Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.
-Dabar supratau, į ką tu panaši.
-Ir į ką gi?
-Į pirmąjį saulės spindulį. Tu, kaip ir jis, sugebi visiškoje tamsoje įžiebti šviesą.
Tuk, tuk, tuk...
Giliai alsuodama pramerkiau akis. Vėl sapnavau Niką. Vėl, po dvejų metų pertraukos.
Tuk, tuk, tuk...
Užsidėjau pagalvę sau ant veido. Nenorėjau šiandien išlipti iš lovos. Troškau tik gulėti ir tiesiog... neegzistuoti.
Tuk, tuk, tuk...
Sviedžiau pagalvę tiesiai į duris.
-Nieko nėra namie, palikite žinutę atsakiklyje, - neįsivaizduoju, kodėl tai sušukau. Tiesiog norėjau, jog mane paliktų vieną.
Tuk, tuk, tuk...
Pašokusi iš lovos plačiai pravėriau duris.
-Taip, klausau! Ko jums iš manęs reikia?
Visa išbalau ir stipriai užtrenkiau duris.
Tuk, tuk, tuk...
Ten buvo ta pati tamsi figūra, kurią mačiau prieš trejus metus prie Lochneso ežero...
Prabudau išpilta šalto prakaito. Ką aš ką tik sapnavau??
Vis dar drebėdama nusvirduliavusi į vonios kambarį, pliūkštelėjau šalto vandens sau ant veido. Pakėliau galvą ir tariau savo sustingusiam atvaizdui:
-Kas tai buvo?
Tuk, tuk, tuk...
Iš baimės susmukau ant žemės. 'Ema, raminkis. Tai tikriausiai tik kambarių tarnyba'- vis kartojau sau mintyse. Atsargiai nuropojau iki durų ir vos įstengdama atsistojau žvilgtelėti pro durų akutę. Po galais! Šios durys jos neturėjo!
'Ema, tu stipri! Tu viską tiesiog įsivaizduoji'-tris kartus pakartojau ir atsargiai atidariau duris.
-Tu?- tariau nusivylusi ir užtrenkiau duris.
-Ei, Ema! Palauk!...
Atsirėmiau į duris ir lėtai nuslydau iki žemės. O taip, puiki ta mano vaizduotė!
