-Tu šiandien kiek išsiblaškiusi,- tarė Patti. -Vis negali susitaikyti, kad Gabriella tavimi pasinaudojo ?
-Ne, tiesiog blogai miegojau,- šyptelėjau. Tikrai neturėjau noro pasakoti šios nakties įvykių.
-Meluoji... Jei nenori sakyti tiesos, tai ir nesakyk. Tačiau prašau tik vieno - nemeluok.
Vaikščiojome po centrinį parką, kol priėjome prie ežero esantį akmenį.
-Atsisėskime čia.
-Klausyk, teta manęs prašė, jog užpildytum kelis dokumentus, tai gal geriau eime į kokią kavinę?
-Ne, noriu pabūti čia.
-Jei taip nori...- Patti ištraukė iš rankinės aplanką su anketomis. -Bus daug paprasčiau, jei atsakymus užrašysiu pati.
Ji manęs klausinėjo elementariausių dalykų - gimimo diena, adresas, amžius ir t.t.
-Kiek vaikinų esi bučiavusi?
-Ką?!- išsižiojau.
-Juokauju, tokio klausimo nėra. Bet rimtai, kiek?
-Paslaptis,- ironizavau.
-Ir kodėl tu tokia paslaptinga? Gerai, nespausiu. Tėvų arba globotojų vardas, pavardė?
-Izabelė Mälk.
-Pala, Mälk? Ema, juk tavo pavardė Nurmsalu. Nesuprantu.
-Izabelė mano teta bei globotoja. Viskas gana paprasta.
-O kur tavo tėvai?
Nunardinau galvą.
-Ak, atleisk. Tiesiog to visai nesitikėjau.
-Niekis, juk nieko blogo nepadarei. Nesu nei pirma, nei paskutinė mergina, praradusi tėvus.
-Man ta anketa tikrai atsibodo. Vis dėlto, eime bent į Kinų kvartalą. Žiauriai užsimaniau Bubble Tea.
-Juk jis visai kitame Manhatano gale, tikrai ten nežadu eiti.
-O kas sakė, kad eisim pėsčiomis?- Patti nusišypsojo ir ištraukė mašinos raktelius.
'When you say allright, would you say ok...' skambėjo mobilusis.
-Alio?- tariau oficialiu tonu. Juk skambino ne kas kitas, o Adriana.
-Sveika, Em,- tarė ne tas balsas.
-Džeikai?
-Na taip. Tikėjaisi kažko kito?
-Ne, tik... Nesvarbu.
-Klausyk, vis dar pameni mūsų susitarimą eiti kartu į filmą? Penktadienį premjera, tad galvojau, gal... nori eiti? Su manimi? Į kiną? Bet, jei...
-Džeikai, nusiramink. Mielai su tavimi nueisiu, tik bijau, kad tuo metu būsiu užsiėmusi. Galbūt eime savaitgalį?
-Žinoma, savaitgalis puikiai tiks. Parašysiu žinutę, kai gausiu bilietus. Tai... Iki?
-Iki.
Padėjau ragelį ir žvilgtelėjau į veidrodį. Šypsena puošė mano veidą. Tas vaikinas toks mielas bei... sutrikęs. Lyg koks šuniukas.
Staiga prieš akis iškilo šimtai šukių bei Niko veidas. 'Niekada nepamiršk to.'
Po galais, nuo tos siaubingos dienos prabėgo tiek nedaug laiko, o aš jau vaikštau į pasimatymus (na, Džeikas nesakė, jog tai pasimatymas, bet vis tiek) bei flirtuoju per Skype su visai nepažįstamu vaikinu. Juk norėjau, kad jis būtų tik draugas, kuriam galiu išsipasakoti.
Tą akimirką širdyje pajutai pykti ir nusivylimą. Aš tokia pati kaip ir Gabriella.
Ne, aš daug baisesnė.
'Brangus Erikai,
Atleisk, kad tąnakt buvau tikrai šiurkšti ir atsijungiau nė nepasakiusi 'iki'. Tiesiog nesu linkusi žmonėms pasakoti savo gyvenimo. Tai kažkaip... keista.
Nuo pat mažens esu linkusi laikyti viską paslaptyje, o, kai tenka prisipažinti, darau tai, ką sugebu geriausiai - meluoju. Tačiau su tavimi viskas kitaip. Nematau jokio tikslo kažką slėpti, tad ir esu kiek išsigandusi.
Mano gyvenimas painus ir sudėtingas. Nemanau, kad kas nors mane gali suprasti.
Tikriausiai pamanei, kad aš tipiška išpaikinta niujorkietė. Deja, čia gyvenu tik mėnesį. Neseniai atsikrausčiau iš Sidnėjaus, tačiau ir ten tegyvenau kelis metus.
Iš tiesų aš pasiklydusi estė (jei ne Baltijos jūra, būtum mano kaimynas), nerandanti sau vietos, tad puikiai suprasiu ir nė kiek nepyksiu, jei daugiau man neatrašysi.
Linkiu sėkmės,
M.U.'
