Visą naktį praleidau įsikibusi į pagalvę savo kajutėje. Galbūt ir buvau užmigusi, tačiau to negalėjau prisiminti. Galvoje sukosi tik Margeret žodžiai bei Erico išdavystė. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau ėmiau įtikinti save, jog tą žinutę parašė ne jis. Juk tai galėjo padaryti bet kuris jo 'nekentėjas'. Bet galbūt net ne jo. Galbūt... mano?
Laivui ryte atplaukus į uostą čiupau taksi ir nuvažiavau į viešbutį Talino senamiestyje. Tai visada buvo mano svajonių miestas. Thayeris pasakojo, jog vaikystėje su močiute čia praleido kelias vasaras. Senamiestį supanti pilis jį taip žavėjo, jog visada įsivaizduodavo esantis viduramžių riteris, o ant vieno daugiaaukščio namo stogo esanti grėsmingo katino skulptūra - jo didžiausias priešas. Vien pabandžius tai įsivaizduoti ėmiau plyšti iš juoko. Būtinai turiu pamatyti tą skulptūrą.
Įėjusi į savo kambarį pirmiausia įsijungiau mobilųjį telefoną. Kadangi jį išjungiau vos išėjusi iš Eric buto, ekranas ėmė mirgėti nuo gaunamų žinučių srauto. Galiausiai jis liovėsi ir pamačiau, jog gavau 74 žinutes: 56 nuo buvusios bosės, 12 nuo laidos montažuotojo, 5 nuo brolio ir tik viena nuo Erico. Giliai įkvėpiau ir atidariau jo žinutę.
'Tu man per brangi, kad galėčiau vėl tave paleisti. Prašau, išklausyk manęs.'
Viena žinutė. To užteko mane vėl priversti susigraudinti. Sumaigiau mygtukus ir išsiunčiau jam žinutę:
'Jei taip nori.'
Iškart sulaukiau atsakymo.
Iškart sulaukiau atsakymo.
'Kada?'
'Rytoj, brėkštant aušrai.'
'O kur?'
'Jei tikrai tau esu svarbi, žinosi, kur.'
Numečiau telefoną, užsidėjau ausinukus, įsijungiau savo mėgstamą dainą 'Vanilla' ir atsigulusi ant lovos įsispoksojau į lubas. Jaučiausi taip, lyg visas mano gyvenimas yra tiesiog didelis, nepasisekęs žaidimas. Vos pasijutusi laiminga esu parbloškiama ant žemės. Kodėl? Kas su manimi negerai? Aš prakeikta ar ką?
Jaučiau kaip nuo pykčio ir ašarų degė skruostai. Šią akimirką užsimaniau padaryti kažką ypač beprotiško ir kvailo.
Jaučiau kaip nuo pykčio ir ašarų degė skruostai. Šią akimirką užsimaniau padaryti kažką ypač beprotiško ir kvailo.
Žvilgtelėjau į laikrodį - iki susitikimo su Ericu buvo likę maždaug 19 valandų. Kodėl gi ne?
Saulė jau leidosi, kai užlipau ant vieno iš dailiųjų daugiabučių stogų. Vilkėjau tik striukę, šortukus ir sportinius batelius. Visada buvau viena iš tų 'gerųjų mergaičių'. Nuolatos vykdydavau kitų paliepimus, stengdavausi sakyti vien tiesą bei būti sąžininga. Deja, niekada taip ir netapdavau visiškai laiminga.
Atsisėdau ant stogo krašto ir tiesiog žiūrėjau į žmones. Tikėjausi padaryti ką nors kvailesnio, tačiau nesu tokia ryžtinga krėsti šunybes. Iš rankinės išsitraukiau ką tik nusipirktą cigarečių pakelį. Užsidegiau vieną ir giliai įkvėpusi stipriai sukosėjau. Fui. Buvau sau prižadėjusi daugiau to nedaryti, bet šiandien man tai buvo visiškai vienodai.
Galiausiai atėjau į susitikimo vietą. Iki saulės patekėjimo liko maždaug pusvalandis. Atsisėdau ant atbrailos ir stebėjau miegantį miestą. Jis buvo toks gražus...
O jeigu tėvai niekada nebūtų išvažiavę? Galbūt dabar laimingai studijuočiau Talino universitete, o po paskaitų vakarieniaučiau su mylinčia šeima. Gyvenimas būtų buvęs toks gražus...
Dangus pradėjo šviesėti - reiškias, tuoj patekės saulė. Vis dar ten pat sėdėjau.
Ši vieta, kurioje laukiau Erico, man buvo ypatinga. Tai buvo ant senamiesčio aukščiausios vietos įkurta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsivėrė visas miestas.
Kodėl ji tokia svarbi? Turiu tik vieną savo tėvų fotografiją, o ji padaryta būtent čia. Nuotrauką vis dar turėjau savo kišenėje. Išsitraukusi atidžiai apžiūrėjau ir nusišypsojau. Mama rankose laikė mažytį Thayerį, o tėtis per juosmenį buvo apkabinęs mamą. Jie atrodė tokie laimingi... Ir kodėl jie visa tai paliko?
Nežinojau, ar Eric čia atvyks. Viename laiške pasakojau apie šią vietą, kaip norėčiau čia nuvykti, ir kaip ją branginu. Galbūt perlenkiau lazdą prašydama jo mane surasti. Juk jis galėjo pagalvoti apie bet kurią vietą šiame dideliame pasaulyje... O galbūt jis dabar Naujojo Zelandijoje ieško kaimelio, kuriame anksčiau gyvenau?
Staiga viskas aplink mane nušvito. Taip, patekėjo saulė. Tik šįkart aš buvau vienui viena...
Atsisėdau ant stogo krašto ir tiesiog žiūrėjau į žmones. Tikėjausi padaryti ką nors kvailesnio, tačiau nesu tokia ryžtinga krėsti šunybes. Iš rankinės išsitraukiau ką tik nusipirktą cigarečių pakelį. Užsidegiau vieną ir giliai įkvėpusi stipriai sukosėjau. Fui. Buvau sau prižadėjusi daugiau to nedaryti, bet šiandien man tai buvo visiškai vienodai.
Galiausiai atėjau į susitikimo vietą. Iki saulės patekėjimo liko maždaug pusvalandis. Atsisėdau ant atbrailos ir stebėjau miegantį miestą. Jis buvo toks gražus...
O jeigu tėvai niekada nebūtų išvažiavę? Galbūt dabar laimingai studijuočiau Talino universitete, o po paskaitų vakarieniaučiau su mylinčia šeima. Gyvenimas būtų buvęs toks gražus...
Dangus pradėjo šviesėti - reiškias, tuoj patekės saulė. Vis dar ten pat sėdėjau.
Ši vieta, kurioje laukiau Erico, man buvo ypatinga. Tai buvo ant senamiesčio aukščiausios vietos įkurta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsivėrė visas miestas.
Kodėl ji tokia svarbi? Turiu tik vieną savo tėvų fotografiją, o ji padaryta būtent čia. Nuotrauką vis dar turėjau savo kišenėje. Išsitraukusi atidžiai apžiūrėjau ir nusišypsojau. Mama rankose laikė mažytį Thayerį, o tėtis per juosmenį buvo apkabinęs mamą. Jie atrodė tokie laimingi... Ir kodėl jie visa tai paliko?
Nežinojau, ar Eric čia atvyks. Viename laiške pasakojau apie šią vietą, kaip norėčiau čia nuvykti, ir kaip ją branginu. Galbūt perlenkiau lazdą prašydama jo mane surasti. Juk jis galėjo pagalvoti apie bet kurią vietą šiame dideliame pasaulyje... O galbūt jis dabar Naujojo Zelandijoje ieško kaimelio, kuriame anksčiau gyvenau?
Staiga viskas aplink mane nušvito. Taip, patekėjo saulė. Tik šįkart aš buvau vienui viena...
P.S. Jei jums įdomu, apie kokį 'grėsmingą kačiuką' kalbėjau, užsukite čia ir nuėję į 'street view' pakelkite kamerą į viršų ;)
