2.16 dalis

-Ema, atidaryk duris... Prašau, - girdėjau mikčiojantį Erico balsą.

-Ir kodėl turėčiau? - tariau ironiškai.

-Nes... noriu tau viską paaiškinti.

-Hmm, kiek pamenu siūliau susitikti kitą dieną prieš saulei patekant, o ne po savaitės!

-Atleisk, bet nespėjau. Visi skrydžiai buvo išparduoti, o laivas atplaukė tik vidurdienį. Ieškojau tavęs visur. Iš pradžių mūsų susitikimo vietoj, po to visuose viešbučiuose bei moteliuose. Tik viename radau įrašą, kad ten buvai, tačiau iš pat ryto išvažiavai.

Nežinau, kaip nusakyti tą jausmą, užpildžiusį mano širdį. 'Jis manęs ieškojo visame Taline' - mintyse grojo dainelė. Aš jam tikrai rūpiu... Atsistojusi atidariau duris.

Erico akyse mačiau džiaugsmą mane vėl išvydus. Iš už nugaros jis ištraukė puokštę gėlių ir ištiesė ją man. Žiūrėjau į jas sustingusi. Dar niekas man nėra padovanojęs gėlių - nei Nikas, nei Džeikas.

-A-a-ačiū, - sumurmėjau. - Užeik.

Kadangi gėlių niekad negaudavau, net nežinojau, kur jas pamerkti. Vazos neturėjau, o stiklinėje puokštė tikrai netilps. Awkward... Taip ir likau jas laikydama rankose.

-Gal padėti pamerkti?

-Ačiū, bet pasilaikysiu jas su savimi, - bandžiau išsisukti.

-Jei taip nori, - tarė nustebęs. Tikriausiai atrodžiau lyg pakvaišėlė. - Dailus butas, beje.

-Kalbant apie butą, kaip sužinojai, kur aš gyvenu?

-Pasiteiravau Melani.

-Melani?!?!? - buvau priblokšta. Kaip, po galais, jis pažįsta Melani? Juk laiškuose ją minėjau tik kaip M.

-Jo, radau ją tavo Facebook'o geriausių draugų skiltyje, - tarė kiek nuraudęs.

- Žinoma, paklauskite Melani. Ji visada viską išpliurps, - ironizavau.

-Nepyk ant jos. Ji tik stengėsi man padėti.

Minutę stojo tyla. Nei jis, nei aš nežinojome, ką sakyti.

-Klausyk, atvažiavau čia tau viską paaiškinti, - pagaliau ištarė. - Į mano tinklapį buvo įsilaužta. Tas žmogus ir parašė tą nesąmonę. 

-Aišku...

-Ema, aš sakau tiesą! Juk tą dieną nė nebuvau įsijungęs kompiuterio, o įrašas paskelbtas trečią nakties! Aš niekada nesugebėčiau apie tave ko nors tokio parašyti, ypač...

-Eric, aš suprantu, tačiau man rūpi ne tai, - pertraukiau. Nuėjau prie lentynos ir iš savo dekoruotos dėžutės ištraukiau laišką. Paskutinį Erico laišką. -Paaiškink man šitai!

Jaučiau vis labiau drėkstančias akis. Taip pat jutau, jog Ericui šis klausimas buvo itin skaudus. Mačiau jo nudelbtas akis bei pabalusį veidą.

-Niekada nenorėjau to padaryti. Tačiau privalėjau.

-Klausiau tavęs 'kodėl', o ne ar tai darei savo noru.

-Mane privertė, supranti?! Buvau ką tik pradėjęs solo karjerą ir bet koks skandalas būtų ją sužlugdęs.

-Pala, koks skandalas? Susirašinėti su mergina yra nusikaltimas ar ką?

-Jie manė, kad tu per daug apie mane žinai. Jeigu būčiau prasitaręs, kad esu dainininkas, būtum laisvai radusi mane internete. Man nuolat sakė, jog gali pradėti mane šantažuoti, atskleisti mano paslaptis, kurios viską būtų sugadinę...

Stovėjau netekusi žado. Aš? Šantažuoti? Griauti žmogaus gyvenimą? Tai buvo... beprotiška!

-Aš nuolat kartojau, jog esi ne tokia, bet jie manęs neklausė.

-Kas tie 'jie'?

-Ema, tai nesvarbu...

-Kas tie 'jie'?! - tariau aukštesniu tonu.

-Visi prie mano iškilimo prisidėję žmonės: vadybininkas, rėmėjai, stilistai, organizatoriai... Net tėvai!

-Pala, tu jiems visiems apie mane pasakojai?

-Jie matydavo, kad gaunu laiškus, tad nuolat klausinėdavo, nuo ko jie...

Bandžiau įsivaizduoti jauną Eric, užkulisiuose skaitantį mano laiškus. Tai atrodė taip miela.

-Kai pasakei, jog tu ir esi Miss Unknown, supratau padaręs didžiulę klaidą. Juk tu žurnalistė! Galėjai apie mane parašyti bet ką, tačiau straipsnyje neprasitarei nė žodelio...

-Tai kodėl sužinojęs apie mane leidai išeiti? Kodėl nesivijai ir nerašei ilgų žinučių?

Eric priėjo ir nubraukė skruostu riedančią ašarą. Žiūrėdamas tiesiai į akis tarė:

-Kartais galiu būti itin užsispyręs asilas. Žinojau, jog turiu tave pasivyti, tačiau jaučiausi įskaudintas nežinojęs tiesos.

-Na taip, kaip galėjau pamiršti. Juk tai minėjai laiškuose...

-Tačiau niekada neminėjau, kokia tu graži.

-Ar čia viena iš tų akimirkų, kai pradedi mane įsimylėti?

Eric nusijuokė ir nudelbė žvilgsnį.

-O taip, tikrai. Tu dėl manęs visiškai pametei galvą...

Vėl. Tas nuostabus juokas.

-Jei būčiau žinojęs, kad taip mėgsti gėles, būčiau kasdien tau jų įteikęs, - jo žvilgsnis užkliuvo už vis dar mano rankose laikomos puokštės.

-Iš tiesų ir aš kartais būnu gana užsispyrusi. Nenorėjau pripažinti, jog neturiu, kur jų pamerkti.

Eric nusišypsojo ir paėmė iš manęs gėles.

-Tuoj išspręsiu problemą.

Jis nužygiavo į virtuvę ir po kiek laiko vėl grįžo atgal. Pastatęs puokštę ant staliuko plačiai nusišypsojo - gėlės buvo pamerktos į mano kokteilių plakiklį.

-Genialu! - tariau plyšdama iš juoko.

-Pasiilgau tavojo juoko.

-Tavojo irgi, - šyptelėjau.

Priėjęs Eric mano atsargiai, tačiau saldžiai saldžiai pabučiavo. Tik dabar supratau, jog vis dar esu atsirėmusi į buto duris. Apsikabinau jo kaklą, o jis mane pasiėmė ant rankų...

2.15 dalis

Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.

-Dabar supratau, į ką tu panaši.

-Ir į ką gi?

-Į pirmąjį saulės spindulį. Tu, kaip ir jis, sugebi visiškoje tamsoje įžiebti šviesą. 

Tuk, tuk, tuk...

Giliai alsuodama pramerkiau akis. Vėl sapnavau Niką. Vėl, po dvejų metų pertraukos.

Tuk, tuk, tuk...

Užsidėjau pagalvę sau ant veido. Nenorėjau šiandien išlipti iš lovos. Troškau tik gulėti ir tiesiog... neegzistuoti.

Tuk, tuk, tuk...

Sviedžiau pagalvę tiesiai į duris.

-Nieko nėra namie, palikite žinutę atsakiklyje, - neįsivaizduoju, kodėl tai sušukau. Tiesiog norėjau, jog mane paliktų vieną.

Tuk, tuk, tuk...

Pašokusi iš lovos plačiai pravėriau duris.

-Taip, klausau! Ko jums iš manęs reikia?

Visa išbalau ir stipriai užtrenkiau duris. 

Tuk, tuk, tuk...

Ten buvo ta pati tamsi figūra, kurią mačiau prieš trejus metus prie Lochneso ežero...

Prabudau išpilta šalto prakaito. Ką aš ką tik sapnavau??

Vis dar drebėdama nusvirduliavusi į vonios kambarį, pliūkštelėjau šalto vandens sau ant veido. Pakėliau galvą ir tariau savo sustingusiam atvaizdui:

-Kas tai buvo?

Tuk, tuk, tuk...

Iš baimės susmukau ant žemės. 'Ema, raminkis. Tai tikriausiai tik kambarių tarnyba'- vis kartojau sau mintyse. Atsargiai nuropojau iki durų ir vos įstengdama atsistojau žvilgtelėti pro durų akutę. Po galais! Šios durys jos neturėjo! 

'Ema, tu stipri! Tu viską tiesiog įsivaizduoji'-tris kartus pakartojau ir atsargiai atidariau duris.

-Tu?- tariau nusivylusi ir užtrenkiau duris.

-Ei, Ema! Palauk!...

Atsirėmiau į duris ir lėtai nuslydau iki žemės. O taip, puiki ta mano vaizduotė!

2.14 dalis

Visą naktį praleidau įsikibusi į pagalvę savo kajutėje. Galbūt ir buvau užmigusi, tačiau to negalėjau prisiminti. Galvoje sukosi tik Margeret žodžiai bei Erico išdavystė. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau ėmiau įtikinti save, jog tą žinutę parašė ne jis. Juk tai galėjo padaryti bet kuris jo 'nekentėjas'. Bet galbūt net ne jo. Galbūt... mano?

Laivui ryte atplaukus į uostą čiupau taksi ir nuvažiavau į viešbutį Talino senamiestyje. Tai visada buvo mano svajonių miestas. Thayeris pasakojo, jog vaikystėje su močiute čia praleido kelias vasaras. Senamiestį supanti pilis jį taip žavėjo, jog visada įsivaizduodavo esantis viduramžių riteris, o ant vieno daugiaaukščio namo stogo esanti grėsmingo katino skulptūra - jo didžiausias priešas. Vien pabandžius tai įsivaizduoti ėmiau plyšti iš juoko. Būtinai turiu pamatyti tą skulptūrą.

Įėjusi į savo kambarį pirmiausia įsijungiau mobilųjį telefoną. Kadangi jį išjungiau vos išėjusi iš Eric buto, ekranas ėmė mirgėti nuo gaunamų žinučių srauto. Galiausiai jis liovėsi ir pamačiau, jog gavau 74 žinutes: 56 nuo buvusios bosės, 12 nuo laidos montažuotojo, 5 nuo brolio ir tik viena nuo Erico. Giliai įkvėpiau ir atidariau jo žinutę.

'Tu man per brangi, kad galėčiau vėl tave paleisti. Prašau, išklausyk manęs.'

Viena žinutė. To užteko mane vėl priversti susigraudinti. Sumaigiau mygtukus ir išsiunčiau jam žinutę:

'Jei taip nori.'
Iškart sulaukiau atsakymo.

'Kada?'

'Rytoj, brėkštant aušrai.'

'O kur?'

'Jei tikrai tau esu svarbi, žinosi, kur.'

Numečiau telefoną, užsidėjau ausinukus, įsijungiau savo mėgstamą dainą 'Vanilla' ir atsigulusi ant lovos įsispoksojau į lubas. Jaučiausi taip, lyg visas mano gyvenimas yra tiesiog didelis, nepasisekęs žaidimas. Vos pasijutusi laiminga esu parbloškiama ant žemės. Kodėl? Kas su manimi negerai? Aš prakeikta ar ką?
Jaučiau kaip nuo pykčio ir ašarų degė skruostai. Šią akimirką užsimaniau padaryti kažką ypač beprotiško ir kvailo.

Žvilgtelėjau į laikrodį - iki susitikimo su Ericu buvo likę maždaug 19 valandų. Kodėl gi ne?

Saulė jau leidosi, kai užlipau ant vieno iš dailiųjų daugiabučių stogų. Vilkėjau tik striukę, šortukus ir sportinius batelius. Visada buvau viena iš tų 'gerųjų mergaičių'. Nuolatos vykdydavau kitų paliepimus, stengdavausi sakyti vien tiesą bei būti sąžininga. Deja, niekada taip ir netapdavau visiškai laiminga.
Atsisėdau ant stogo krašto ir tiesiog žiūrėjau į žmones. Tikėjausi padaryti ką nors kvailesnio, tačiau nesu tokia ryžtinga krėsti šunybes. Iš rankinės išsitraukiau ką tik nusipirktą cigarečių pakelį. Užsidegiau vieną ir giliai įkvėpusi stipriai sukosėjau. Fui. Buvau sau prižadėjusi daugiau to nedaryti, bet šiandien man tai buvo visiškai vienodai.

Galiausiai atėjau į susitikimo vietą. Iki saulės patekėjimo liko maždaug pusvalandis. Atsisėdau ant atbrailos ir stebėjau miegantį miestą. Jis buvo toks gražus...
O jeigu tėvai niekada nebūtų išvažiavę? Galbūt dabar laimingai studijuočiau Talino universitete, o po paskaitų vakarieniaučiau su mylinčia šeima. Gyvenimas būtų buvęs toks gražus...
Dangus pradėjo šviesėti - reiškias, tuoj patekės saulė. Vis dar ten pat sėdėjau.
Ši vieta, kurioje laukiau Erico, man buvo ypatinga. Tai buvo ant senamiesčio aukščiausios vietos įkurta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsivėrė visas miestas.
Kodėl ji tokia svarbi? Turiu tik vieną savo tėvų fotografiją, o ji padaryta būtent čia. Nuotrauką vis dar turėjau savo kišenėje. Išsitraukusi atidžiai apžiūrėjau ir nusišypsojau. Mama rankose laikė mažytį Thayerį, o tėtis per juosmenį buvo apkabinęs mamą. Jie atrodė tokie laimingi... Ir kodėl jie visa tai paliko?
Nežinojau, ar Eric čia atvyks. Viename laiške pasakojau apie šią vietą, kaip norėčiau čia nuvykti, ir kaip ją branginu. Galbūt perlenkiau lazdą prašydama jo mane surasti. Juk jis galėjo pagalvoti apie bet kurią vietą šiame dideliame pasaulyje... O galbūt jis dabar Naujojo Zelandijoje ieško kaimelio, kuriame anksčiau gyvenau?
Staiga viskas aplink mane nušvito. Taip, patekėjo saulė. Tik šįkart aš buvau vienui viena...

P.S. Jei jums įdomu, apie kokį 'grėsmingą kačiuką' kalbėjau, užsukite čia ir nuėję į 'street view' pakelkite kamerą į viršų ;)