Atrakinau duris ir giliai įkvėpusi žengiau vidun. Mano žvilgsnį pasitiko tik butą dengianti prieblanda. Rankomis atsargiai susiradau šviesos jungiklį ir nedrąsiai įjungiau. Tikėjausi, kad kambarį užplūs auksinė šviesa, tačiau to nesulaukiau. Matyt, teta taip ir nesumokėjo begalinių sąskaitų. Stengdamasi nieko neužkliudyti lėtai nusliūkinau iki kitame gale esančio lango ir atidengiau užuolaidas. Tviskančios saulės spinduliuose mirgėjo dulkių pūkeliai. Atsisukau ir dabar išvydau visai kitokį nei įprasta vaizdą.
Taip, aš esu savo senajame bute Niujorke. Deja, dabar jį vargiai buvo galima betpažinti. Anksčiau tvarkingai lentynose sudėlioti tetos kiekvieną mėnesį perkami mados žurnalai, kuriuos taip saugodavo, dabar gulėjo pažirę po visą svetainę, mat lentynų jau nebebuvo likę. Paveikslais nukabintos sienos buvo tuščios, o tose vietose, kur stovėdavo sofa bei staliukas, kilime matėsi nuospaudų žymės. Buvo aišku, kad jau gana ilgai čia niekas nebuvo užsukęs.
Bandžiau kuo tyliau nusliūkinti iki savo senojo kambario, tačiau tuščiame kambaryje kiekvieną žingsnį nustelbdavo aidas. Žinojau, kad vertėjo apsiauti savo mylimus Converse batelius. Pravėrusi girgždančias duris išvydau tik tuštumą. Nieko. Absoliučiai NIEKO. Nė vieno ženklo, kad čia būčiau gyvenusi. Nė vieno ženklo, kad čia prabėgo vieneri metai.
Nuskubėjau prie paradinių durų ir trinktelėjusi pasileidau bėgti laiptais prie manęs vis dar laukiančio taksi. Nevertėjo čia grįžti. Juk žinojau, kad tetos čia nebus.
-Kuo galėčiau padėti, mieloji? - paklausė registratūroje dirbanti seselė.
-Atvykau aplankyti savo tetos Izabelės Männik.
-Deja, panelės Männik lankymo valandos jau baigėsi. Galėsite užsukti tik rytoj.
Pavarčau akis.
-Ne, man reikia ją pamatyti dabar.
-Atleiskite, bet negaliu jums padėti.
-Prašau, paklausykite, panele...em...- žvilgtelėjau į ant kortelės užrašytą vardą - Sanford, už kelių valandų išvažiuoju ir tikriausiai dar ilgai neturėsiu laiko aplankyti savo tetos, tad gal galėtumėte man padėti ir leisti ją pamatyti bent kelioms minutėms? - bandžiau nuteikti kuo įtikinamesnę grimasą, kad seselė nesuuostų melo.
-Atleiskit, bet tikrai niekuo negaliu padėti, - tarė ir nusisuko prie kompiuterio.
Apsidairiau aplinkui. Priimamajame buvo gan neįprastai tuščia. Nusivylusi pasukau išėjimo link. Iš kišenės išsitraukiau Tic Tac pastilių dėžutę. Staiga į galvą šovė geniali mintis.
Išmečiau atidarytą Tic Tac dėžutę ir susiėmusi už gerklės pradėjau kosėti. Stebėjau, kaip apelsinų skonio pastilės pažyra ant grindų, kol vis dar imitavau.
-Ar jums viskas gerai? - pribėgo ta pati seselė.
-Taip, tik paspringau. Gal galima gauti stiklinę vandens, labai prašau? - tariau baigusi kosėti.
-Žinoma, tuojau pat.
Seselei nuėjus pribėgau prie jos kompiuterio ir į paieškos laukelį įvedžiau 'Izabelė Männik'. Skubiai apsižvalgiau po priimamąjį ir įbedžiau akis atgal į ekraną. Mano teta gulėjo 314 palatoje, IV skyriuje. Koridoriuje išgirdau seselės žingsnius. Skubomis išjungiau atidarytus langus ir pasitraukiau nuo kompiuterio.
-Prašom, - grįžusi ištiesė stiklinę vandens.
-Ačiū, - tariau ir paskubomis išgėriau. Grąžinau stiklinę ir atsisveikinusi išėjau lauk. Spėjau išgirsti seselę šaukiant "Markai, ateik surinkti pažirusių saldainių!!!"
Išėjusi pro duris pasukau keliuku, juosiančiu ligoninę. Pradėjau ieškoti kito įėjimo, juk kiekviena ligoninė turi tokį turėti, arne? Deja, visos durys, išskyrus paradines, buvo užrakintos. Nusprendžiau dėl viso pikto dar kartą apeiti ratą. Kai pasukau už dar vieno kampo, pastebėjau kitą seselę, nešančią šiukšlių maišą. Šįkart užrakintosios durys buvo plačiai atvertos.Pasislėpiau už kampo ir mąsčiau, kaip nepastebėtai prasmukti - nors jau buvo sutemę, ligoninė buvo puikiai apšviesta.
Ant žemės sugraibiojau keletą akmenukų ir nusviedžiau juos aptverto ligoninės parko link. Dėl viso pikto dar ištraukiau
-Kas čia? - sutikusi pratarė seselė. - Parkas jau užrakintas, prašau išeiti.
Kai ji priėjo prie parko vartų ir ėmė dairytis, nusėlinau durų link. Įėjusi vidun tikėjausi išvysti bent vieną žmogų, tačiau čia irgi buvo tuščia (daugelio darbutojų darbo valandos jau buvo pasibaigę). Griebiau spintoje kabantį baltą daktarės chalatą ir jį užsivilkusi kuo greičiau išskubėjau ieškoti reikiamos palatos. Puikiai supratau, kad prie apsaugos kamerų dirbantiems darbuotojams jau sukėliau daugybę įtarimų.
Bandžiau kuo tyliau nusliūkinti iki savo senojo kambario, tačiau tuščiame kambaryje kiekvieną žingsnį nustelbdavo aidas. Žinojau, kad vertėjo apsiauti savo mylimus Converse batelius. Pravėrusi girgždančias duris išvydau tik tuštumą. Nieko. Absoliučiai NIEKO. Nė vieno ženklo, kad čia būčiau gyvenusi. Nė vieno ženklo, kad čia prabėgo vieneri metai.
Nuskubėjau prie paradinių durų ir trinktelėjusi pasileidau bėgti laiptais prie manęs vis dar laukiančio taksi. Nevertėjo čia grįžti. Juk žinojau, kad tetos čia nebus.
-Kuo galėčiau padėti, mieloji? - paklausė registratūroje dirbanti seselė.
-Atvykau aplankyti savo tetos Izabelės Männik.
-Deja, panelės Männik lankymo valandos jau baigėsi. Galėsite užsukti tik rytoj.
Pavarčau akis.
-Ne, man reikia ją pamatyti dabar.
-Atleiskite, bet negaliu jums padėti.
-Prašau, paklausykite, panele...em...- žvilgtelėjau į ant kortelės užrašytą vardą - Sanford, už kelių valandų išvažiuoju ir tikriausiai dar ilgai neturėsiu laiko aplankyti savo tetos, tad gal galėtumėte man padėti ir leisti ją pamatyti bent kelioms minutėms? - bandžiau nuteikti kuo įtikinamesnę grimasą, kad seselė nesuuostų melo.
-Atleiskit, bet tikrai niekuo negaliu padėti, - tarė ir nusisuko prie kompiuterio.
Apsidairiau aplinkui. Priimamajame buvo gan neįprastai tuščia. Nusivylusi pasukau išėjimo link. Iš kišenės išsitraukiau Tic Tac pastilių dėžutę. Staiga į galvą šovė geniali mintis.
Išmečiau atidarytą Tic Tac dėžutę ir susiėmusi už gerklės pradėjau kosėti. Stebėjau, kaip apelsinų skonio pastilės pažyra ant grindų, kol vis dar imitavau.
-Ar jums viskas gerai? - pribėgo ta pati seselė.
-Taip, tik paspringau. Gal galima gauti stiklinę vandens, labai prašau? - tariau baigusi kosėti.
-Žinoma, tuojau pat.
Seselei nuėjus pribėgau prie jos kompiuterio ir į paieškos laukelį įvedžiau 'Izabelė Männik'. Skubiai apsižvalgiau po priimamąjį ir įbedžiau akis atgal į ekraną. Mano teta gulėjo 314 palatoje, IV skyriuje. Koridoriuje išgirdau seselės žingsnius. Skubomis išjungiau atidarytus langus ir pasitraukiau nuo kompiuterio.
-Prašom, - grįžusi ištiesė stiklinę vandens.
-Ačiū, - tariau ir paskubomis išgėriau. Grąžinau stiklinę ir atsisveikinusi išėjau lauk. Spėjau išgirsti seselę šaukiant "Markai, ateik surinkti pažirusių saldainių!!!"
Išėjusi pro duris pasukau keliuku, juosiančiu ligoninę. Pradėjau ieškoti kito įėjimo, juk kiekviena ligoninė turi tokį turėti, arne? Deja, visos durys, išskyrus paradines, buvo užrakintos. Nusprendžiau dėl viso pikto dar kartą apeiti ratą. Kai pasukau už dar vieno kampo, pastebėjau kitą seselę, nešančią šiukšlių maišą. Šįkart užrakintosios durys buvo plačiai atvertos.Pasislėpiau už kampo ir mąsčiau, kaip nepastebėtai prasmukti - nors jau buvo sutemę, ligoninė buvo puikiai apšviesta.
Ant žemės sugraibiojau keletą akmenukų ir nusviedžiau juos aptverto ligoninės parko link. Dėl viso pikto dar ištraukiau
-Kas čia? - sutikusi pratarė seselė. - Parkas jau užrakintas, prašau išeiti.
Kai ji priėjo prie parko vartų ir ėmė dairytis, nusėlinau durų link. Įėjusi vidun tikėjausi išvysti bent vieną žmogų, tačiau čia irgi buvo tuščia (daugelio darbutojų darbo valandos jau buvo pasibaigę). Griebiau spintoje kabantį baltą daktarės chalatą ir jį užsivilkusi kuo greičiau išskubėjau ieškoti reikiamos palatos. Puikiai supratau, kad prie apsaugos kamerų dirbantiems darbuotojams jau sukėliau daugybę įtarimų.
