2.7 dalis

Kaip ir maniau, ten buvo Eric.

-Ką čia veiki?

-Tik šiaip žiūriu į vandenį. Man patinka sėdėti ir tiesiog stebėti spindintį ežerą.

-Daug kam tai patinka, - tarė ir atsisėdo šalia manęs.

-O tau?

-Na... Nelabai turiu laiko tokiems dalykams.

-Tikrai? O aš maniau, kad iš tokių paprastų dalykų ir gimsta idėjos naujai dainai.

-Iš dalies, taip.

-Tai kaip tu sukuri dainą?

-Tiesiog... Pagaunu ritmą, sukuriu melodiją ir jai pritaikau žodžius.

-Pabandyk atvirkščiai - įsijausk į žodžius, ne ritmą.

-Nemanau, jog tai gera mintis.

-Nepabandęs nesužinosi, - atsistojau ir nuėjau prie mašinos. Pasiėmiau savo rankinę, atsisukau bei šūktelėjau vis dar ant tiltelio sėdinčiam Ericui. - Aš einu ieškoti degalinės. Eisi kartu ar ir toliau svajosi?

-Aš nesvajoju!

-Žinoma,- šyptelėjau.

Ironiška, jog artimiausia degalinė buvo maždaug už 100metrų.

-Negaliu tuo patikėti!

-Ir aš...- nutęsė Eric.

-Nagi, eime. Juk neturim visos dienos.

-Kaip kas. Man visai nėra kur skubėt.

Sustojau ir nepatikliu žvilgsniu atsisukau į jį.

-Berods sakei, kad iš pat ryto turi būti Uppsaloj. 

-Ak, taip...- įsmeigė žvilgsnį į žemę.

-Tu taip pasakei, kad galėtum mane nuvežti... Įspūdinga!- apsisukau ir greitu žingsniu patraukiau degalinės link.

-Ema!- Eric sugriebė mano ranką. -Aš atsiprašau. Tik norėjau tau padėti, bet neleidai.

Puikybė - didžiausia mano yda, todėl kartais elgiuosi itin kvailai.

-Tai tu atleisk, per smarkiai į viską reagavau. Tik, prašau, pažadėk, kad daugiau man nemeluosi.

-Pažadu,- tarė ir nusišypsojo savo akinama šypsena.

-Gerai. O dabar jau galim eiti į tą degalinę? Mirštu iš alkio!

Eric nusijuokė ir paleido mano ranką. Keista - tai man nepatiko.

Pagaliau privažiavome Uppsalos viešbutį, kuriame planavau apsistoti.

-Na, ačiū už tokią neįprastą kelionę,- jutau, kaip pakilo lūpų kampučiai.

-Hah, visada jūsų paslaugoms.

-Tai.. iki!- tariau ir išlipau iš mašinos.

-Iki!

Tik eidama prie viešbučio durų supratau, jog jau gana ilgai aš niekam taip nerūpėjau. Giliai širdyje troškau Ericą pamatyti dar ne kartą ir ne du. Norėjau apsisukti ir vėl sėsti į tą mašiną bei nutrūkti nuo šio banalaus gyvenimo.

-Ema!- neįsivaizduojat, kiek daug tos trys raidėm man reiškė. Atsisukau ir plačiai plačiai nusišypsojau.

-Miss Unknown. Taip vadinsis mano naujausia daina,- Eric priėjo ir pakštelėjo man į skruostą. Tada vėl nusišypsojo savo nuostabiąja šypsena ir nuvažiavo.

Aš dar ilgai stovėjau netekusi žado. Ne, ne dėl bučinio į skruostą.

Miss Unknown. 

Tai buvo mano Ericas...

2.6 dalis

Sėdėjau ant ežero tiltelio ir teškenau pėdas vėsiame vandenyje. Girdėjau artėjančius žingsnius, tačiau neatsisukau. Deja, tai buvo didelė klaida.
Tas kažkas stumtelėjo mane tiesiai į ežerą. Tai buvo taip netikėta, kad tik pradėjusi springti ėmiau judinti rankas į visas puses. Tačiau niekaip nesugebėjau iškilti.
Staiga tvirta ranka suėmė manąją ir iškėlė mane į paviršių. Gaudydama orą pakėliau akis ir išvydau Ericą.
-Kaip... Kas...?- žodžiai pylėsi iš mano lūpų.
-Tu ne viena - visada turėsi mane,- tarė ir  pasilenkęs saldžiai saldžiai pabučiavo.
Kai Eric atsitraukė, norėjau dar kartą jį pabučiuoti, tačiau jis paleido mano ranką ir aš vėl pliūptelėjau į ežerą.
-Lik sveika, Miss Unknown...
Šįkart nesistengiau iškilti. Tik žiūrėjau į nykstantį Erico atvaizdą. Grimzdau vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai nebemačiau nieko.
Aplink tik bekraštė tamsa.

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tik dar vienas nelemtas sapnas.
Bandžiau suvokti, kur esu. Mačiau tik priekines sėdynes bei miško panoramą, atsiveriančią pro langą. Prisiminimai po truputį pradėjo grįžti. Na taip, juk Eric pasisiūlė mane pavežėti, o baigusis degalams įstrigome kažkokioje aikštelėje. Taigi, aš vis dar gyva ir esu Erico mašinoje. Bent jau tiek gerai.
Tačiau kur pats šios Opel savininkas? Atsargiai pasukau galvą ir sulaikiau kvapą. Eric savo skruostą buvo atrėmęs į mano galvą, kurią pati buvau atrėmusi į jo petį. Panašu, jog abu užmigome dar nepasibaigus filmui.
Žinau, tūkstančiai merginų nužudytų už tokį malonumą, tačiau nebuvau viena iš jų. Nors tai buvo taip miela, po šio košmaro negalėjau nė pažiūrėti jam į akis.
Atsargiai, stengdamasi nepažadinti Eric, išsliūkinau iš mašinos. Nuėjau prie ežero ir net nenustebau pamačiusi tiltelį. Atsisėdau ant jo ir permąsčiau savo sapną
Taigi, pirmiausia kažkas mane nustūmė. Bandžiau sugalvoti, kas. Prisimenu, Niujorke per plaukimo treniruotę sėdėjau ant baseino krašto ir Gabriella netikėtai mane nustūmė. Rodos, vis dar buvo ant manęs supykusi. Tąsyk lengvai išnirau. Tačiau kartą plaukiojant ežere kojos įsipainiojo į žoles ir nebegalėjau išnirti. Tada Nikas mane iškėlė į paviršių.
Šįkart nebuvo nei Gabriellos, nei Niko. Tik aš ir Ericas. Nejaugi jis galėjo mane nustumti? Ne, tai buvo kažkas kitas.
Tačiau kodėl jis mane pabučiavo, o pabučiavęs paleido ranką ir leido man nuskęsti?
Ir, galiausiai, jo ištarti žodžiai. Visi iki vieno buvo iš mano Erico laiškų.
O galbūt šitas Ericas yra vienas ir tas pats?
Už nugaros išgirdau artėjančius žingsnius. Šįkart nebedariau tos pačios klaidos ir iškart atsisukau...

2.5 dalis

-Aš turėjau būti traukinių stotyje jau prieš valandą. Dabar niekaip nebenusigausiu į Uppsalą. 

-Galiu tave nuvežti.

-Tu? Juokauji, juk tai visos valandos kelias.

-Na ir kas? Juk dėl manęs pavėlavai į traukinį, tad būtų sąžininga, jei tave nuvežčiau.

-Eric, tikrai nereikia. Palauksiu kito reiso.

-Po dešimtos valandos traukiniai iš Stokholmo nebevažiuoja.

-Tada sėsiu į autobusą.

-Jie taip pat nebevažiuoja.

-Puiku, palauksiu rytinio reiso.

-Klausyk, aš vis tiek rytoj žadėjau ten važiuoti. Jei atvažiuosiu dar šiandien, bus net geriau.

Nepatikliai pažiūrėjau į Ericą. Jis kažką rezga ar tiesiog stengiasi būti paslaugus?

-Jeigu tau tikrai ten reikia, tada sutinku.

-Hmm... Jei ką, čia irgi mano daina.

Važiavome tamsiu plentu, o naujutėlaitėje Erico Opel grojo kažkokia švediška radijo stotis.

-Koks jausmas girdėti savo dainą per radiją?- toptelėjo mintis.

-Malonu girdėti savo dainas, žinoti, jog tavo kūrybos klausosi ir kiti žmonės.

-Mat kaip. O man būtų keista sėdėti mašinoje ir klausytis savo dainų, - tariau su mažyte ironija.

-Na, iš tiesų taip irgi jaučiuosi, - šyptelėjo Eric. -Trumpam užsuksim į degalinę. Gerai?

-Žinoma. Palauksiu mašinoje.

Įvažiavome į degalinę, tačiau nė viena šviesa nedegė.

-Panašu, kad ne tik traukiniai bei autobusai nuo dešimtos nebedirba, - šyptelėjau.

-Kiek pamenu, degalinės dirba visą parą. Einu pažiūrėsiu.

-Sėkmės, panašu, kad jos tikrai prireiks.

Vos Eric išlipo iš mašinos, iškart perjungiau radijo stotį. Pasigirdo 'Chasing The Sun' žodžiai. Dievinau šią dainą. Aišku, dievinau ir jos atlikėjus.

-Chasing the sun, mmmm...

-Rimtai, jie už mane geresni?- nė nepastebėjau, kaip grįžo Eric.

-Na, jie penki, tu vienas, tad pliusas jų pusėn. Tačiau nesu girdėjus nei jų, nei tavęs dainuojant gyvai, tad pasakyti negaliu.

Jis purtydamas galvą nusijuokė ir užvedė mašiną.

-Kas? Ką ne taip pasakiau?- tariau nustebusi.

-Nieko, - ir vėl pradėjo juoktis.

-O jei rimtai?

-Tiesiog maniau, jog merginos dainininkus lygina pagal išvaizdą, o ne pagal jų skaičių ar dainavimą gyvai.

-Nejaugi? Ir iš kur tai ištraukei?

-Žinai, turiu daaaug sesių... bei gerbėjų.

Dabar jau aš pradėjau juoktis.

-Ei, taip ir nepasakei, ar degalinė buvo uždaryta?

-Nė gyvos dvasios.

-O tai blogai?

-Labai. Jei artimiausiu metu nerasim dar vienos degalinės, nemanau, ar pasieksim Uppsalą.

-O Švedijoje jų daug?

-Deja, nelabai.

-And now we're chasing gas stations...

Abu plyšome iš juoko.

-Panašu, kad mašina tuoj pat užges, - tarė Eric.
-Gal pastatyk mašiną toje aikštelėje? Bent jau netrukdysim eismui.
Jis įsuko į ežero, palei kurį važiavome, stovėjimo aikštelę. Laimė, tokia pasitaikė.
 Eric nespėjo normaliai pastatyti mašinos, kaip ši ėmė ir užgeso.
-Ir kas dabar? - atsisukau į Eric.
-Na, per tokią liūtį ieškoti degalinės visai neturiu noro.
Išties, lauke pylė kaip iš kibiro. Danguje matėsi net keli perkūnijos dryžiai.
-Mano telefonas teigia, jog nėra ryšio. O taviškis?
-Tas pats, - tariau ir giliai atsidusau. -Juk sakiau, kad geriau palauksiu rytinio reiso. O dabar abu įstrigome kažkur... Kur mes išvis esame?
-Hmm... Manau, kad kažkur tarp Stokholmo ir Uppsalos.
Abu nusijuokėme.
-Tai ką dabar darysim? Radijas bei šviesos nebeveikia, o iš mašinos išeiti taip pat negalim.
-Galiu nebent pasiūlyti žiūrėti filmą. Berods turiu vieną loptope.
-Man tinka. Koks filmas?
-'The Hunger Games'. Jau matei?
-Ne, bet mačiau reklamą ant beveik kiekvieno stendo.
-Hah, aš irgi, - šyptelėjau.

2.4 dalis

 

-Labas! Tu Ema, ar ne? - tarė Eric. Jis atsistojo ir ištiesė ranką.

-Taip. Malonu susipažinti, - paspaudžiau ranką. Nežinia kodėl, pajutau, kaip išraudo skruostai. Nors ne, pati sau meluoju. Juk kiekviena mergina prieš tokį neapsakomai dailų vaikiną išsilydo.

-Jei ką, aš Eric.

-Patikėk, tikrai žinau.

-Nejaugi?

Gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau.

Iš Erico buvo taip lengva imti interviu. Nereikėjo nė galvoti, ko klausti. Jaučiausi taip, lyg iš anksto viską buvau sumaniusi.

-Taigi, kuo žadi nustebinti savo gerbėjus artimiausiu metu?

-Spalio pabaigoje planuojame išleisti naują dainą iš ketvirtojo albumo.

-Ir kaip ji vadinsis?

-Deja, pasakyti negaliu. Paslaptis.

-Aww, kaip gaila. Tačiau dabar visi galėsim spėlioti, kaip ji vadinsis. Taigi, ir pabaigai vienas naujausių Eric vaizdo klipų.

Išjungiau kamerą ir vėl atsisukau į jį.

-Ir vis dėlto, kaip ta daina vadinsis?

-Patikėk, jei tai būtų mano valia, būčiau pranešęs tą pačią dieną, kai sugalvojau.

-Aš niekam nesakysiu.Prižadu.

-Visi žurnalistai taip sako.

-Na, jei jau taip nori... - iš tiesų nebūčiau niekam sakiusi. Tiesiog smalsavau. Ir tiek.

 -Žinai, per interviu pastebėjau, jog ir pati gerai gaudaisi muzikoje. Moki kuo nors groti?

-Tik pianinu. Tačiau jau daugybę metų to jau nedariau.

-O dainuoti?

-Tiesą sakant, niekada nebandžiau. Tik šiaip kartais juokaudama su draugais.

-Na, mes juk įrašų studijoje, tai gal nori pabandyt?

-Nemanau, jog tai gera mintis...

-Nagi, juk tau nieko nenutiks.

-Geriau parodyk, kaip ši studija veikia. Kaip viską įrašot, pakeičiat balsus...

-Parodysiu, jei padainuosi.

-Okey, tavo viršus...

-Žinok, būtum visai gera dainininkė.

-Baik juokus, aš tragiška dainininkė!!

-Tai tu baik. Visi save vertina pernelyg kritiškai. Tereikia įsivaizduoti, jog dainuoji ne tu, o kažkas kitas. Pabandyk.

Užsidėjau ausines, užsimerkiau ir vėl klausiau mano atliekamos 'Impossible' dainos. Tik šįkart įsivaizdavau, jog ją atlieka kažkas kitas. Iš tiesų, dainavau visai gerai. Net pati savimi stebėjausi.

Staiga balsas sudvigubėjo ir daina pradėjo skambėti dar geriau. Pramerkiau akis ir pažvelgiau į Eric.

-Tai ką sakiau?

-Na, bent nepadaryčiau sau gėdos, - pradėjome juoktis. - Paleisk kokią nors savo dainą. Noriu ją kaip nors pakeitinėti.

-Gerai. Ši vadinasi 'Big Love'.

-Pagreitink ją.

Jis nustebo, tačiau padarė, ko prašiau. Išgirdusi šiek tiek nustebau. Eric pastebėjo mano išraišką.

-Per greitai?

-Ne, tiesiog tikėjaus, jog skambės kaip burundukų atliekama daina.

-Reikia pakelti garso aukštumą. Negaliu patikėti, jog pašai manęs to daryti.

-Tu mane privertei dainuoti, tad turiu pilną teisę tave taip pat priversti kažką padaryti.

Pradėjo skambėti burundukų atliekama Erico daina. Abu plyšome iš juoko. Tada jis paleido ir mano dainos burundukų versiją. Vos nenugriuvau nuo kėdės tai išgirdusi.

-Paleisk kokią nors kitą savo dainą.

-Tik jei tu vėl ką nors sudainuosi.

Taip ir kvailiojome visą vakarą.

-Klausyk, kiek jau valandų?- pasiteiravau.

-Be penkių dešimta.

-Kąą!!!!!???? O ne!

-Kas nors negerai?

-Taip! Aš turėjau...

2.3 dalis

Vieną dieną nardau po įspūdingas Valetos povandenines uolas, kitą vaikštinėju po Saaneno miestelio kalnus, o trečią geriu skaniausią pasaulyje limonadą sėdėdama Algarvos paplūdimyje. 'Tai ne gyvenimas, o pasaka'- vis kartoju mintyse. Iš tiesų, jaučiuosi lyg kokia šoklė (turiu omenyje filmą 'Jumper'). 

Ėmiau interviu iš tokių žvaigždžių, kaip A. Stan, Inna, Lena, Kerli ar A. Dione. Vis dar negaliu tuo patikėti.

Jau aplankiau 47 šalis, tarp jų ir Estiją. Žinot tą jausmą, kai svajonė, apie kurią troškot visą gyvenimą, pagaliau išsipildo - nė vienas žodis negali to išreikšti.

Liko tik trys šalis - Švedija, Norvegija bei Islandija. Rytoj jau išskrendu į Stokholmą. Ech, panašu, jog pasaka eina į pabaigą...

-Jau žinot, kas atstovaus Švedijai Eurovizijoje?

-Dar ne, bet greitai prasidės atrankos.

Sėdėjau MTV Sweden studijoje ir maloniai šnekučiuodamasi su čia esančiais darbuotojais rinkau informaciją apie šios šalies muziką.

-Taigi, iš kurių dainininkų, jūsų nuomone, turėčiau paimti interviu?

-Hmm... tikriausiai Avicii, - tarė šviesiaplaukė, sėdinti ant palangės.

- Loreen, Danny. Lyg ir viskas, - pridūrė vaikinas, vilkintis marškinėlius su Švedijos vėliava.

-Eric, būtinai paimk interviu iš jo. Jis- mūsų labiausiai kylanti žvaigždė.

Eric? Pala, mano Eric? Ne, tai negali būti jis. Juk Švedijoje tūkstančiai vaikinų vardu Eric, tad nėra ko stebėtis. Plius, juk jis sakė, kad nori būti šokėjas, o ne koks dainininkas.

-Žinoma, gal galiu gauti jų telefonų numerius?

Trečiadienis... Ryte jau paėmiau tris interviu, beliko tik mano buvusio draugo bendravardis. Ir tada - keliausiu į Uppsalą - kataloge labai susižavėjau šio miesto architektūra.

Pagaliau priėjau įrašų studija, kurioje susitariau susitikti su tuo dainininku. Prieš tai viešbutyje peržiūrėjau jo Vikipedijos puslapį, daugiau nieko. Viršininkė man liepė nesistengti prieš tai domėtis dainininkais. Daug įdomiau klausinėti to, ko išties nežinai. Tad apie jį težinojau porą faktų, tik tiek.

Priėjau prie durų ir nuspaudžiau skambučio mygtuką. Iš aparato pasigirdo vaikino balsas. Jis kažką sakė švediškai, tad nė kiek nesupratau.

-Emm, labas. Atleisk, nieko nesuprantu. Aš Ema, susitariau dėl interviu šeštą valandą.

-Aišku, užeik! Antras aukštas, trečios durys iš kairės.

Durys atsirakino. Ėjau jo nurodytu keliu ir priėjusi duris pasibeldžiau. 'Prašom', pasigirdo tas pats balsas. Atidariau duris ir išvydau besišypsantį šio balso savininką, ...

2.2 dalis

-Alio?

-Labas vakaras, Ema. Žinau, jog darbas jau baigėsi, bet gal gali ateiti į ofisą? Tai labai svarbus reikalas, - išgirdau viršininkės balsą.

-Žinoma, būsiu už kokio pusvalandžio.

-Gerai, lauksiu. Tik pasistenk paskubėti.

 Kodėl aš turiu ten eiti? Galbūt per naujienas kažką ne taip pasakiau? O gal mane jau ruošiasi atleisti? Širdis nepaliaudama daužėsi.

Pagaliau pasiekiau darbovietę ir pasibeldžiau į viršininkės kabineto duris.

-Prašau, užeikite.

Drebėdama iš baimės įslinkau į vidų ir priėjau prie stalo.

-Sėskis. Gal kavos ar arbatos?

-Ne, ačiū, - bandžiau nuslopinti jaudulio gaidelę balse.

-Ema, tu kiek išblyškusi. Ar gerai jautiesi?

-Taip, taip. Čia nuo apšvietimo.

-Taigi, norėjau su tavimi pasišnekėti dėl vieno dalyko, - stipriai suspaudžiau kumščius ir sulaikiau kvapą. - Ar norėtum keletui mėnesių padirbėti naujoje MTV laidoje?

Pala, pala, KĄ?

-Tai mūsų naujausias projektas, pranašaujantis aukštus reitingus. Jis vadinsis 'European Music Box'. Šioje laidoje supažindinsime su kiekviena Europos šalimi ir pristatysime populiariausius jos atlikėjus. Juk aplinkui tiek daug nematomų talentų!

-Tai man reikėtų tik papasakoti apie tos šalies muziką? - klausiau jau gana ramiu tonu. Tai tebuvo tik netikras pavojus.

-Oj ne, brangioji. Nuvyksi į tą šalį, rinksi duomenis, imsi iš populiariausių atlikėjų interviu, atrinksi muzikinius klipus bei panašiai. Viską dar paaiškinsiu. Toje šalyje prabūsi 5 dienas, šeštąją grįši čia, prodiuseriai sudėlios visą medžiagą ir tau tereikės nusifilmuoti laidoje. Darbo išties daug, tačiau alga bus milžiniška, plius galėsi aplankyti net 50 šalių visiškai nemokamai - už viešbučius bei transportą viską apmokėsime.

-Tai vienintelė laisva diena bus sekmadienis?

-Taip, todėl ir siūlau šį darbą būtent tau. Skaičiau tavo bylą ir pastebėjau, jog esi labai atsakinga mergina bei neturi daug artimųjų, kurie tave verstų praleisti daug laiko namuose. Kaip žinau, Londone visai neturi jokių šeimos narių, argi ne?

-Na, taip. Man tikrai nekliūtų jokių problemų.

-Tai... Ką manai apie šį pasiūlymą?

Įsistebeilijau į ant sienos kabantį laikrodį. 50 šalių. 250 dienų kitose šalyse. Tačiau juk ten vykčiau tik darbo reikalais. Negalėčiau nei apsižvalgyti, nei linksmintis.

-Tai išties nuostabus pasiūlymas. Tačiau man nepatinka tas faktas, jog būdama kitoje šalyje negalėsiu jos nė kiek pažinti. Juk visas dienas praleisiu dirbdama.

-Matau, esi kiek sutrikusi. Viskam suruošti užtenka, maksimum,  trijų dienų. Taip turėtum dvi laisvas. Nagi, Ema, sutik.

-Gerai, sutinku, - nors atsakinėjau gana santūriai, giliai širdyje tiesiog plyšau iš laimės. Panašu, jog mano gyvenimas virto pasaka.

2.1 dalis

2 SEZONAS

-Projektorius sukite į tą pusę!
-Paryškinkit apšvietimą!
-Stumkit tą stendą toliau!
-Jau visi?
-Pradedam!
-3,2,1. Veiksmas!
Giliai įkvėpiau, nusišypsojau, nukreipiau žvilgsnį į kamerą ir tariau visiems puikiai žinomą frazę:
-Sveiki, čia Ema ir jūs žiūrite MTV naujienas.

Ema Nurmsalu - naujausias MTV UK veidas. Niekada negalvojau, jog gausiu milijonų trokštamą darbą. Kasdien matau įvairiausias garsenybes, galiu nemokamai eiti į bet kokį koncertą ir, svarbiausia, turiu absoliutų leidimą keliauti ten, kur paprastas žmogus negali - tiesiai į užkulisius. Bet šauniausia tai, jog nesu garsenybė. Jokių paparacių, išprotėjusių gerbėjų, apsaugos darbuotojų, grasinančių laiškų bei heiterių. Nors beveik visi žino, kas aš tokia, kitaip nei pasaulinės įžymybės, galiu laisvai džiaugtis gyvenimu.
Vos tik baigiau bakalauro studijas Singapūro universitete, sužinojau, jog MTV UK ieško laidų vedėjo bei žurnalisto. Nors ketinau ir toliau tęsti studijas, surizikavau ir nusiunčiau CV. Kadangi jau buvau dirbusi su 'Converse' kompanija, patekau tarp 50 atrinktųjų. Praėjau atranką ir šįkart man nusišypsojo laimė - gavau šį darbą.
Nė karto negalvojau, kad gyvensiu Anglijoje - po to nelaimingo atsitikimo su Niku išgirdus vien šalies pavadinimą nukrėsdavo šiurpas. Bet dėl tokio darbo verta aukotis. Taigi nuomojuosi mažą butuką Londono centre. Didžiausias jo privalumas - pirmame aukšte yra nuostabi prancūzų kepyklėlė. Tiesiog dievinu tą vietą.
Savo draugų iš Niujorko daugiau nebemačiau. Tik kartais susirašinėju su Patti ar Melani - tie laiko skirtumai yra didžiausia pasaulyje sugalvota nesąmonė. Tarp manęs ir Džeiko nesutarimų kilo dar prieš išvažiuojant į Singapūrą. Po to, kai jis nugvelbė Erico laišką, ėmiau juo nebepasitikėti.
Kalbant apie Ericą, na, mes baigėm visą tą susirašinėjimą. Antro kurso pabaigoje gavau jo laišką. Jame Eric kažką pasakojo apie tai, kad daugiau nebegali susirašinėti, nebenori nuo manęs kažko slėpti, jo gyvenimas pasikeitė ir dar kažką panašaus. Iš tiesų, nesupratau tikslios priežasties. Bandžiau viską ištaisyti, nusiunčiau dar tris laiškus, tačiau jis taip ir nebeatrašė. Išties skaudu prarasti tokį draugą.

Kaip ir kiekvieną vakarą sėdėjau kapyklėlėje ir gėriau nuostabią arbatą.
-Puero, ir vis dėlto, kokia čia arbata?
-Paslaptis. Niekada jos neišduosiu, - juokėsi.
-O jeigu imčiau iš tavęs interviu ir jį parodyčiau per TV, pasakytum?
-Manęs taip lengvai nenugalėsi, brangioji.
-Vis vien kada nors sužinosiu, iki!
-Lik sveika, Ema!
Užlipau į penktame aukšte esantį butą (negalėjau pakęsti fakto, jog čia nėra lifto), išsitiesiau ant sofos ir įsijungiau loptopą. Jau galvojau skambinti į kiniečių restoraną užsisakyti kokį nors Take-away, tačiau pradėjo skambėti mobilusis. 'In the night the stormy night away she'd fly and dreams of para-para-paradise...'
-Alio?

Jau greitai...

15 dalis

Niekada nemaniau, kad geriausias draugas gali būti žmogus, kurio nesi nė akyse mačiusi. Eric tokiu būtent ir tapo. Susirašinėjome laiškais, kartais internetu - laiko skirtumai per daug mus smaugė. Jis buvo tas žmogus, nuo kurio neturėjau ko slėpti. Praktiškai, apie mane Eric žinojo viską, išskyrus tai, kas slėpėsi po 'Miss Unknown' kauke.
Apie jį patį taip pat sužinojau tiek daug. Mėgstamiausia spalva, pamoka, daina, patiekalas ar net koks jo batų dydis - viską galėjau pasakyti akimirksniu.
Laišką, kurį gavau nusiuntusi savo tikrąją istoriją, perskaičiau šimtus kartų:

'Brangioji Miss Unknown,
Tai tu man atleisk, jog priverčiau tai papasakoti. 
Tu, tu.... Tu tiesiog neapsakomai nuostabus, tvirtas ir nuoširdus žmogus, vienas iš milijono. Negalvojau, kad galima tiek ištverti. Net neįsivaizduoju, ar pats tiek pakelčiau.
Tu ne viena - visada turėsi mane, už tūkstančių kilometrų galvojantį apie tave. Tad nebijok gyventi ir didžiuokis tuo, kas esi.
Eric'

Sėdėjau šviesioje Melani buto svetainėje. Iš muzikos grotuvo sklido naujojo H.Duff albumo dainos. Varčiau 'Seventeen' žurnalą, o Melani lakavosi nagus, kai išgirdome kažką nukrentant prie paradinių durų.
-Čia tikriausiai paštas, gal gali atnešti? Aš kiek užsiėmusi.
-Gerai...- sumurmėjau ir atnešiau tris laiškus.
-Yra bent vienas man?
-Jie visi tau.
-Ką?!- suriko Mel. - Nejaugi jie iš universitetų?
-Na, kiek matau, taip.
-Tai ko lauki? Greičiau atidaryk ir parodyk!
Norėjau ją kiek pakankinti, tad atplėšiau ir žiūrinėjau nieko nesakydama.
-Netylėk! Negi niekur neįstojau???
-Mel, tave visur priėmė, - šyptelėjau.
-Ir tie laiškai nuo...?
-Tave kviečia pokalbiui į Yale, Kalifornijos ir Kolumbijos universitetus !
Melani pradėjo šokinėti bei klykti iš laimės. Visai pamiršo, kad nagų lakas dar neišdžiuvo.
-Negaliu patikėti, tai tiesiog neįmanoma! O tu jau gavai kokį nors laišką?
-Na, siunčiau prašymus lygiai 100 universitetų - tiesiog norėjau pažiūrėti, kiek iš jų manimi susidomės. Keisčiausia tai, jog nė vienas neatmetė mano prašymo.
-Rimtai? Net Oksfordas ar Kembridžas pakvietė?
-Taip. Dabar sumaniau pasidaryti albumą su visais tais kvietimais. Ant viršelio užrašysiu 'Universitetų knyga', - abi prapliupome juoktis.
-Tai į kurį labiausiai nori įstoti?
-Į NUS arba HKU.
-Angliškai??
-Singapūro arba Hong Kongo universitetą.
-Azija? Ką tu ten veiksi?- Mel nepatikliai žvilgtelėjo.
-Maniau mokytis, o ką?
-Bet ten juk... Azija!
-O čia Amerika.
-Skirtumas didelis.
-Nemanau.
-Tu ten būsi su siauraakiais nykštukais, mintančiais vien ryžiais. O čia! Čia JAV!
-Mėsainių ir dešriukų žemė...
-Okey, lygiosios.
-Kitą savaitę skrendu į šešis universitetus Azijoj, dar kitą - į penkis Pietų Amerikoj, o dar dar kitą - tris Europoj.
-Ir nė vieno Amerikoj?
-Ne, čia net nesiunčiau.
-Ar kada nors tau sakiau, jog esi pats keisčiausiais, labiausiai patrakęs ir žiauriai savimi pasitikintis žmogus?
-Ne, - šyptelėjau.
-Tai va, tu tokia vienintelė. Galbūt ir esi tokia ypatinga.
Nesusivaldžiau ir apkabinau Melani.
-Žinai, nagų lakas dar neišdžiuvo, tad tavo plaukai šiek tiek pakeis spalvą.
Abi plyšdamos iš juoko nugriuvome nuo sofos.

1 SEZONO PABAIGA

14 dalis

'Negaliu patikėti, jog iš tikrųjų tau tai pasakoju. Šią istoriją, kurią tuoj sužinosi, girdėjo tik vienas žmogus. Tačiau jo jau nebėra. Galbūt taip buvo nulemta, o gal tik žiaurus atsitiktinumas?

Kaip jau minėjau, esu tikrų tikriausia estė, bet niekada ten nebuvau. Mano tėvai, pasitaikius progai, emigravo į Otairi kaimelį Naujojoje Zelandijoje. Štai ten aš ir gimiau. Vis dar prisimenu snieguotas kalnų viršūnes, didelį ežerą, nesibaigiančius miškus bei pilkas avis, besiganančias aplinkui. Tai buvo mažas rojaus kampelis toli toli nuo tikrovės. Tačiau iš šio sapno gana greitai teko pabusti...

Kai buvau vos dvejų metukų, tėvai pakliuvo į avariją. Kažkoks gyvūnas iššoko į kelią ir automobilis, bandydamas išvengti smūgio, staigiai pasisuko, tačiau nesuvaldęs vairo nugarmėjo į ežerą - štai kokią dainelę man nuolat dainuodavo. Tačiau niekada netikėjau, jog tai tiesa.

Tąnakt aš bei mano vyresnysis brolis Thayeris praradome ne tik tėvus, bet ir vienas kitą. Jis buvo išsiųstas gyventi su močiute Belgijoje, o aš - į Taivaną, pas tetą, kuri šiuo sumanymu visai nesidžiaugė. Ši buvo ką tik pradėjusi kilti karjeros laiptais ir vaikas būtų buvęs tik didžiausia našta. Nors ir kiek maldavo močiutės priimti ir mane, ji nė kiek nenusileido. Vis tvirtino, kad dviejų vaikų neišlaikys. 

Kodėl teta pasirinko gyventi Taivane - man vis dar migla. Niekada nedrįsau jos paklausti, o gal tiesiog nenorėjau. Ji nė negalvojo paaukoti darbą mados žurnale dėl manęs, tad iki šešerių metų laiką leidau vaikų namuose. Pradėjus lankyti mokyklą, teta mane pasiėmė.

Mokykloje lankiau beveik visus įmanomus būrelius, kad tik nereikėtų grįžti namo (nekeista, jog dabar darau tą patį). Nenorėdavau grįžti į šaltą, tuščią butą. Kiek prisimenu, lankiau pianino, dailiojo čiuožimo, choro, baleto, gimnastikos bei plaukimo pamokas. Gan nemažai pirmokei? Ne, azijiečiai ypatingi tuo, kad sugeba daryti tiek daug ir niekaip nepavargti. Keista tik tai, jog buvau vienintelė europietė jų tarpe. Man iš tiesų buvo sunku priprasti prie tokios gyvenimo rutinos, tačiau niekada nepasidaviau.

Kai buvau dešimties, persikraustėme į Honkongą - teta dalyvavo kažkokiame projekte. Man ir vėl teko taikstytis prie naujos aplinkos. Kitąmet vėl grįžome į Taivaną, o dar po metų išsikraustėme į Australiją, mat teta gavo geresnį darbo pasiūlymą. Štai ir vėl nauja vieta, mokykla, draugai. Neįsivaizduoji, kaip visi tie kraustymaisi man buvo įgrisę. Rodos jau įsikūrei, susiradai draugų ir štai - vėl tenka viską palikti.

Būdama keturiolikos mainų programa vieneriems mokslo metams išvykau į Rio de Ženeirą - Braliziją. Neįsivaizduoji, kokia buvau laiminga gyvendama su šeima. Jaučiausi lyg vėl grįžusi į savo mažąjį rojaus kampelį. Žinoma, negaliu nepaminėti nesibaigiančių fiestų, šokių, muzikos bei lakstymo po gatves.

Tačiau viskas turi savo pabaigą - grįžusi į Australiją radau dar blogesnę situaciją nei išvažiavau. Teta prarado darbą, o į senąjį jos nebepriėmė, tad jai teko įsidarbinti paprasčiausia pardavėja. Nepakeldama nusivylimo ji taip pat pradėjo vartoti svaigalus - na, bent jau nebūdavo tokia surūgusi.

Taip du metus ir kentėjau, kol neatėjo ši vasara. Leisk priminti, jog tėvų netekau vos dvejų, tad nė kiek neprisiminiau, jog išvis turiu brolį. Pasibaigus mokslo metams sulaukiau jo skambučio.
Thayeris buvo ką tik baigęs pirmuosius metus universitete, tad pakvietė atvykti aplankyti jį naujajame bute. Žinoma, iš karto sutikau. Negalėjau patikėti, jog teta visą tą laiką slėpė nuo manęs, jog turiu brolį. Įtūžusi susikroviau lagaminus ir jau kitą dieną sėdėjau lėktuve į Škotiją - Thayerio naująją gyvenvietę.
Vos įžengusi į laukimo salę pamačiau milžinišką plakatą su mano vardu. Pribėgusi apkabinau brolį ir dar ilgai nepaleidau. Nė nebandžiau slopinti trykštančių ašarų. Sužinojau, jog Thayeris niekada nebuvo manęs pamiršęs ir visada bandė susisiekti. Tik prieš kelias dienas jo draugas, tikras programišius, surado mano telefono numerį.
Puikiai supratau, kodėl Thayeris nusprendė studijuoti Škotijoje - čionykštė gamta taip priminė tikruosius namus. Ten buvo taip smagu, jog nusprendžiau praleisti visą vasarą.
Čia sutikau ir Niką - žmogų, kurį neapsakomai įsimylėjau. Kartais pagalvoju, jog jis buvo daugiau nei mano vaikinas. Galbūt jis buvo tas žmogus, kuris privertė į gyvenimą pažiūrėti visai kitomis akimis. Greitai aš tiesiog negalėjau nuo jo atsiplėšti. Jis buvo mano oras, vanduo bei siela.
Turbūt būčiau pasilikusi gyventi Škotijoje ir dabar šypsodamasi Niko glėbyje žiūrėčiau kokį nors serialą. Tačiau tam nebuvo lemta nutikti.
Vieną dieną nuvažiavome prie Lochneso ežero. Nikui visada pasakodavau, jo troškau kada nors plūduriuoti viduryje ežero ir skaičiuoti žvaigždes. Jis nusprendė išpildyti šį norą.
Bevažiuodami namo per radiją išgirdome A.L. dainą 'Runaway'. Abu pradėjome ją dainuoti, nes ji taip puikiai atspindėjo mūsų dabartines būsenas. Važiavome nuo vingiuoto kalno ir prieš pasukant į kitą kelią reikėjo sumažinti greitį. Deja, mašina nestojo. Prisimenu tik stiklo šukes ir bekraštę tamsą.
Pabudusi ligoninėje sužinojau, kad Niko nebėra. Pati rimtesnių sutrenkimų nepatyriau, nes išsiskleidė oro pagalvė. Niko, kitaip nei mano, pagalvė neišsiskleidė. Tuo labiau nutrūko saugos diržas. Palatoje po pagalve radau gana skaudų raštelį 'Kokie tėvai - tokie ir vaikai. Nejaugi manei, kad būsi laiminga?' Taip ir nesupratau, ką jis reiškia.
Negana to, sužinojau, jog močiutei ši žinia sukėlė infarktą, po kurio ji daugiau nebeatsigavo... Nebegalėjau žiūrėti į Thayerio akis. Vos paleista iš ligoninės išvykau namo, jei tą vietą taip galima vadinti. 
Teta jau buvo baiginėjanti krauti daiktus -  gavo naują darbo pasiūlymą Niujorke. Šįkart man neberūpėjo, kad išsikraustome. Šįkart norėjau pabėgti kuo toliau. 
Grįžusi beveik dvi savaites su niekuo nesišnekėjau bei beveik nieko nevalgiau. Gulėjau lovoje ir verkiau. Negalėjau patikėti, jog mano gyvenimas toks siaubingas. Praradau beveik visus mylimus žmones, o vieninteliam broliui nebegaliu pažiūrėti į akis. Po močiutės mirties jis nebeturėjo savo finansų šaltinio, tad tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios pakilau nuo lovos. Nikas mane išmokė niekada nepasiduoti bei stengtis ištaisyti klaidas. Nuo tada pradėjau pati jam pervesti pinigų. Tikinau, kad šie pinigai tetos - naujas darbas ir milžiniška alga. Tačiau tai tebuvo mano trijų darbelių alga.
Dažnai galvoju, kas būtų buvę, jei tėvai nebūtų pakliuvę į avariją? O kas nutiktų, jei kartu su broliau būčiau apsigyvenusi Belgijoje? O jeigu nebūtų įvykusi avarija, ar dabar būčiau laiminga? Jeigu, jeigu, jeigu...
Štai ką visą laiką slėpiau nuo kitų. Manau, jog tikėjaisi išgirsti kažką visai kita negu ši istorija. Atleisk, jei sugadinau nuotaiką,
Miss Unknown.'

Negalėjau patikėti, jog visas mano gyvenimas tilpo šiuose dviejuose puslapiuose. Tačiau dar labiau negalėjau patikėti, jog viską parašiau Ericui. Giliai širdyje norėjau jam viską papasakoti. O galbūt tiesiog norėjau būti išgirsta?

13 dalis

Laikas pradėjo bėgti itin greitai. Mokykla, vairavimo pamokos, šokių studiją, darbas knygyne, Tomio prižiūrėjimas, namai ir, žinoma, namų darbai - štai kaip sukosi tipiška diena. Savaitgalius praleisdavau Adrianos studijoje - pusei metų tapau oficialiu Converse produkcijos veidu. Uždirbdavau tokią didelę krūvą pinigų, kad pradėjau tikėti, jog kitąmet sugebėsiu lankyti vieną iš savo svajonių universitetų - puikus išsilavinimas, nuostabus kraštovaizdis bei kosminės kainos. Thayeris(mano brolis) pamatęs, kiek pinigų pervedžiau į jo sąskaitą, buvo įsitikinęs, kad apiplėšiau banką ar užsiiminėjau kokia kontrabandine veikla. Kol nepamatė mano nuotraukų vos ne ant kiekvienos autobusų stotelės reklaminio stendo, manim nepatikėjo.
Taip pat susiradau dvi geriausias drauges - Patti ir Melani. Su Melani mokykloje beveik neišsiskirdavome, nuolat plepėdavom ir juokdavomės iš net paprasčiausių dalykų. Patti, nors ir buvome bendraamžės, man tapo lyg vyresnioji sesuo. Ji visada viską žinodavo, patardavo bei padėdavo, kada tik reikia.
Ir galiausiai - Džeikas. Na, jis tapo kiek daugiau negu draugu. Taip taip, dabar jis mano vaikinas. Po mūsų pirmojo pasimatymo kino teatre pradėjome susirašinėti žinutėmis bei chatinti Facebooke. Dabar jis mane veža į mokyklą bei sekmadieniais vedžioja po įdomiausias Niujorko vietas, kurių dar nespėjau pamatyti. Jis mielas lyg šunytis, tačiau giliai širdyje jam jaučiu tik simpatiją, daugiau nieko. Aišku, nuo kiekvieno bučinio tiesiog ištirpstu, tad tikiuosi, kad vieną dieną jį tikrai įsimylėsiu.
Slinko dienos, savaitės, prabėgo keli mėnesiai. Niujorke pagaliau iškrito pirmasis sniegas - jo nemačiau jau gana daug metų. Nors lauke jau minusinė temperatūra, jaučiu kalėdinę šilumą. Galbūt tai bus pirmosios Kalėdos, per kurias jausiuosi laiminga. Pradėjau tikėti, kad gyventi verta. Tačiau svarbiausia - pradėjau tikėti savimi.
Mano mažas pasaulėlis taip ir sukusi iki vienos dienos, kai po kelių mėnesių pertraukos atėjo laiškas. Erico laiškas.

 -Taigi, kur rytoj mane nusitempsi?- saldžiai tariau Džeikui atsirėmusi į buto duris.
-Hmm, galvojau apie vieną vietelę Brukline, tačiau sužinojau, kad Time Skvere vyks eglės įžiebimas. Dalyvavimas šiame renginyje man tarsi tradicija, tad būčiau itin laimingas, jei šiemet ten būčiau kartu su tavimi, - nenuleidau akių nuo jo akinamos šypsenos, kol jis sukiojo mano plaukų sruogą ant savo dailaus piršto.
-Ir kuo tas įžiebimas toks nuostabus?
-Tu nė neįsivaizduoji. Negali sakyti, kad gyveni, jei nesi mačiusi šio renginio.
-Tada nekantrauju pamatyti šio stebuklo, - sušnibždėjau jam į ausį ir apkabinusi kaklą saldžiai saldžiai pabučiavau.
Viena ranka jis mane stipriai apkabino bei prisitraukė prie savęs, o kita atrakino mano buto duris ir įsitempė į vidų.
-Atsargiai, gavai laišką, tad pasistenk jo neužminti, - tarė liovęsis bučiuoti.
Laiškas? Nuo ko? Širdis sustingo ir išsilaisvinusi iš Džeiko glėbio stvėriau baltą voką. Giliai įkvėpiau ir apverčiau kitą pusę - 'Eric'.
-Prasideda kalėdinių atvirukų maratonas?
-Ką? Ak, taip.
-Kas tas Ericas?
-Ammm, mano pusbrolis, - bandžiau išsisukti. Nenorėjau pasakoti, kad jis mano susirašinėjimo draugas.
-Gyvenantis Švedijoje?
-Aha, labai graži šalis. Reiktų ten vėl nuvažiuoti.
-Galbūt kada nors, - tarė ir vėl pradėjome bučiuotis. Laišką mestelėjau ant batų dėžės ir panardinau rankas į Džeiko plaukus.
Nė nepastebėjau kaip atsidūrėme virtuvėje ir aš buvau vos ne priremta prie stalo. Atsirėmiau į jį ir netyčia numečiau ten gulėjusį šaukštą. Džeikas iškart atsitraukė ir jį pakėlė.
-Man jau metas, žiūrėk nieko nesudaužyk, - šyptelėjo ir dar kartą pabučiavęs palinkėjo saldžių sapnų išėjo.
Jau norėjau stverti laišką, tačiau ant batų dėžės jo nebebuvo. Po galais, jis jį pasiėmė! Išlėkiau į koridorių ir riktelėjau 'Džeikai!'. Laimei, jis vis dar tebelipo laiptais.
-Ką?
-Mano pusbrolis neapsidžiaugtų, jei atvirukas atitektų tau, o ne man.
-Ak, atleisk. Nė nepastebėjau kaip įsidėjau į kišenę.
-Žinoma, nenuostabu, ką daro pavydas,- nulipau laiptais ir išplėšiau voką iš rankos.
-Atleisk, aš tik...
-Atleisiu, jei prižadėsi to daugiau nebedaryti.
-Gerai, prižadu. Tai iki!
-Geros nakties, pone vagišiau, - tariau kiek pašaipiai ir grįžau į butą.
Širdis vis dar daužėsi - kas būtų, jei Džeikas būtų jį atplėšęs. Tačiau svarbiausia, kodėl Eric man vėl parašė laišką. Galbūt Džeikas teisus - tai tik kalėdinis atvirukas. Juk Eric tikrai galėtų mane tiesiog pasveikinti.
Atsiguliau į lovą ir atplėšiau voką. Vis dėlto tai nebuvo atvirutė. Tai buvo tikrų tikriausias, nors ir trumpas, laiškas.

'Brangioji Miss Unknown,
Jaučiuosi tikras asilas. Jau keli mėnesiai žiūriu į baltą popieriaus lapą, tačiau nežinau, ką rašyti. Dar niekada taip nenorėjau suprasti merginos, kurios nė nepažįstu. 
Tu man atrodai tokia nepaprasta, tokia paslaptinga. Noriu sužinoti tiesą - ką tu nori nuo manęs nuslėpti? Juk aš tavęs tikriausiai niekada nepamatysiu, tad nebijok - tavo paslaptis bus saugi.
Atsilygindamas galiu atsakyti į bet kokį tavo klausimą. Prašau, atrašyk man.
P.S. Linksmų Kalėdų,
Eric'

Mintys sukosi kaip niekada. Ar jam pasakoti visą tiesą? Ar išsakyti tai, ką bandau nuslėpti visą gyvenimą? Iš stalčiaus išsitraukiau popieriaus lapą ir užrašiau 'Brangus Ericai,'
Kramčiau tušinuką. Kramčiau, daužiau, sukiojau - niekas nepadėjo. Vis dar buvau neapsisprendusi.
Galiausiai įkvėpiau ir pradėjau rašyti...

12 dalis

-Ema, radau naują konkursą, taigi rytoj varysim fotografuotis. Žodžiu, tau paskambinsiu ir... - išgirdau Gabriellos balsą.
-Klausyk, aš sutikau fotografuotis vienoje fotosesijoje, ne dviejose.
-Ak taip, prizas 5000$, tad sutarta ?
-Gal nesupratai? Sakau, kad sutikau fotografuotis tik vienąsyk. Tau teks susirasti kitą modelį, - apsisukau ir jau ruošiausi eiti, tačiau G. sugriebė mano ranką.
-Ei, kas yra? Negi jau pamiršai, kas įvyko šeštadienį? Juk tau buvo taip smagu.
-Ne, tai tau buvo smagu kabinti man makaronus. Nejaugi manei, kad nesuprasiu,- išlaisvinau ranką ir nužingsniavau į pavaduotojos kabinetą.
-Taip?- tarė nustebusi.
-Gal galėčiau persirašyti į teatro pamokas?

'Kas nutiko tarp tavęs ir Gabi? Per matematiką ji buvo siaubingai ant tavęs užpykusi' - gavau raštelį nuo Melani. Istorijos mokytoja, kaip visada, į mokinius nekreipė dėmesio, tad visi galėjo daryti ką tik nori.
'Nieko ypatingo, tik užpyko, kad nesutikau vėl būti jos modelis'
'Kodėl????'
'Tai gana sudėtinga paaiškinti. Tiesiog supratau, kad G. yra visai kitoks žmogus nei maniau'
'Aišku...'
Bandžiau susikaupti ir klausytis mokytojos aiškinimų, tačiau nieko nesugebėjau suprasti. Pilietinis karas ir dar kažkokios nesąmonės. Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduriu atvykusi į kitą mokyklą - skirtingos mokymo sistemos. Tai, ką kiekvienas amerikietis puikiai išmano, dabar girdžiu pirmą katrą.
Laimei, nuskambėjo skambutis.
-Tai kas iš tikrųjų tarp jūsų įvyko?- teiravosi Melani.
-Juk parašiau.
-Ir manai, jog tuo patikėsiu? Gabriellos taip paprastai nesupykdysi. Eime, pavešiu į vairavimo mokyklą, o tu man viską papasakosi, sutarta?
-Jei taip jau nori.

-Dailios gulbės. Pati padarei?- paklausė Patti.
-Tai gervės ir taip, jas išlanksčiau pati.
-Jų koks šimtas! Aš būčiau išprotėjusi jas bedarydama.
Sėdėjome ant jaukios sofos knygyne ir gėrėm arbatą. Buvau ką tik vitrinoje sukabinusi origami gerves, kurios taip žavėjo praeivius.
-Adriana tau skambino?
-Jo, šeštadienį vyks pirmoji fotosesija.
-Tai, jeigu jau gavai puikiai apmokamą darbą, kam tau šis bei dar tie keli?
-Man patinka kažką veikti. Beje, knygyne labai jauku.
-Tačiau tu juk visai nebeturi laiko sau bei mokslams. Juk egzaminai visai greit.
-Patikėk, Amerikoje jie gana lengvi. Laisvai išlaikyčiau net dabar.
-Nejaugi, pone Einšteine?
-Tikrai, čia viskas taip lengva. Beveik viską, ką mokomės, jau žinau.
-Bet kaip taip gali būt?
-Skirtingos šalys - skirtingos mokymo sistemos.
-Tai gal jau iškart varyk į universitetą.
-Žinok, kartais apie tai pagalvoju.
-Matyt, tave laisvai priims į bet kokį Harvardą ar Oksfordą.
-Priimti priims, tačiau kas už tuos mokslus sumokės?
-Na, visada yra galimybė gauti nemokamas studijas, tereikia dalyvauti visokiausiuose konkursuose.
-Žinau, tačiau noriu studijuoti kur nors kitur, pavyzdžiui, Peru, Honkonge ar Švedijoje.
-Įdomiai. Gal ir man į kokį Butaną važiuot?
-Nepatarčiau, ten tėra vienas universitetas, tad pasirinkimo net nėra. Beje, vargu, ar ten paskaitos bus skaitomos anglų kalba. Ką dar kalbėt apie uniformas...
-Iš kur tiek daug žinai?
-Teko lankytis.
-Buvai Butane?
-Jo.
-Geras. Kur dar esi buvus?
-Patikėk, daug kur...

Pagaliau grįžau namo. Jau buvo po vidurnakčio, tad troškau tik vieno - saldaus saldaus miego. Nusispyriau batus ir patraukiau į savo kambarį.
-Nepasakysi nei 'labas'?- išgirdau šaižų Izabelės balsą sklindantį kažkur už mano nugaros.
-Labas,- tariau ir užsirakinau kambaryje. Visada jausdavausi nesaugiai, kai ji būdavo namuose.