Kaip ir maniau, ten buvo Eric.
-Ką čia veiki?
-Tik šiaip žiūriu į vandenį. Man patinka sėdėti ir tiesiog stebėti spindintį ežerą.
-Daug kam tai patinka, - tarė ir atsisėdo šalia manęs.
-O tau?
-Na... Nelabai turiu laiko tokiems dalykams.
-Tikrai? O aš maniau, kad iš tokių paprastų dalykų ir gimsta idėjos naujai dainai.
-Iš dalies, taip.
-Tai kaip tu sukuri dainą?
-Tiesiog... Pagaunu ritmą, sukuriu melodiją ir jai pritaikau žodžius.
-Pabandyk atvirkščiai - įsijausk į žodžius, ne ritmą.
-Nemanau, jog tai gera mintis.
-Nepabandęs nesužinosi, - atsistojau ir nuėjau prie mašinos. Pasiėmiau savo rankinę, atsisukau bei šūktelėjau vis dar ant tiltelio sėdinčiam Ericui. - Aš einu ieškoti degalinės. Eisi kartu ar ir toliau svajosi?
-Aš nesvajoju!
-Žinoma,- šyptelėjau.
Ironiška, jog artimiausia degalinė buvo maždaug už 100metrų.
-Negaliu tuo patikėti!
-Ir aš...- nutęsė Eric.
-Nagi, eime. Juk neturim visos dienos.
-Kaip kas. Man visai nėra kur skubėt.
Sustojau ir nepatikliu žvilgsniu atsisukau į jį.
-Berods sakei, kad iš pat ryto turi būti Uppsaloj.
-Ak, taip...- įsmeigė žvilgsnį į žemę.
-Tu taip pasakei, kad galėtum mane nuvežti... Įspūdinga!- apsisukau ir greitu žingsniu patraukiau degalinės link.
-Ema!- Eric sugriebė mano ranką. -Aš atsiprašau. Tik norėjau tau padėti, bet neleidai.
Puikybė - didžiausia mano yda, todėl kartais elgiuosi itin kvailai.
-Tai tu atleisk, per smarkiai į viską reagavau. Tik, prašau, pažadėk, kad daugiau man nemeluosi.
-Pažadu,- tarė ir nusišypsojo savo akinama šypsena.
-Gerai. O dabar jau galim eiti į tą degalinę? Mirštu iš alkio!
Eric nusijuokė ir paleido mano ranką. Keista - tai man nepatiko.
Pagaliau privažiavome Uppsalos viešbutį, kuriame planavau apsistoti.
-Na, ačiū už tokią neįprastą kelionę,- jutau, kaip pakilo lūpų kampučiai.
-Hah, visada jūsų paslaugoms.
-Tai.. iki!- tariau ir išlipau iš mašinos.
-Iki!
Tik eidama prie viešbučio durų supratau, jog jau gana ilgai aš niekam taip nerūpėjau. Giliai širdyje troškau Ericą pamatyti dar ne kartą ir ne du. Norėjau apsisukti ir vėl sėsti į tą mašiną bei nutrūkti nuo šio banalaus gyvenimo.
-Ema!- neįsivaizduojat, kiek daug tos trys raidėm man reiškė. Atsisukau ir plačiai plačiai nusišypsojau.
-Miss Unknown. Taip vadinsis mano naujausia daina,- Eric priėjo ir pakštelėjo man į skruostą. Tada vėl nusišypsojo savo nuostabiąja šypsena ir nuvažiavo.
Aš dar ilgai stovėjau netekusi žado. Ne, ne dėl bučinio į skruostą.
Miss Unknown.
Tai buvo mano Ericas...
