrė įspūdinga Stokholmo panorama.
-Kas?- nustebo Eric.
-Tiesiog... Niekad nesu buvus tokiame prabangiame bute.
-Nori pasakyti, kad žurnalistė, imanti interviu iš garsiausių pasaulio įžymybių, nėra mačiusi geresnio buto nei šis? Ema, nejuokauk. Čia juk tikra betvarkė!
-Visų pirma, į garsenybių butus nevaikštau - interviu imu jų studijose ar kokioje kavinėje.
-O antra?
-Netvarką visada galima sutvarkyti, - tariau ir pakštelėjau jam į lūpas.
-Aš ištroškęs, o tu?
-Galbūt,- šyptelėjau.
Eric mane nusivedė į virtuvę. Ji savo interjeru neatsiliko nuo ankstesnio kambario. Viena siena taip pat buvo stiklinė.
-Ko norėsi?- tarė atidaręs šaldytuvą.
-O ko turi?- paklausiau ir žvilgtelėjau jam pro petį šaldytuvo vidun. Ten buvo vien įvairiausi gazuoti gėrimai bei keletas vaisių, kurie neatrodė vieni iš šviežiausių. - Tu tik tai ir tevalgai?
-Na, šaldiklyje berods turiu ledų...
-Kada paskutinįsyk valgei namuose?
-Seniai... Labai seniai.
-Neturi nei šaldytos picos ar bent kokių makaronų?..- sumirksėjau.
-Esu pratęs valgyti arba restorane, arba užsisakyti picą į namus. Bet kartais gaminu ir čia.
-O tas 'kartais' geriau skambėtų kaip 'ypač retai,- įsipyliau kolos į stiklinę. Tada iš šaldytuvo ištraukiau citriną, kuri, mano nuostabai, buvo dar nesudžiuvusi, ir įmečiau skiltelę į stiklinę.
-Gal nori pažiūrėti kokį filmą? - teiravosi grįždamas atgal į didįjį kambarį.
-Kodėl gi ne,- tariau sekdama iš paskos.
-O kokį nori žiūrėti?
-Nustebink mane,- atsakiau ir įsitaisiau jo glėbyje sofoje prieš televizorių.

Mane pažadino saulės spinduliai, tvieskiantys tiesiai į akis. Šiaip ne taip pramerkiau akis ir apsidairiau. Vis dar buvau Erico glėbyje, tačiau nebe sofos, o lovoje. Na taip, turiu nuostabų talentą užmigti žiūrėdama filmus.
Išsivadavau iš Erico glėbio ir tyliai nusliūkinau į virtuvę, stengdamasi jo nepažadinti. Įsipyliau stiklinę vandens ir ėmiau dairytis savo telefono. Pagaliau radusi jį atrakinau ir likau be žado. Šimtai, ne tūkstančiai naujų žinučių mirgėjo mano Twitter puslapyje. Telefonas tiesiog  pastrigo nuo tokio didelio kiekio. Ekrane liko matyti tik dvi žinutės. Vienoje buvo parašyta ' Dek pragare', o kita teigė 'Tu didžiausia kalė pasaulyje'.
Ką? Kas čia darosi? Ką aš padariau?
Apsidairiau ir išvydau Erico kompiuterį. Tuoj pat jį įjungiau. Paspaudžiau interneto mygtuką ir laukdama, kol pasikraus, svarsčiau, ar pirmiausia patikrinti Twitterį, ar Gmailą. Tačiau išvydusi vaizdą ekrane likau priblokšta.
Žinoma, Eric pradžios tinklapį nustatė savo blogą. O jame puikavosi ta pati nuotrauka, kurią Eric buvo uždėjęs ant mano darbalaukio, kai įstrigom mašinoje. Po nuotrauka švytėjo žodžiai:
'Tikriausiai pastebėjote mane su ja, tačiau ji tikrai ne mano mergina. Tai tiesiog pokštas. Su draugais susilažinau, jog žurnalistės GALI susitikinėti su garsenybėmis, tad turėjau tai įrodyti. Tačiau, patikėkit, savo noru tikrai nesusitikinėčiau su tokia šliundra, kaip Ema. Ji tiesiog trokšta išgarsėti... /Eric.'
Šie žodžiai kirto tiesiai į širdį. Ašaros ėmė ristis skruostais, o rankos drebėjo kaip niekad.
Ne! To negali būti!
Visą laiką jis mane... Apgaudinėjo? Tyčiojosi iš mano jausmų. Vos sugebėjau įkvėpti ir iškvėpti.
Lyg to būtų negana, telefonas pagaliau atstrigo ir ekrane sumirgėjo naujas gautas pranešimas 'TU ATLEISTA'.
Griebiau stiklinę ir svirduliuodama kažkaip sugebėjo nueiti iki miegamojo. O štai jis - žmogus, kurį tariau mylėjusi - ramiai miega, apsimesdamas, jog nieko nežino. Pajutau neapsakomą pyktį ir išpyliau visą stiklinės turinį tiesiai jam ant veido.
-Ei, ką darai?- tarė pašokęs iš miego.
-Kaip tu galėjai!?? Ne, kaip tu drįsai?!-spiegiau pro ašaras.
-Ema, kas nutiko?- nustebęs bandė mane apkabinti.
-Nedrįsk manęs liesti, tu... Tu kvaily.
-Ką aš padariau??
-Ką? Jis net nežino ką! Nevaidink nušokusio nuo mėnulio. Puikiai žinai, ką padarei. 'Savo noru niekada nesusitikinėčiau su tokia šliundra',- tariau ironiškai.
-Apie ką tu kalbi?
-Apie tai, jog nenoriu tavęs matyti akyse. Daugiau niekada!
Apsisukau ir nuskubėjau prie durų. Stvėriau paltą, lagaminą bei rankinę ir jau ruošiausi sprukti laukan, tačiau prie durų atsistojęs Eric manęs nepraleido.
-Prašau, praleisk mane, antraip baigsis bloguoju,- pro ašaras vos sugebėjau ištarti žodžius.
-Ne, kol nepaaiškinsi, kas nutiko.
-Pamačiau žinutę tavo bloge bei tūkstančius nepatenkintų gerbėjų linkėjimų sudegti pragare - štai kas nutiko. O dabar traukis!
-Kokią žinutę? Apie ką čia kalbi?
-Nevaidink, gerai? Tą pačią su mudviejų nuotrauka, kurią slapta padarei man miegant mašinoje, Tu vienintelis galėjai ją turėti! Tu vienintelis galėjai ją paskelbti savo bloge! Tu vienintelis galėjai taip mane apšmeižti! Ir tik dėl tavęs vienintelio mane išspyrė iš darbo!
Nebeiškentusi trenkiau jam į ranką, kuria užtvėrė praėjimą prie durų, tačiau Eric nieko nepajuto. Atvirkščiai, mane suspaudė savo glėbyje.
-Juk sakiau, neliesk manęs!- ištrūkau iš jo rankų.
-Ema, niekada taip nepasielgčiau. Nė už ką!
-Nejaugi?- ironizavau.
-Ema, aš tave myliu ir niekada už jokius pinigus tavęs nepalikčiau.
To man jau buvo gana.
-TIKRAI?? KIEK PAMENU, KARTĄ TAIP JAU PADAREI!!!!
-Ką tu čia paistai?
Prapliupau juoktis.
-Ir tu dar nesupratai...
-Ko?
-Tai aš studijavau Singapūro universitete, tai aš laimėjau konkursą 'Baletas Niujorke', tai aš dievinu arbūzų skonio ledinukus bei nenustygstu vietoje išgirdusi dainą 'Just That Girl'. Tai aš rašiau tau laiškus. Asile, tai aš esu Miss Unknown!!! - spiegiau pro ašaras.
Iš nuostabos Eric nuleido ranką, o aš puoliau pro duris tiesiai į liftą. Durims užsivėrus susmukau ant grindų ir prapliupau rėkti iš skausmo. Taip, kai pirmąsyk praradusi žmogų, kurį mylių. Tik šįkart jis niekur nedingo. Jis tiesiog iš manęs juokėsi.
Meilė mirė. Meilė žuvo. Meilės čia niekad nebuvo...

2.10 dalis

-Ir kur tu mane atitempei?- tariau, kai mašina sustojo tuštutėlėje stovėjimo aikštelėje. 

-Pamatysi, - Eric šyptelėjo ir išlipęs atidarė dureles. Išlipusi pajutau gryno oro pliūpsnį. Apsidairiusi supratau, jog iš visų pusių mus supa nesibaigiantis lapuočių miškas. Nuo ankstyvųjų rudens šalnų lapai jau buvo spėję pagelsti, tad jie man priminė įvairių atspalvių rausvą bei šokoladinę paletę. 

-Čia... taip...

-Nuostabu,- užbaigė Eric.

Mano akys užkliuvo už stendo aikštelės pakrašty. Priėjusi turėjau nusivilti - kiekvienas žodis buvo parašytas švedų kalba.

-Kas čia rašoma?

-Jis skelbia tako pradžią. Šiame miške yra pažymėti penki takai: 1, 2, 4, 7 ir 10 kilometrų ilgio. Jie veda per vienas gražiausių Švedijos vietų ir, svarbiausia, čia niekada nepasiklysi. Ką manai?

-Manau, jog renkuosi dešimties kilometrų takelį,- juokiausi.

-Tikrai? Dešimt kilometrų yra gana daug...

-Išsigandai?

-Ne, tik bijau, jog tu tiek nenueisi.

-Dar pažiūrėsim, - šmaikštavau.

-Gerai. Tada eime, - vis dar nepatikliai tarė Eric. Žvilgtelėjau į laikrodį - be kelių minučių šešios. Bandžiau prisiminti, ar kada nors taip anksti esu buvusi miške.

Nusekiau Eric iš paskos. Pasirodo, jog eiti nebus taip paprasta - čia vien kalnai kalneliai.

-Iš kur sužinojai apie šią vietą?

-Hmm, internete.

-Nori pasakyt, jog niekada nesi čia buvęs?- nustebau.

-Na, taip. O ką?

-Bent jau aš čia atvykčiau kiekvieną mielą dieną...

-Žinai, su tavimi viskas taip paprasta.

-Ką tuo nori pasakyti?- tariau bandydama nenugriuvusi nulipti nuo kalniuko.

-Jaučiuosi taip, lyg visą savo gyvenimą praleidau po vandeniu ir tik dabar išnirau. Kiekvieną laisvą dieną praleisdavau kokiame nors klube ar tiesiog namuose. O dabar... Šeštą ryto vaikščioju miške! Pastaruosius kelis mėnesius net nebuvau taip anksti atsikėlęs!

-Ir koks gi jausmas pagaliau išnirus?

-Jaučiuosi... laimingas. Jaučiu, jog pagaliau egzistuoju šioje Žemėje!

-Lyg bent vienas švedas nežinotų, kas esi...

-Žmonės mane pažįsta. Tačiau aš savęs - ne.

-Nesuprantu,- pažvelgiau į jį.

-Emma, tu neapsakoma. Bet kuri mergina vidury liūties sustojus mašinai pultų į paniką. O tu į tai net nekreipei dėmesio. Pasiūlei žiūrėti filmą, kol lietus nustos. Emma, tu esi neapsakomai nuostabi asmenybė!

Nuo šių žodžių visa išraudau ir žvilgsnį nukreipiau į šokoladinį mišką.

Tenka pripažinti- Švedijos gamta nuostabi. Eidami vis išvysdavome kokį žvilgantį ežerą ar tyrą upelį. O kalnai kalneliai nė nežadėjo užleisti vietos lygumoms. Perėjus keturis kilometrus pastebėjau, jog miške vis daugėjo spygliuočių medžių, kol galiausiai viskas nusidažė žalia spalva.

Staiga prieš akis atsivėrė neapsakomai stulbinantis vaizdas - pasirodo buvome prie stačiojo kalno šlaito, kuris apjuostas akmenine tvora. Už jos matėsi medžių viršūnes, milžiniška upė ir toliau besidriekiantis miškas. Virš upės vis dar tvyrojo rytinis rūkas.

-Tai gražiausias mano kada nors matytas vaizdas,- tariau apstulbusi.

Eric suėmė mano ranką ir nuvedė prie šlaito. Atsisėdome ant akmeninės tvorelės.

-Esu matęs ir gražesnį...

-Pavyzdžiui?- tariau atrėmusi galvą ant jo peties.

-Tu.

Tai viena iš tų akimirkų, kai trokšti, jog laikas sustotų, viskas pasiliktų taip, kaip yra. Sėdžiu su savuoju princu karalystėje už jūrų marių. Ir tai ne pasaka...


This innocence is brilliant, I hope that it will stay
This moment is perfect, please don't go away
I need you now
And I'll hold on to it, don't you let it pass you by

2.9 dalis

Vidun įėjo dar viena mergina. Su savimi ji taip pat nešėsi ir narvelį, kurio viduje ramiai miegojo dailus šelti veislės šuniukas.

-Tikiuosi jūs nealergiška šunims, - tarė.

-Laimei ne, dievinu šunis.

-Beje, jei nežinot, aš Tone, o čia mano asistentė Šara.

-Ema. Malonu susipažinti. O kodėl turėčiau žinoti?

 -Na, aš hmm... dainininkė,- Tone kiek nuraudo.

-Tikrai?-  kokia gėda! Žurnalistė nežino, kas ji tokia... -Atleiskit, tiesiog nesitikėjau, kad jūs važiuotumėt traukiniu.

-O kodėl gi ne? Juk galiu daryti, ką tik noriu. Be manęs šiame traukiny taip pat yra ir daugiau žvaigždžių, - ji palenkė galvą ir atidžiau į mane pažiūrėjo. -Jūs man kažkur matyta. Berods mačiau jus kažkuriame kanale.

Šyptelėjau ir tariau visų žinomą frazę:

-Sveiki, čia Ema ir su jumis 'European Music Box'.

-O Dieve! Čia tu?- išsižiojo Šana.

-Ką čia veiki?- nustebo Tone.

-Negavau lėktuvo bilietų į Oslą, tad teko važiuoti traukiniu... Tai tu esi ta Tone, kuri dainavo su Eric?

-Iš kur žinai?

-Praeitą savaitę iš jo ėmiau interviu ir... jis man tai pasakė... Klausyk, atleisk, jog neatpažinau tavęs.

-Aaaa, nieko. Puikiai suprantu tave. Juk turi atpažinti kiekvieną veidą. Prisimenu, kaip labdaros vakarėlyje turėjau sveikinti kiekvieną atvykėlį. Buvo siaubinga!

-Hah, būtų buvę daug baisiau, jei nebūčiau tau visko pasakinėjusi,- numykė asistentė.

-Gal žinot, ar čia yra kavinė?- pasiteiravau.

-Nejuokauk, čia tokių nėra. Nuostabus restoranas - štai ką galima rasti!

-Einu, ko nors nusipirksiu.

Atsisėdau prie nuošalaus staliuko ir užsisakiau puodelį arbatos bei prancūzišką ragelį su keptų kriaušių įdaru. Kol laukiau užsakymo, žiūrėjau pro langą - buvome tankiame miške, kažkur tarp kalnų. Jaučiausi lyg Bella, vykdama į Forksą. Tik Osle
būsiu vos penkias dienas ir joks Edvardas manęs neįsimylės...

-Atleiskite, gražioji panele, ar čia užimta?

Atsisukau ir likau be žado - tai buvo mano Edvardas...

-Labas, Ema, - savo nuostabiu balsu tarė Eric.

Taip ir žiūrėjau į jį - apstulbusi, laiminga ir nenutuokianti, ką pasakyti.

-Galiu prisėsti?

-Žinoma, - bandžiau atgauti žadą.

-Tone parašė žinutę, jog čia esi. Negalėjau nepasisveikinti su tavimi.

-O! Panašu, jog ji gera draugė.

-Taip, tikrai... Taigi, šią savaitę atakuoji Norvegiją?

-Panašu, kad taip, -nusijuokiau. -O ką tu čia veiki?

-Na, kaip žinai, Osle vyksta toks muzikinis renginys, kuriame žadu pasirodyti. O lėktuvo bilietų jau nebebuvo, tad teko keliauti traukiniu.

-Kaip ir man... Ką dainuosi?

-Su Tone atliksiu 'Imagine'. Po to daugybė interviu, keli vakarėliai ir atgal į Švediją.

-Maniau atliksi kokią nors savo dainą...

-'Imagine' ir yra mano daina, tik ją, kaip sakant, padovanojau Tone. O kokia mano daina tau labiausiai patinka? Ir, prašau, nevardink kelių. Pasakyk tik vieną.

-Hmm... Sunku taip imti ir pasirinkti, - atsisukau į langą ir galvojau.  -Galiu pasakyti dvi?

-Ne!- pradėjo juoktis.

-Tada atsakymo teks labai ilgai laukti.

Laimei, atėjo padavėjas ir atnešė mano arbatą.

-Kokia čia arbata?

-Apelsininė. Mano mėgstamiausia.

-Tikrai? Net nesu apie tokią girdėjęs.

-Tai pabandyk - ji labai gaivina,- stumtelėjau puodelį jam.

Eric nedrąsiai jos gurkštelėjo.

-Ir kaip?

-Nenuostabu, jog ji tavo mėgstamiausia, - šyptelėjo ir grąžino mano puodelį. -Vos nepamiršau - palikai savo skarelę.

-Pastebėjau...

-Deja, palikau ją bute. Galbūt vėl turėsi kokį nors darbelį Stokholme?

-Nemanau, mano vedama laida tuoj baigsis. Kas bus po to - nenutuokiu.

-Tai trečiadienė vakare vėl būsi jau pabaigusi visus darbus?

-Tikriausiai taip.

-Kur važiuosi šįkart?

-Iš tiesų - nežinau. Galvojau tiesiog pasivaikščioti po Oslą.

Per gasiakalbį pasigirdo žinutė, skelbianti, jog traukinys tuoj pasieks galutinį tikslą.

-Klausyk, gal gali duoti savo telefono numerį? Jei kada būsim netoliese, galėsim susitikt- tarė ir rankose jau laikė savo iPhoną.

Paėmiau jo iPhoną ir pradėjau rašyti žinutę.

-Ką tu darai?

-Rašau žinutę sau.

Netrukus mano paprastutis Nokia pranešė apie gautą žinutę.

-Maniau visi žurnalistai turi iPhone.

-Maniau visi dainininkai nevažiuoja viešuoju transportu,- atkirtau. -Tai ką, iki kito susitikimo!

Pasiėmiau savo daiktus ir jau ruošiausi eiti prie kasos susimokėti, tačiau Eric mane sustabdė.

-Taip ir nepasakei, kokia daina tau labiausiai patinka, o savo naujojo singlo pavadinimą juk pasakiau.

-Break Of Dawn - ji man labiausiai patinka. Galbūt todėl, jog niekad nemačiau tekančios saulės,- nusišypsojau ir patraukiau link kasos.

 Griuvau į minkštutę viešbučio lovą. Kaip pastebėjau, visos lovos čia būna minkštos. Taigi, trečiadienio popietė. Baigiau visus darbus. Ir... Nebeturiu jokių planų. Liko tik viena savaitė Islandijoje, o tada nežinia, kas bus. Troškau nuvykti į Arizoną pas Mel arba... Vėl į Stokholmą?

Ne, tai kvaila. Kam veltui švaistyti pinigus dėl kažkokios skarelės, kurią Eric galėtų atsiųsti ir paštu. O gal ten noriu nuvykti dėl kažko daugiau?

Staiga išgirdau beldimą į duris. Nutipenau prie jų ir atidariau.

-Labas vakaras, gavote laišką.

-O! Manau tai kažkokia klaida...

-Jūs Ema Nurmsalu?

-Taip.

-Tai reiškia, jog laiškas jums. Gero likusio vakaro!

Uždariau duris ir puoliau apžiūrinėti laišką. Prisiminiau, kaip pirmąsyk gavau laišką nuo Eric. Kokia laiminga tada buvau... Deje, ant voko nebuvo siuntėjo vardo.

Atsargiai jį atplėšiau ir išvydau ne tai, ko tikėjausi. Tai buvo traukinio bilietas į Stokholmą. Gal kažkas skaito mano mintis?

Griebiau telefoną ir parašiau Eric žinutę 'Gal išprotėjai?' Tuoj pat sulaukiau atsakymo 'Kiek žinau, tokių progų daugiau neturėsi, tad kodėl ja nepasinaudojus?'

Žvilgtelėjau į bilietą - traukinys išvyksta lygiai po valandos. Tikrai nežadu skubėti krautis daiktų ir tada lėkti į traukinių stotį...

Negaliu patikėti, jog sėdžiu traukinyje. Taip pat negaliu patikėti, jog Eric nori, kad atvykčiau į Stokholmą. Vidury nakties. Aš ten būsiu... Penktą ryto! Turbūt ta skarelė jam laaabai nepatinka...

Važiuoti naktį traukiniu tikrai nemalonu. Pro langus nieko nesimato, tad nenutuoki, kur esi. Prisimenu, kaip kartą važiavau traukiniu iš Sidnėjaus į kitą, gan toli esantį miestą, kuriame vyko plaukimo varžybos. Su draugėmis sėdėjome kajutėje ir žaidėme 'Truth or dare'. Tiesą sakant, tai buvo labiau panašu į 'Dare ir tik dare'. Kiekviena sukome Fantos butelį ir tai, į kurią jis atsisukdavo, tekdavo visiškoje tamsoje nueiti į kokią nors traukinio vietą. Patikėkit, tai tikrai buvo baisu, ypač, kai prieš žaidimą pasakojom baisias istorijas, kurios įvyksta traukiniuose naktį...

Nė nepajutau, kaip užmigau. Pabudau tik tada, kai traukinys sustojo. Žvilgtelėjau į laikrodį - 04:52. Ir ką turėčiau veikti tokiu metu? Pasiėmiau savo daiktus ir patraukiau išėjimo link. Tik dabar pastebėjau, jog traukinys buvo beveik tuščias.

Išlipau ir apsidariau. Traukinių stotyje nebuvo nė gyvos dvasios. Tikėjausi, jog kas nors mane pasitiks. Tačiau, ką aš čia paistau? Juk manęs niekada nieks nepasitinka.

Patraukiau išėjimo link. Staiga kažkas savo rankomis man uždengė akis. Iš netikėtumo net riktelėjau.

-Ema, nusiramink. Tai tik aš.

Atsisukau ir išvydau Eric. Vis dėlto jis atėjo... Nežinau kodėl, tačiau puoliau jam į glėbį.

-Po galais! Kodėl mane čia atsitempei vidury nakties ir dar gąsdini?- juokaudama tariau atsitraukusi.

-Norėjau tau kai ką parodyti. Eime,- tarė ir paėmė mano lagaminą. Man beliko tik sekti jam iš paskos.

-Kur tu mane vedi?- tariau, kai įėjome į laiptinę. 

-Pamatysi, jau beveik atėjome.

-O jeigu neisiu?

-Ema, pasitikėk manimi.

Argi galėjau atsispirti jo nuostabiai šypsenai? 

Liftu pakilome į patį paskutinį aukštą. Tada Eric mane nusitempė prie dar vienų laiptų, kol galiausiai atsidūrėme ant stogo. Švelnus vėjelis priminė, jog dabar pirmoji rugsėjo savaitė. Lauke nebuvo šalta, tačiau ir ne per šilčiausia.

Iš čia matėsi visas miestas. Na, žodis 'matėsi' nelabai tiko. Juk dabar tik labai labai ankstyvas rytas, tad Stokholmas skendėjo tamsoje. Žinoma, matėsi tik gatvių apšvietimai, tad tai nebuvo ta bekraštė tamsa, kurios taip bijojau.

Nebeįstengiau įžiūrėti Erico, tad jis suėmė mane už rankos ir nusivedė prie kažkur visai netoli stogo krašto esančio suoliuko (bent jau man atrodė, jog tai suoliukas - tamsoje nieko nemačiau). Horizonte mačiau rausvėjantį dangų.

-Dabar beveik nieko nematai, tačiau tau prieš akis Baltijos jūra. Sakei, jog niekada nematei tekančios aušros, tad nusprendžiau tau ją parodyti. Saulė patekės vos už kelių minučių.

-Iš kur žinai šią vietą?- tariau vis dar apstulbusi.

-Dvyliktame aukšte yra mano butas. Dažnai čia užlipu pasigrožėti Stokholmu.

-Jei čia gyvenčiau, tikriausiai net nenulipčiau nuo stogo.

-Vos atsikraustęs maniau tą patį.

Kelias minutes sėdėjome nieko netardami. Negalvojau apie nieką. Net apie tai, jog galvą buvau padėjusi jam ant peties, visai kaip lygiai prieš savaitę mašinoje. Tiesiog žiūrėjau į rausvėjantį dangų ir laukiau šio stebuklo.

Per mažiau nei sekundę miestą perskrodė šviesos spindulys. Aplinkui esančios tamsos nebeliko nė lašo. Lyg ji imtų ir tiesiog... pranyktų. Tas vienas saulės spindulėlis sugebėjo įveikti ją visą. 

-Tai bene gražiausias vaizdas, kurį man teko pamatyti,- tariau ir atsisukau į Eric. - Ačiū.

-Už ką?

-Už viską.

Žvelgiau į jo akis, o jis į mano. Eric nubraukė plaukų sruogą man nuo veido, pasilenkė ir pabučiavo.

2.8 dalis

Atsirakinusi viešbučio kambario duris iškart griuvau į prabangią lovą. Išsitraukiau loptopą ir bandžiau įjungti, tačiau veltui. Juk vakar bežiūrėdami filmą jį iškrovėme. Prijungiau laidą ir, kol kompiuteris krovėsi, nuėjau į vonios kambarį. Žvilgtelėjusi į veidrodį įvertinau savo išvaizdą: plaukai šiek tiek susitaršę, tušas, ačiū Dievui, nenubėgo, pudros jau nebelikę, bet atrodžiau visai gerai- 8/10. Širdyje buvo ramiau, jog Eric ryte neteko išvysti kokios raganos...

Kol buvau duše, bandžiau sudėlioti visas galvoje dūzgančias mintis. Ar Eric žino, kas aš esu? Ar jam patinku? Kodėl jis nebeatrašė į mano laiškus? Kodėl melavo, jog yra šokėjas? Ar jis turi merginą?

Nors buvau vienui viena, tačiau nuo paskutinės minties visa išraudau. Velnias, aš negaliu jo įsimylėti. Juk jis man ne tik melavo, bet dar ir paliko!

Įsisukau į rankšluostį ir grįžau prie kompiuterio. Pasukau jį į savo pusę ir netekau žado. Ekrane stūksojo mano ir Eric nuotrauka jo mašinoje. Mano galva buvo nusvirusi ant jo peties, o besišypsantis savo dailiąja šypsena rodo į mane. Šalia buvo pridėta ir žinutė. Iškart ją paspaudžiau: 'Tu tokia graži, kai miegi. -Eric'

-Asilas!- tariau įpykusi. Ryte taip stengiausi išsprukti iš mašinos nepastebėta, o jis viską jau seniai žinojo!

Dar kartą žvilgtelėjau į save. 'Nejaugi tikrai esu graži, kai miegu?' Neee, jis tikriausiai tik šaiposi.

Įsijungiau el. paštą ir patikrinau žinutes. Jų gavau net 17. 12 reklamų, 4 pakvietimai ir tik vienas tikras laiškas man. Smagumėlis!

Įsijungiau Skype ir pamačiau prisijungusią Melani. Iškart paspaudžiau skambučio mygtuką.

-Laaaaaabas, - nutęsiau.

-Labukas! Ką tik iš dušo? Maniau, jog Europoj jau vidurdienis!

-Jo, ilga istorija... O ką tu čia veiki taip vėlai?

-Ilga istorija, - abi pradėjome juoktis.

-Gerai, aš tik dabar atsiradau viešbutyje, naktį užstrigau kelyje, tai va.

-O aš susilažinau su grupiokėmis, kad visą naktį ištversiu neužmigusi, žiūrėdama vien Animal Planet kanalą ir nepajudėdama nuo sofos. Ir ką manai? Aišku, jog ištvėriau! Tačiau vos jos pripažino, kad laimėjau, dūmiau namo ir griuvau į lovą. O dabar atsikėliau ir neturiu, ko veikt.

-Gal sužaisk antrą raundą?

-Na jau ne! Prisiklausiau visko apie zoologiją minimum penkiems metams. Galvoju, gal eiti naktiniam pasiplaukiojimui baseine.

-Gal gali ir mane pasiimti? Taip norėčiau plūduriuoti vandenyje ir skaičiuoti žvaigždes.

-Brangioji, juk sakiau, kad gyvenimas šioje 'a lé mėsainių ir dešriukų žemėje' nuostabus.

-Turi omenyje Arizoną?

-Taip!

-Tenka pripažinti, jog Tuksonas yra bene vienintelė vieta Amerikoje, kurioje norėčiau gyventi.

-Ema, leisk padėsiu tau įsivaizduoti. 

-Na, klok.

-Užsimerk, giliai įkvėpk oro ir nustumk visas mintis į šoną.

Kad ir kaip dabar tai buvo sudėtinga, padariau tai, ką liepė.

-Tu pabundi dailiame miegamajame, kurio dvi sienos bei lubos stiklinės. Pro tuos langus matosi vien nuostabūs medžiai bei gėlės. Akis glosto mažyčiai saulės spinduliai, tad išsiropšti iš lovos. Pėdas įspiri į švelnutes kašmyrines šlepetes, o pati įlendi į savo dailųjį bikinį. Virtuvėje įsipili stiklinę šaltos arbatos, pasiimi skrybėlę, akinius bei kremą nuo saulės ir atidarai stiklines galinio kiemo duris. Tavo nosį pasiekia nuostabus įvairiausių gėlių bei citrinų kvapas. Arbatą pasidedi ant staliko pavėsyje, o likusius daiktus mesteli ant pripučiamo fotelio, plūduriuojančio baseine ir paneri po vandeniu. Plaukioji tiek, kiek širdis geidžia. Tada įsitaisai ant pripučiamo čiužinio, pasitepi kremu, užsidedi akinius bei skybėlaitę ir ramiai ilsiesi viduryje baseino. Tuomet prie tavęs priplaukia dailus gelbėtojas ir aptaško keliais vandens lašeliais, kurie taip nupurto tavo įkaitusį kūną. Nusiimi akinius ir pamatai dailų įdegusį tamsiaplaukį, žiūrintį į tave savo kerinčiomis rudomis akimis...

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Mintyse mačiau tik Erico veidą.

-Ema!!!!! Dabar buvo pati įdomiausia dalis, kai jis tave pabučiuoja. Kaip tu...- tada ji trykšdama iš laimės išsižiojo.

-Kas?

-Tu įsimylėjai!

-NE!!!!!

-Taip taip. Kažkokį rudakį tamsiaplaukį.

-Pasvajok...

-Sustingai vos apibūdinus tą vaikiną, taip pat ginčijiesi, o skruostai raudonut raudoni. Emaaa!- Mel krykštavo iš džiaugsmo. Nepagalvokit klaidingai. Ji džiūgauja ne dėl to, jog man kažkas krito į akį, o todėl, kad pati išsiaiškino šią didelę paslaptį.

-Tai kas jis toks? Aktorius, laidų vedėjas, prodiuseris....?

-Dainininkas.

-Ak, Em, juk sakiau. Įsimylėti dainininką beprasmiška. Jis niekada į tave neatkreips dėmesio.

-Tačiau šis pats mane pradėjo kabinti, pasisiūlė pavežėti iki viešbučio, esančio už beveik 100km. Ir netgi pabučiavo į skruostą, - kodėl viską jai pasakoju??

-Aww, kaip romantiška. Kad tik Chace man taip padarytų...- Melani iš po pagalvės ištraukė įrėmintą Chace Crawford nuotrauką.

-Tu vis dar ją turi?- netekau žado.

-Mergina turi teisę svajoti, argi ne taip Neitai?

-Ir dar sakai, kad beprasmiška įsimylėti dainininką.

-Ką? Mes su Chace dar susitiksim. Beje, pagaliau sužinojo, kas yra Gossip Girl. Nepatikėsi!

-Ne, Mel, nesakyk. Man bus nebeįdomu žiūrėti. Prašau.

-Okey...

-Na, gal aš jau eisiu, žadėjau apžiūrėti miestą.

-Pasiilgau tavęs, Em. Atvažiuok kada nors aplankyti. Tada galėsi mėgautis visais mano išvardytais privalumais, žinoma, jei kartu atsiveši ir tą dailų rudakį dainininką. 

-Už dviejų savaičių baigiu savo savo kelionę po Europą. Jei tada gausiu bent kiek atostogų, būtinai atvažiuosiu. Bet nesitikėk, kad atvažiuosi su dar kažkuo.

-Et, gaila. Tai čiau!

-Iki! Myliu ir pasiilgau!

-Ir aš tavęs! 
 Išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir jau žadėjau eiti pasižvalgyti po Uppsalą, tačiau prisiminiau, kad neužsirišau savo mylimiausios geltonosios skarelės. Ją man padovanojo brolis, kitą dieną po atvykimo į Škotiją. Sakė, jog tinka prie mano akių. Jau beveik ketverius metus ją nešioju. Ieškojau jos visur – nė ženklo. Paskutinįsyk ją turėjau... Erico mašinoje. Na taip, ten ją ir palikau.

-Puiku, tegul pasilieka kaip suvenyrą!- tariau susinervinusi.

Mintyse įsivaizdavau jo merginą, įlipančią į automobilį ir pamatančią mano skarelę. Įdomu, kaip Eric tai paaiškintų? Ant etiketės brolis užrašė mano vardą, tad niekada jos nenukirpau, todėl pasakymas 'Tai dovana tau' netiks. 

 Nusijuokiau ir išėjau į gatvę. 

 Supratau viena - beprasmiška bandyti atsakyti į visus mintyse knibždančius klausimus apie Eric. Juk tik jis žino atsakymus.

Įlipau į traukinį, važiuojantį į Oslą. Šią savaitę ten vyksta kažkoks masiškas muzikinis renginys, tad visi lėktuvų bilietai buvo iššluoti. Geriausias variantas ten patekti buvo skrydis į kitą miestą ir iš jo su traukiniu pasiekti Oslą.  

Teko ilgai vaikštinėti, kol radau neužimtą kajutę. Įsijungiau kompiuterį ir tiesiog naršiau internete, kol kažkokia šviesiaplaukė brunetė atidarė duris ir kažko paklausė norvegiškai.

 -Atleiskit, nesuprantu.

-Ak, jūs ne vietinė. Klausiau, ar čia jau užimta?

-Ne, prašom.

-Ačiū,- tarė ir už durų kažkam pamojo ateiti.