2 dalis

-Džeikas Trevino, - tarė ir nusišypsojo. - Na ką, paskubėkime, jei nenori pavėluoti.

Pradėjome žingsniuoti kuo greičiau. Laikrodis rodė 7:52. Liko 8 minutės ir pusantro kilometro iki mokyklos durų. Jei nespėsiu, šįkart man labai klius.

-Tavo pavardė neįprasta. Iš kur tu esi? - mano mintis pertraukė Džeikas.

-Ji estiška, tačiau ten niekada nesu buvusi.

-Estija? Kur ji yra?

Nebesusivaldžiau - pradėjau juoktis. Nejaugi niekas nežino šios šalies?

-Kas čia tokio juokingo ?

-Ne, nieko. Tik visada, kai pasakau Estija, žmonės klausia, kur ji yra. Netgi vienoje dainoje yra sakoma, kad niekas jos nežino. Tad būtų labai malonu, jei įsidėmėtum, jog tai maža šalis Europoje, netoli Suomijos, Rusijos bei Švedijos.

-Turėsiu omenyje, - šyptelėjo Džeikas. -Na ką, jau atėjome.

Atsisukau ir pamačiau ne tai, ką tikėjausi. 

-Tu eini į privačią mokyklą? - nustebau. Juk ją lanko pasipūtę turtuoliai, kasdien į ją važiuojantys prabangiais poršė ar tiesiog limuzinais. Tačiau šis šviesiaplaukis vaikinas toks tikrai nebuvo.

-Jo... Atleisk, pamiršau paklausti, kokią mokyklą lankai, - nutęsė. -Po galais, aš toks žioplas.
-Pagalvoti, jog lankau privačią vaikinų mokyklą yra tikrai žiopla klaida, bet juk visiems pasitaiko,- bandžiau pataisyti nuotaiką. - Einu į Eleanor Roosevelt vidurinę, o man liko tik 5 minutės ir neturiu skėčio...

-Imk manąjį ir šok į metro, - Džeikas ištiesė skėtį. Nežinojau, ką daryti. - Na, ko lauki? Lėk!

-Bet kaip aš jį grąžinsiu?

-Aš tave surasiu Facebook'e, o dabar bėk!

Pasileidau bėgti iki metro stotelės. Žinoma, bilieto nepirkau. Pro vartus perėjau paskui vieną vaikiną ir stengdamasi nenudribti, bėgau laiptais žemyn (eskalatorius, kaip visada, buvo sausakimšas). Laimei, vos įlėkiau pro duris jos užsidarė. Teliko tik tikėtis, jog čia kažkur nesislepia kontrolierius. Tada ne tik pavėluočiau, bet ir turėčiau reikalų su policija.

Pasižiūrėjau į laikrodį - 7:58. 2 minutės... Kol išlįsiu į gatvę liks tik viena.

Tačiau šiandien man šypsojosi sėkmė. Vos atsidūrusi gatvėje, prie raudonos šviesoforo šviesos pamačiau ant motociklo sėdintį bendraklasį Marką.

-MARKAI! - nustebęs jis atsisuko. - Prašau, pavežėk mane. Prašau, prašau, prašau...

Užsidegė geltona šviesa.

-Gerai, tik šok kuo greičiau.

Manęs nė nereikėjo raginti. Motociklas tiesiog skriejo pro visas mašinas. Juk Markas taip pat vėlavo į pamoką. Lietus man visai neberūpėjo. Privažiavus mokyklą staigiai nušokau, ir pasileidau bėgti. Prieš atidarydama duris užrėkiau ačiū Markai!

Koridoriai buvo tušti. Reiškia, skambutis jau nuskambėjo. Žvilgtelėjau į laikrodį - 8:03. Sviedžiau paltą ant rūbinės suoliuko ir įlėkiau į klasę.

-Labas rytas, mokytoja, labai atsiprašau už vėlavimą.

-Panele Nurmsalu, labai malonu, jog nusprendėte apsilankyti mano pamokoje, - ironiškai tarė mokytoja ir įsispoksojo į mano plaukus. Žvilgtelėjau į veidrodį - nuo važiavimo motociklu jie visiškai pasišiaušė bei buvo šlaput šlaputėliai.

-Labai labai atsiprašau, prižadu nuo šiol visada su savimi nešiotis skėtį.

-O kas tavo rankose?

-Tai ne mano, o vieno atsitiktinai sutikto draugo skėtis. Jei ne jis, niekaip nebūčiau suspėjusi.

-Matau, jog šįkart tikrai stengeisi ateiti laiku, todėl papeikimo nerašysiu. Tačiau vis vien turėsi pasilikti po pamokų.

-Taip, labai jums ačiū, - atsidusau iš palengvėjimo. Penktas papeikimas būtų reiškęs vieną - laiškas į namus. O tai - bilietas į internatinę mokyklą.

-Ema, tau dabar langas? - paklausė Lorena.

-Jo.

-Mes su Melani, Ende ir Gabriella varom į Starbucks. Nori kartu?

-Žinoma, vis tiek neturiu ko veikt, - tariau, nors ir žadėjau bibliotekoje padaryti namų darbus.

Lietus jau liovėsi, tad Džeiko skėtis buvo nebereikalingas. Kol merginos stovėjo eilėje, aš išrinkau staliuką prie lango ir išsitraukiau telefoną. Nusiunčiau Kerei žinutę ,,Ačiū, zuiki".

-Nieko nepirksi ? - nustebo Endė.

-Šiandien jau gėriau tris puodelius expresso, bijau, jog gali būti per daug, - esu žiauri melagė.

-Bent sumuštinį ar spurgą...

-Laikausi dietos, - man tikrai reikėtų duoti Oskarą už vaidybą. - Atėjau, nes noriu su jumis paplepėti.
-Aaa, gerai, - šyptelėjo.

-Tai iš kur parovei tą skėtį? - paklausė Gabriella.

-Vienas praeivis pasisiūlė padėti.

-Ir kas tas praeivis?- teiravosi Endė.

-Toks Džeikas iš Regio vidurinės.

-Eilinis narcizas, - suprunkštė Lorena.

-Keisčiausia tai, jog jis man visai neatrodė panašus į visus tuos turčius. Jis... kitoks.

-O kaip jis atrodė? - smalsavo E.

-Nelabai aukštas šviesiaplaukis. Vilkėjo pilką paltą. Daugiau detalių kaip ir neprisimenu.

-Kalbant apie vaikinus, šiandien gavau dar vieną laišką iš Dariaus. Atplėšiu jį jūsų akyse, -džiūgavo Melani.

-Ak, Romeo parašė meilės laiškelį Džiuljietai, - tariau dramatišku balsu ir visos pradėjome juoktis.

1 dalis

Pajutau, kaip lietaus lašelis užtiško ant skruosto. Pakėliau galvą ir pro medžių šakas pamačiau tamsius debesis. Užtiško antras, trečias. O ne, tik ne dabar! Pradėjo pliaupti lyg iš kibiro. Laimei, spėjau nubėgti prie milžiniško ąžuolo, kuris neleido lietui manęs pasiekti.

Pirmadienio rytas. Už 20 minučių prasidės pamoka, o aš stoviu viduryje Centrinio parko. Žinoma, skėtį palikau namuose. Galbūt bėgti? Ne, iki mokyklos liko apie pusantro kilometro - ne tik kiaurai permirksiu, bet ir kuprinėje esančios knygos ,,ištiš". 

Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios - tik aš ir daugybė medžių bei suoliukų. Iki 9 valandos čia visada tuščia. Atsisėdau ir laukiau lietaus pabaigos. Prabėgo 1, 2, 5, 10 minučių, tačiau jis nesiliovė.

Išsitraukiau telefoną ir parašiau Kerei: ,,Žinau, jog tai kvaila, tačiau perduok mokytojai, jog vėluosiu dėl lietaus." Tuojau pat sulaukiau atsakymo: ,,Ji ant tavęs dar labiau užpyks. Penktas kartas šį mėnesį!" ,,Žinau, bet juk šįkart esu visiškai nekalta :(" ,,Ok, ok. Perduosiu." Jau ruošiausi rašyti Ačiū, kai išgirdau :

- Gal tau kuo nors padėti ?

Pakėliau akis ir pamačiau šviesiaplaukį vaikiną. Pažiūrėjusi į jo melsvą skėtį šyptelėjau:

-Būtų labai malonu, jei sustabdytum šitą šlapią nesąmonę.

-Nesu toks stebukladarys, - nusijuokė. - Tu skubi į mokyklą?

-Jei po 10 minučių nebūsiu suole, šįkart rimtai klius. O aš sėdžiu po medžiu ir kalbuosi su kažkokiu vaikinu.

- Na, galiu tave palydėti. Aš irgi skubu į pamoką.

-Tai būtų nuostabu! Ačiū, ačiū, ačiū! - šoktelėjau ir atsidūriau po jo skėčiu.

-Taigi, lietaus bijotoja, kuo esate vardu?

-Ema. Ema Nurmsalu. O tu ?