'Negaliu patikėti, jog iš tikrųjų tau tai pasakoju. Šią istoriją, kurią tuoj sužinosi, girdėjo tik vienas žmogus. Tačiau jo jau nebėra. Galbūt taip buvo nulemta, o gal tik žiaurus atsitiktinumas?
Kaip jau minėjau, esu tikrų tikriausia estė, bet niekada ten nebuvau. Mano tėvai, pasitaikius progai, emigravo į Otairi kaimelį Naujojoje Zelandijoje. Štai ten aš ir gimiau. Vis dar prisimenu snieguotas kalnų viršūnes, didelį ežerą, nesibaigiančius miškus bei pilkas avis, besiganančias aplinkui. Tai buvo mažas rojaus kampelis toli toli nuo tikrovės. Tačiau iš šio sapno gana greitai teko pabusti...
Kai buvau vos dvejų metukų, tėvai pakliuvo į avariją. Kažkoks gyvūnas iššoko į kelią ir automobilis, bandydamas išvengti smūgio, staigiai pasisuko, tačiau nesuvaldęs vairo nugarmėjo į ežerą - štai kokią dainelę man nuolat dainuodavo. Tačiau niekada netikėjau, jog tai tiesa.
Tąnakt aš bei mano vyresnysis brolis Thayeris praradome ne tik tėvus, bet ir vienas kitą. Jis buvo išsiųstas gyventi su močiute Belgijoje, o aš - į Taivaną, pas tetą, kuri šiuo sumanymu visai nesidžiaugė. Ši buvo ką tik pradėjusi kilti karjeros laiptais ir vaikas būtų buvęs tik didžiausia našta. Nors ir kiek maldavo močiutės priimti ir mane, ji nė kiek nenusileido. Vis tvirtino, kad dviejų vaikų neišlaikys.
Kodėl teta pasirinko gyventi Taivane - man vis dar migla. Niekada nedrįsau jos paklausti, o gal tiesiog nenorėjau. Ji nė negalvojo paaukoti darbą mados žurnale dėl manęs, tad iki šešerių metų laiką leidau vaikų namuose. Pradėjus lankyti mokyklą, teta mane pasiėmė.
Mokykloje lankiau beveik visus įmanomus būrelius, kad tik nereikėtų grįžti namo (nekeista, jog dabar darau tą patį). Nenorėdavau grįžti į šaltą, tuščią butą. Kiek prisimenu, lankiau pianino, dailiojo čiuožimo, choro, baleto, gimnastikos bei plaukimo pamokas. Gan nemažai pirmokei? Ne, azijiečiai ypatingi tuo, kad sugeba daryti tiek daug ir niekaip nepavargti. Keista tik tai, jog buvau vienintelė europietė jų tarpe. Man iš tiesų buvo sunku priprasti prie tokios gyvenimo rutinos, tačiau niekada nepasidaviau.
Kai buvau dešimties, persikraustėme į Honkongą - teta dalyvavo kažkokiame projekte. Man ir vėl teko taikstytis prie naujos aplinkos. Kitąmet vėl grįžome į Taivaną, o dar po metų išsikraustėme į Australiją, mat teta gavo geresnį darbo pasiūlymą. Štai ir vėl nauja vieta, mokykla, draugai. Neįsivaizduoji, kaip visi tie kraustymaisi man buvo įgrisę. Rodos jau įsikūrei, susiradai draugų ir štai - vėl tenka viską palikti.
Būdama keturiolikos mainų programa vieneriems mokslo metams išvykau į Rio de Ženeirą - Braliziją. Neįsivaizduoji, kokia buvau laiminga gyvendama su šeima. Jaučiausi lyg vėl grįžusi į savo mažąjį rojaus kampelį. Žinoma, negaliu nepaminėti nesibaigiančių fiestų, šokių, muzikos bei lakstymo po gatves.
Tačiau viskas turi savo pabaigą - grįžusi į Australiją radau dar blogesnę situaciją nei išvažiavau. Teta prarado darbą, o į senąjį jos nebepriėmė, tad jai teko įsidarbinti paprasčiausia pardavėja. Nepakeldama nusivylimo ji taip pat pradėjo vartoti svaigalus - na, bent jau nebūdavo tokia surūgusi.
Taip du metus ir kentėjau, kol neatėjo ši vasara. Leisk priminti, jog tėvų netekau vos dvejų, tad nė kiek neprisiminiau, jog išvis turiu brolį. Pasibaigus mokslo metams sulaukiau jo skambučio.
Thayeris buvo ką tik baigęs pirmuosius metus universitete, tad pakvietė atvykti aplankyti jį naujajame bute. Žinoma, iš karto sutikau. Negalėjau patikėti, jog teta visą tą laiką slėpė nuo manęs, jog turiu brolį. Įtūžusi susikroviau lagaminus ir jau kitą dieną sėdėjau lėktuve į Škotiją - Thayerio naująją gyvenvietę.
Vos įžengusi į laukimo salę pamačiau milžinišką plakatą su mano vardu. Pribėgusi apkabinau brolį ir dar ilgai nepaleidau. Nė nebandžiau slopinti trykštančių ašarų. Sužinojau, jog Thayeris niekada nebuvo manęs pamiršęs ir visada bandė susisiekti. Tik prieš kelias dienas jo draugas, tikras programišius, surado mano telefono numerį.
Puikiai supratau, kodėl Thayeris nusprendė studijuoti Škotijoje - čionykštė gamta taip priminė tikruosius namus. Ten buvo taip smagu, jog nusprendžiau praleisti visą vasarą.
Čia sutikau ir Niką - žmogų, kurį neapsakomai įsimylėjau. Kartais pagalvoju, jog jis buvo daugiau nei mano vaikinas. Galbūt jis buvo tas žmogus, kuris privertė į gyvenimą pažiūrėti visai kitomis akimis. Greitai aš tiesiog negalėjau nuo jo atsiplėšti. Jis buvo mano oras, vanduo bei siela.
Turbūt būčiau pasilikusi gyventi Škotijoje ir dabar šypsodamasi Niko glėbyje žiūrėčiau kokį nors serialą. Tačiau tam nebuvo lemta nutikti.
Vieną dieną nuvažiavome prie Lochneso ežero. Nikui visada pasakodavau, jo troškau kada nors plūduriuoti viduryje ežero ir skaičiuoti žvaigždes. Jis nusprendė išpildyti šį norą.
Bevažiuodami namo per radiją išgirdome A.L. dainą 'Runaway'. Abu pradėjome ją dainuoti, nes ji taip puikiai atspindėjo mūsų dabartines būsenas. Važiavome nuo vingiuoto kalno ir prieš pasukant į kitą kelią reikėjo sumažinti greitį. Deja, mašina nestojo. Prisimenu tik stiklo šukes ir bekraštę tamsą.
Pabudusi ligoninėje sužinojau, kad Niko nebėra. Pati rimtesnių sutrenkimų nepatyriau, nes išsiskleidė oro pagalvė. Niko, kitaip nei mano, pagalvė neišsiskleidė. Tuo labiau nutrūko saugos diržas. Palatoje po pagalve radau gana skaudų raštelį 'Kokie tėvai - tokie ir vaikai. Nejaugi manei, kad būsi laiminga?' Taip ir nesupratau, ką jis reiškia.
Negana to, sužinojau, jog močiutei ši žinia sukėlė infarktą, po kurio ji daugiau nebeatsigavo... Nebegalėjau žiūrėti į Thayerio akis. Vos paleista iš ligoninės išvykau namo, jei tą vietą taip galima vadinti.
Teta jau buvo baiginėjanti krauti daiktus - gavo naują darbo pasiūlymą Niujorke. Šįkart man neberūpėjo, kad išsikraustome. Šįkart norėjau pabėgti kuo toliau.
Grįžusi beveik dvi savaites su niekuo nesišnekėjau bei beveik nieko nevalgiau. Gulėjau lovoje ir verkiau. Negalėjau patikėti, jog mano gyvenimas toks siaubingas. Praradau beveik visus mylimus žmones, o vieninteliam broliui nebegaliu pažiūrėti į akis. Po močiutės mirties jis nebeturėjo savo finansų šaltinio, tad tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios pakilau nuo lovos. Nikas mane išmokė niekada nepasiduoti bei stengtis ištaisyti klaidas. Nuo tada pradėjau pati jam pervesti pinigų. Tikinau, kad šie pinigai tetos - naujas darbas ir milžiniška alga. Tačiau tai tebuvo mano trijų darbelių alga.
Dažnai galvoju, kas būtų buvę, jei tėvai nebūtų pakliuvę į avariją? O kas nutiktų, jei kartu su broliau būčiau apsigyvenusi Belgijoje? O jeigu nebūtų įvykusi avarija, ar dabar būčiau laiminga? Jeigu, jeigu, jeigu...
Štai ką visą laiką slėpiau nuo kitų. Manau, jog tikėjaisi išgirsti kažką visai kita negu ši istorija. Atleisk, jei sugadinau nuotaiką,
Miss Unknown.'
Negalėjau patikėti, jog visas mano gyvenimas tilpo šiuose dviejuose puslapiuose. Tačiau dar labiau negalėjau patikėti, jog viską parašiau Ericui. Giliai širdyje norėjau jam viską papasakoti. O galbūt tiesiog norėjau būti išgirsta?
Thayeris buvo ką tik baigęs pirmuosius metus universitete, tad pakvietė atvykti aplankyti jį naujajame bute. Žinoma, iš karto sutikau. Negalėjau patikėti, jog teta visą tą laiką slėpė nuo manęs, jog turiu brolį. Įtūžusi susikroviau lagaminus ir jau kitą dieną sėdėjau lėktuve į Škotiją - Thayerio naująją gyvenvietę.
Vos įžengusi į laukimo salę pamačiau milžinišką plakatą su mano vardu. Pribėgusi apkabinau brolį ir dar ilgai nepaleidau. Nė nebandžiau slopinti trykštančių ašarų. Sužinojau, jog Thayeris niekada nebuvo manęs pamiršęs ir visada bandė susisiekti. Tik prieš kelias dienas jo draugas, tikras programišius, surado mano telefono numerį.
Puikiai supratau, kodėl Thayeris nusprendė studijuoti Škotijoje - čionykštė gamta taip priminė tikruosius namus. Ten buvo taip smagu, jog nusprendžiau praleisti visą vasarą.
Čia sutikau ir Niką - žmogų, kurį neapsakomai įsimylėjau. Kartais pagalvoju, jog jis buvo daugiau nei mano vaikinas. Galbūt jis buvo tas žmogus, kuris privertė į gyvenimą pažiūrėti visai kitomis akimis. Greitai aš tiesiog negalėjau nuo jo atsiplėšti. Jis buvo mano oras, vanduo bei siela.
Turbūt būčiau pasilikusi gyventi Škotijoje ir dabar šypsodamasi Niko glėbyje žiūrėčiau kokį nors serialą. Tačiau tam nebuvo lemta nutikti.
Vieną dieną nuvažiavome prie Lochneso ežero. Nikui visada pasakodavau, jo troškau kada nors plūduriuoti viduryje ežero ir skaičiuoti žvaigždes. Jis nusprendė išpildyti šį norą.
Bevažiuodami namo per radiją išgirdome A.L. dainą 'Runaway'. Abu pradėjome ją dainuoti, nes ji taip puikiai atspindėjo mūsų dabartines būsenas. Važiavome nuo vingiuoto kalno ir prieš pasukant į kitą kelią reikėjo sumažinti greitį. Deja, mašina nestojo. Prisimenu tik stiklo šukes ir bekraštę tamsą.
Pabudusi ligoninėje sužinojau, kad Niko nebėra. Pati rimtesnių sutrenkimų nepatyriau, nes išsiskleidė oro pagalvė. Niko, kitaip nei mano, pagalvė neišsiskleidė. Tuo labiau nutrūko saugos diržas. Palatoje po pagalve radau gana skaudų raštelį 'Kokie tėvai - tokie ir vaikai. Nejaugi manei, kad būsi laiminga?' Taip ir nesupratau, ką jis reiškia.
Negana to, sužinojau, jog močiutei ši žinia sukėlė infarktą, po kurio ji daugiau nebeatsigavo... Nebegalėjau žiūrėti į Thayerio akis. Vos paleista iš ligoninės išvykau namo, jei tą vietą taip galima vadinti.
Teta jau buvo baiginėjanti krauti daiktus - gavo naują darbo pasiūlymą Niujorke. Šįkart man neberūpėjo, kad išsikraustome. Šįkart norėjau pabėgti kuo toliau.
Grįžusi beveik dvi savaites su niekuo nesišnekėjau bei beveik nieko nevalgiau. Gulėjau lovoje ir verkiau. Negalėjau patikėti, jog mano gyvenimas toks siaubingas. Praradau beveik visus mylimus žmones, o vieninteliam broliui nebegaliu pažiūrėti į akis. Po močiutės mirties jis nebeturėjo savo finansų šaltinio, tad tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios pakilau nuo lovos. Nikas mane išmokė niekada nepasiduoti bei stengtis ištaisyti klaidas. Nuo tada pradėjau pati jam pervesti pinigų. Tikinau, kad šie pinigai tetos - naujas darbas ir milžiniška alga. Tačiau tai tebuvo mano trijų darbelių alga.
Dažnai galvoju, kas būtų buvę, jei tėvai nebūtų pakliuvę į avariją? O kas nutiktų, jei kartu su broliau būčiau apsigyvenusi Belgijoje? O jeigu nebūtų įvykusi avarija, ar dabar būčiau laiminga? Jeigu, jeigu, jeigu...
Štai ką visą laiką slėpiau nuo kitų. Manau, jog tikėjaisi išgirsti kažką visai kita negu ši istorija. Atleisk, jei sugadinau nuotaiką,
Miss Unknown.'
Negalėjau patikėti, jog visas mano gyvenimas tilpo šiuose dviejuose puslapiuose. Tačiau dar labiau negalėjau patikėti, jog viską parašiau Ericui. Giliai širdyje norėjau jam viską papasakoti. O galbūt tiesiog norėjau būti išgirsta?
