10 dalis

-Forget about everything and run away, yeah!- dainavome kartu. Buvome toli toli nuo miesto, tankiame miške. Pro šakas matėsi tekanti saulė. - I just wanna fall and lose myself, runaway yeah!

Nikas suėmė mano ranką ir staigiai patraukė link savęs. Deja, to nesitikėjau. Neišlaikiau pusiausvyros ir abu griuvome ant paparčiais apaugusios žemės. Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.

-Dabar supratau, į ką tu panaši.

-Ir į ką gi?

-Į pirmąjį saulės spindulį. Tu, kaip ir jis, sugebi visiškoje tamsoje įžiebti šviesą. 

Likau be žado. Dar niekas nėra ištaręs tokių nuostabių žodžių. Jis nubraukė nuo mano veido plaukus ir pabučiavo. Saldžiai ir atsargiai. Taip, kaip visiems norisi bučiuoti tą vienintelį žmogų.

Papūtus švelniam vėjeliui ant mūsų užtiško rasos lašeliai. Praplipome juoktis.

-Nagi, eime toliau.

Jis ištiesė ranką ir padėjo atsistoti. Jau norėjau eiti, bet jis nepaleido. Žvilgtelėjau į tas kerinčias rudas akis.

Saulė vis ryškėjo ir ryškėjo. Tiesą pasakius, per greit. Ant susikibusių rankų nukrito stiklo šukė. Pakėliau galvą - iš dangaus lėtai leidosi milijonai mažyčių kristaliukų.

-Ema, dabar tu mano gyvenimas.

Mus supantis miškas pradėjo dužti į šukes.

-Nikai!- tariau drebančiu balsu.

-Niekada nepamiršk to...

Apsisukau. Bekraštė tamsa. 

Šviesos spindulys užgeso.

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tai tik dar vienas sapnas.

Nugara bėgiojo šiurpuliukai. Stvėriau telefoną. 3:47. Po galais, dabar tikrai neužmigsiu.

Įjungiau ant staliuko stovinčią lempą ir išlipau iš lovos. Taigi, ką dabar veikti? Tas mintis, užplūdusias galvą, išsklaidys nebent kokia komedija.
Priėjau prie stalo, ant kurio gulėjo kompiuteris. Jau norėjau jį įjungti, tačiau į akis krito šalia esantis Erico laiškas. Troškau su juo pasikalbėti. Dabar pat. Atidariau voką. Nustebau, nes pastebėjau kai ką, ko prieš tai nemačiau. Viduje buvo dar vienas lapelis. Mažytis mažytis. ,,Jei neiškentėsi sulaukti laiško, štai mano skype: *******".
Nusišypsojau. Vos loptopas pasikrovė susikūriau naują skype anketą ,,Miss Unknown" ir įvedžiau slapyvardį į paieškos laukelį.
-Pridėti prie kontaktų, - tariau sau ir paspaudžiau mygtuką. - Prašau, būk prisijungęs. Nagi...
Taip! Degė žalia varnelė. 

E: Vis dėlto neiškentei :P
M: Kaip matai :D
E: Argi Niujorke ne naktis?
M: Labai labai ankstyvas rytas :)
E: Tai ką čia veiki?
M: Tiesiog... Sapnavau košmarą ir nebegaliu užmigti
E: Ką sapnavai?
M: Nieko, tik kai ką, ko norėčiau neprisiminti
E: Okey, pakeiskim temą. Koks dabar laikas Niujorke?
M: Tuoj bus keturios ryto, o Švedijoj?

E: Beveik dešimt
M: Tai...
E: Šešių valandų skirtumas
M: Kai tu užmiegi, aš atsibundu :D
E: Kiek ironiška
M: Ką dabar veiki ?
E: Susirašinėju su mergina, kurios vardo net nežinau
M: O kodėl taip svarbu jį žinoti?

E: O kodėl gi ne?
M: O kodėl gi taip?
E: Tai gal pasakysi?
M: Jums, grafe Eric, aš esu Niujorko bajoraitė Miss Unknown

E: Tai gal malonėsite prisipažinti, kas slepiasi po jūsų kauke ?
M: Mano kaukė užburta, jos nuimti nevalia
E: Panašu, jog mes abu maskarade
M: Arba XXI amžiaus internetiniame teatre :D
E: Keista, nesu itin geras aktorius
M: Aš irgi. Dabar užsimaniau mokykloje lankyti teatro pamokas

E: Na, panašu, kad seksis puikiai :)

M: Hahah :D

E: Matai, jau visai pralinksmėjai. Gal pavyks užmigti?

M: Tikrai, buvau visai užmiršus tą sapnąE: Ir vis dėlto, ką tu sapnavai?
M: Tikrai tai nori žinoti?
E: Noriu tave suprasti
M: Sapnavau žmogų, kurį mylėjau

E: Atleisk. Aš galvojau, kad... Umm... Tai bus tik kokio siaubo filmo ištraukos

M: Galima ir taip sakyti

E: Tas vaikinas tikras kvailys, jei tave paliko

M: Ne, jis manęs nepaliko

E: Tai... Kodėl apie jį kalbi būtuoju laiku?

M: Nes... nes... jo tiesiog jau nebėra.  

9 dalis

,,Nežinau, kaip pradėti, tad pasakysiu elementarų ,,Labas". Turbūt jau pastebėjai, jog mano vardas Eric ir tai tikrai ne koks slapyvardis. Gyvenu mažame pasaulio kampelyje, kurį žmonės vadina Kattarpu. Jeigu palyginsi su Niujorku, gyventojų čia beveik 11429 kartais mažiau. Kai apskaičiavau tokį didelį skaičių, užsimaniau pabėgti, apsigyventi dideliame mieste ir niekada nesugrįžti. Tačiau tai mano namai ir kas gali būti geriau už šią vietą?

Dabar tikriausiai pamanei, jog pernelyg ironizuoju. Hah, aš irgi. Iš tiesų nesu pesimistas. Atvirkščiai, į pasaulį žiūriu teigiamai ir net blogiausioje situacijoje stengiuosi įžvelgti ką nors gero. Taip pat esu sąžiningas, paslaugus ir kiek pamišęs žmogus. Dievinu muziką, šokius ir futbolą. Draugai sako, jog esu J. Timberlako ir Z.Ibrahimovic mišinys.Galbūt todėl šios dvi garsenybės ir yra mano idealai.

Nebežinau, ką sakyti toliau. Keista viską pasakoti žmogui, kurio nė kiek nepažįsti. Tiesą sakant, net nežinau, kodėl užsirašiau į šį projektą. Turbūt tiesiog norėjau parašyti laišką, tikrų tikriausią laišką, kurį dabar retas tebesiunčia.

Mus skiria tūkstančiai kilometrų ir abu galime papasakoti visiškai skirtingas gyvenimo istorijas. Miss Unknown, kaip prasideda tavo diena, kokie tavo pomėgiai, draugai, šeima ar net akių spalva? Noriu sužinoti tiek daug! 

Tačiau vieno trokštu labiausiai - sužinoti tavo vardą.

Siunčiu linkėjimus iš Švedijos ir tikiuosi greitai sulakti atsakymo!

Eric"

Skaitydama jaučiau, kaip virpėjo širdis. Eric buvo toks atviras ir nuoširdus, o aš net neišdaviau savo vardo. Troškau to paties, ko ir jis pats apie mane norėjo sužinoti. Galbūt jis ir yra tas pasakų princas? Juk jie rašo tikrus laiškus, ne SMS žinutes, tad vienas taškas Eric naudai.

Stvėriau kompiuterį ir paieškos laukelyje įrašiau ,,Kattarp". Tai išties buvo tik mažas nežinomas kaimelis su mažiau nei 700 gyventojų. Įsijungiau vaizdų paiešką. Tikrų tikriausia žolė, medžiai, laukai, balti debesys bei mėlynas dangus - visa, ko trūko Niujorke, ir visa, kas man priminė namus. Eric nė nenutuokė, koks nuostabus tas jo mažas pasaulėlis. Būčiau atidavusi bet ką, net sielą pardavusi, jei galėčiau matyti tokį vaizdą kasdien.

Jutau, kaip merkėsi akys, tad teko išjungti kompiuterį. Žvilgtelėjau į veidrodį - vis dar vilkėjau dailiąja suknele, o ant rankos bei kaklo žibėjo perliukai. Taip, vis dar atrodžiau stulbinančiai. Tačiau tai tik maskuotė. Tikroji Ema nesibasto po vakarėlius ir tuo labiau nenešioja Prada rankinukų. Vis dėlto norėjau įamžinti šią akimirką, tad stvėriau telefoną(jei ką, fotoaparatas prieš du mėnesius sudužo, kaip ir mano gyvenimas) ir priėjau prie veidrodžio. Tyliai ištariau ,,Smile".

8 dalis

-Pasiruošusios?

Limuzinas sustojo ir vienas iš patarnautojų atidarė dureles. Sandrija ir Gabriella tuojau pat išlipo, tačiau aš nesiskubinau. Girdėjau žmonių balsus bei blyksinčius fotoaparatus. Įkvėpiau oro ir žengiau pirmą žingsnį.  ,,Sveika atvykus š turtuolių pasaulį,"- tariau mintyse.

Atidarymas buvo gana... nuobodokas. Kur tik pažvelgsi, visur tik papuošalais apsikabinusios merginos, kostiumuoti vaikinai bei taurės šampano. Vieni čia atėjo pakalbėti ar net paflirtuoti, kiti - siekdami sužibėti žurnalų nuotraukose, o treti - prisigerti. Nenuostabu ir tai, kad nė vienam nerūpėjo meno kūriniai. Na, nebent tik tiems, kurie patys ir yra menininkai.

Gabriella mane užmiršo vos įžengusi į galeriją, tad nusprendžiau apžiūrėti kiekvieną kūrinį, kitaip sakant, daryti tai, ką paprasti žmonės ir veikia tokiose vietose kaip ši. Jie išties buvo nuostabūs, tad ši veikla pasidarė tiktu malonumu. Širdyje jutau, jog esu meniškas žmogus. 

Suskroviau šūsnį lankstinukų į savo naująją tašę. Tikriausiai buvau vienintelė, kuri juos ėmė. 

Staiga išgirdau moters balsą, skambantį per mikrofoną. Galerijos savininkė pradėjo ilgą ir monotonišką kalbą. Rėmėjus vardijo beveik 8 minutes, o menininkus - pusvalandį. Mano kojos spėjo visiškai nutirpti. 

-O dabar noriu jums pristatyti atidarymo progą surengtą konkursą ,,Baletas Niujorke". Ši akcija buvo neįprasta, nes leidome dalyvauti bet kam. Dalyviai turėjo nufotografuoti 5 kadrus, kurie atspindėtų šią temą. Šią mintį pasiūlė Brodvėjaus teatras, tad aplodismentai jam, - žmonės pradėjo ploti, o aš po truputį artinausi prie pakylos. - Na, ir koks konkursas be nugalėtojų. Kviečiu Gabriella Fallston!

Žmonės plojo nebe taip stipriai, kaip praeitąsyk, bet nepanašu, kad G. dėl to sutriko. Atvirkščiai, ji tiesiog sproginėjo iš laimės.

-O Dieve, nė nenumaniau, kad turiu šansą laimėti. Tai išties nuostabu. Ak... kad jūs žinotumėte, kaip jaučiuosi. Esu lyg ką tik pagamintas deimantas, - G. tikrai persistengė ir jos kalboje jutosi padlaižiavimo gaidelė. - Noriu padėkoti savo šeimai, kuri tikėjo manimi, bei mielajai Sandrijai, kuri taip gražiai mane šiąnakt papuošė. Dėkoju ir myliu jus!

Tai buvo lyg smūgis į širdį. Ta, kuri daugiausiai prisidėjo, buvo net nepaminėta. Labai ačiū.

Akyse vėl telkėsi ašaros. Kelintą kartą šią savaitę? Ne, negaliu raudoti štai čia. Man reikėjo ištrūkti.

Užlipau ant galerijos stogo. Niujorkas naktį - vienas iš gražiausių vaizdų pasaulyje. Milijonai lempučių, lyg kalėdinių eglučių miškas. Vėsesnis oras mane apramino. Vaištinėjau po visą stogą, kol sudrebėjau išgirdusi balsą:

-Ir tu ieškai vietos pasprukti? - priešais save išvydau merginos siluetą.
-Galima ir taip sakyti.
-Aš taip darau per kiekvieną vakarėlį. Ateinu, apsuku kelis ratus ir pasislepiu kokiame kampelyje. Bet kodėl tu išėjai? Juk atrodė, kad tau buvo smagu.
-Iš kur žinai? - nustebau.
-Eime, parodysiu, - priėjome prie stoglangio. Pro jį matėsi salė, kurioje kątik buvau. Tik dabar galėjau įžiūrėti merginą. Ji buvo mano amžiaus raudonplaukė. - Matau viską, kas vyksta viduje. O tavęs nepastebėti neįmanoma.
- Ką turi omenyje?
- Tu viena iš nedaugelio pamatei, kad ten yra paveikslų. Beje, atrodai kaip angelėlis - ta suknelė tiesiog nuostabi. Tu paprasta mergaitė, dar nesugadinta Niujorko. Tokios kaip tu - tikra retenybė.
-Toks jausmas lyg kalbėtum apie kokią nors...
-...tave. Kartais žmonės save per daug nuvertina. Tu - ne išimtis,- šyptelėjo.
-Tai tu visą vakarą mane ir testebėjai ?
-Na, ne tik. Patikėt, čia verda daugybė skandalų, paslapčių ir dievai žino ko.
-Nagi, papasakok, ką nors įdomaus, - smalsavau.
-Štai tas juodaplaukis prie baro, matai?
-Aha.
-Šįvakar jau spėjo gauti šešių merginų numerius, o ta mergina, trys kėdės nuo jo, ką tik išsiskyrė.
-Kiek daug galima sužinoti žiūrint pro langą, - tariau.
-Tačiau nesupratau vieno - kodėl tu pabėgai?
-Žinai tą konkursą, ,,Baletas Niujorke"?
-Jo, dailios nuotraukos.
-Ta mergina jose esu aš, o mano draugė, kuri laimėjo, kalboje manęs nė nepaminėjo. Ir išvis vengė visą vakarą. 
-Ta rudaplaukė raudona suknele? Mergyt, ji tipiška apgavikė. Naudojasi kitais, kad gautų naudos. Ją taip pat atidžiai stebėjau.
-Ne, Gabriella ne tokia.
-Atsibusk! Ji visą vakarą trinasi nuo vieno prie kito turtingo bičo bei modelių agento. Kas 10 minučių žiūri, kaip atrodo, ir flirtuoja su barmenu, kad gautų nemokamų gėrimų. Štai ką pasakysiu - 4 raidės, pirma K, paskutinė Ė.
-Ne, ji taip negali.
-Kiek laiko ją jau pažįsti?
-Beveik mėnesį.
-Tokios jos ir yra - priverčia šokti pagal savo dūdelę, o tada išmeta kaip šiukšlę. Tai lyg kokia Niujorko taisyklė. Gali ir dabar pažiūrėti į ją. Štai ten, prie violetinio atspalvio paveikslo.
Įsižiūrėjau ir įsitikinau, kad tai buvo tiesa. Gabriella vienoje rankoje laikė taurę raudonojo vyno, o kita glostė maždaug dvigubai už ją vyresniam vyrui plaukus. Man netgi bloga pasidarė.
-Tu teisi, ji tikra pabaisa. Po galais, maniau, kad tai bus geriausias mano vakaras, o dabar suprantu, kad tai tik kvailas sapnas, - ašaros jau bėgo upeliais. Po galais, jau trečiąsyk šią savaitę verkiu. Atsitūpiau ant žemės, nes nebepajėgiau stovėti.
-Nagi, ne, nereikia, - tarė ir atsitūpė šalia manęs. - Tu nuostabi, em... kuo tu vardu?
-Ema.
-Koks paprastas ir gražus vardas. Tu nerealus žmogus ir kiekvienas turėtų džiaugtis, jei galėtų būti tavo draugų rate.
-Ne, aš ne tokia. Aš nevėkšla, negalinti nei susirasti normalių draugų, nei gerai apmokamo darbo. Aš visiškai niekam tikusi.
-Nekalbėk taip. Nori, aš tau padėsiu? Paversiu šį vakarą tokį, kokį ir įsivaizdavai - nuostabų. Tik pirmiausia turėsi nurimti
-Tai tu esi nuostabus žmogus, o aš net nežinau, kuo tu vardu. 
-Patti. 

Kai nusiraminau, mes nusliūkinom į tuoletą ir aš susitvarkiau makiažą. Laimei, jis buvo atsparus vandeniui, tad nieko labai siaubingo nenutiko.
-Sakei, nori surasti gerai apmokamą darbą. 500$ užteks?
-Per mėnesį? - nustebau.
-Ne, kvailele, už vieną dieną.
-Skamba kažkaip nelegaliai...
-Niujorkas, mergyt. Čia per dieną gali ir 10 000$ gaut.  
-Tai koks ten darbas?
-Hmm... Turiu kelis pasiūlymus. Su pirmu galiu supažindinti tuoj pat, nes tas žmogus yra čia. Eime?
-Okey.

Patti nuvedė mane prie stendo su mano nuotraukomis. Ak, atsiprašau, Gabriellos nuotraukomis.
-Tu pastovėk čia, tuoj kai ką atvesiu.
Įsistebėjau į savo atvaizdus. Atrodžiau tokia laiminga. Troškau vėl tokia būti.
-Ema, čia mano teta Adriana. Adriana, čia Ema.
-Malonu susipažinti.
-Ir man.
-Teta, minėjai, kad tau labiausiai patiko štai šios nuotraukos ir norėtum naujosios kolekcijos reklamoje sukurti kažką panašaus.
-Taip, bet reikės ilgai ieškoti tokio atsidavusio šokiams modelio.
-Tai va, šiose nuotraukose ir yra Ema. Be to, ji mielai sutiktų su tavo pasiūlymu.
Adriana vis žiūrėjo tai į mane, tai į fotografijas.
-Negaliu patikėti. Mergyte, man tikrai būtų garbė, jei sutiktum būti mano modeliu.
-O kokiu būtent modeliu turėčiau būti?
-Fotografuoju Converse batelius ir manau, šis vaidmuo tau itin tiktų. Jau įsivaizduoju tave, stovinčią Time Skvere kokia nors balerinos poza. Nelabai žinau tų pavadinimų.
-Skamba nuostabiai, - tariau. Visada dievinau Converse produkciją, tad dabar būtų nuostabus šansas kažką veikti būtent su ja.
-Kaip matau, jūs su Patti pažįstamos, tad rytoj iš jos išpešiu visą reikiamą informaciją apie tave ir vakare paskambinsiu.
Adriana nuėjo, o aš vis dar stovėjau apstulbusi.
-Nu va, jau gavai vieną darbelį. Alga bus nuo 500 iki 700$ per dieną. Priklausys, ką tądien veiksi.
-Aš per mėnesį uždirbu perpus mažiau!
-Turiu keletą kitų pasiūlymų, bet dėl jų nesu visai tikra, tad šiandienai užteks vieno darbelio. O dabar - metas sužibėti.
Nespėjau pratarti nė žodžio, nes prie mūsų priėjo keli žurnalistai su fotografais. Jie norėjo padaryti mūsų abiejų bei manęs vienos nuotraukas bei paimti interviu, mat aš visus sužavėjau savo išraiškingumu nuotraukose. Džiaugiausi, kad nieko neklausė apie jų fotografę. Jaučiausi lyg ką tik pabėgusi iš narvo. Šiandien tikrai buvo nuostabi diena, beje, panašu, jog susiradau naują draugę.

Perri mane pavežė su savo dailučiu poršė iki pat namų.
-Ačiū dar kartą, už viską, ką padarei.
-Tai niekis. Ema, tokioms kaip tu visada padedu. Iki!
-Lik sveika!
Užlipau laiptais ir atsirakinau duris. Na ką, sapnas baigėsi. Reikia grįžti į tikrovę. 
Jau ruošiausi žengti per durų slenkstį, tačiau ant grindų pamačiau baltą voką. Ant jo buvo užrašytas mano adresas. Nuo ko jis? Atverčiau kitą pusę, o ten buvo 4 raidės:
ERIC 

7 dalis

Kroviau knygas į spintelę, kai kažkas iš nugaros mane apkabino.

-Ema, aš tokia laiminga! Ačiū, kad sutikai būti modeliu.

-Nėr už ką, juk tam ir reikalingos draugės, - tariau ir išsilaisvinau iš Gabriellos glėbio.

-Taigi, galerijos atidarymas prasidės 19:00, vadinasi turėsim būti dizainerių studijoje 16:30. Kur ir kaip būti nusiųsiu žinute. Patikėk, tai bus geriausia diena tavo gyvenime!- draugė apsisuko ir nuskuodė koridoriumi.

Oho, Gabriella tikrai laukia tos parodos. Šansas būti pastebėtai, bendrauti su garsiais dizaineriais bei duoti interviu - štai ko ji troško nuo pat pirmųjų įsigytų aukštakulnių. Juk kiekvienos žemutinės niujorkietės svajonė - priklausyti aukštuomenei. Pakanka peržiūrėti 3 Gossip Girl serijas, kad tai suprastum - būtent to ir ėmiausi, kai atvykau į šį miestą.

Tačiau nesu nei niujorkietė, nei tuo labiau amerikietė. Mano svajonės visai kitokios ir dėmesio per daug netrokštu. Rankinukai, bateliai, sijonukai ir dar visokie blizgučiai - visa tai tik materialiniai niekučiai, bent jau man.

Vis dėlto laukiau tos galerijos atidarymo. Aš taip pat bent vienąsyk norėjau pasijusti lyg dalis aukštuomenės grietinėlės.

Dienos bėgo greitai ta pačia rutina. Po tos nakties parke su Džeiku daugiau nesikalbėjau. Vis dar galvojau, kodėl jis man tąnakt skambino? Galiausiai atėjo šeštadienis. Ryte ėjau į savo šiokiadieninį darbą - šunų vedžiojimą. Sakyčiau, jog tai vienas iš sudėtingiausių darbų, tačiau alga - viena didžiausių. Gabriella liepė nesiruošti parodai - viską sutvarkys dizaineriai. Kelias gan tolimas, tad išėjau trečią.

 Atėjau į sutartą vietą prieš keturias. Nutariau likusį laiką praleisti sėdėdama ant laiptų ir stebėdama praeivius. Čia, Niujorke, tai išties smagus užsiėmimas. Pirmasis taikinys buvo juodaplaukė azijietė. Ji vilkėjo dailų žalią paltuką bei džinsinius šortus - juk sakiau, tikrai azijietė. Toliau akis užkliudė žemaūgis pankas. Nusijuokiau, nes jis man priminė elfą.

-Jūs Gabriella Fallston?

Atsisukau ir pamačiau tarpduryje stovinčią stilingai apsirengusią moterį. Tikriausiai dizainerė.

-Ne, aš Ema Nurmsalu - nuotraukose esanti balerina.

-Mat kaip. Tai vis dar čia sėdėsite ar malonėsitės užeiti vidun? - tarė žemu ir gan ironišku balsu. Visi aukštuomenės elitai taip kalba su ,,paprastaisiais niujorkiečiais".  

-Bet aš kiek per anksti, nenoriu trukdyti. 

-Man atrodo, jog atėjai kaip tik laiku. Nagi, eikš greičiau.

Atsistojau ir įėjau. Halė buvo lyg iš Rokoko epochos. Viskas taip dailu ir rafinuota.

-Taigi, Ema, aš esu Sandrija, vyriausioji dizainerė. Esu pagrindinė galerijos rėmėja, tad ir turiu pasirūpinti tavo ir Gabriellos išvaizda. Deja, tu esi, kaip čia pasakius, antrasis planas, tad atiduosiu tave puošti savo praktikanams. Jos galės pradėti tuoj pat, tad eime.

Sekiau jai iš paskos. Tas tonas, lyg aš būčiau visiška šiukšlė, tikrai mane nervino. Vos sugebėjau išspausti šypseną. ,,Nagi, tvardykis", kartojau mintyse.

Pagaliau atėjom į  kambarį, kuriame kavą gėrė dvi merginos ir vaikinas. Atidžiau įsižiūrėjus supratau, jog jiems vos 20 metų.

-Čia Ema. Jūsų šiandienos užduotis - paruošti ją galerijos atidarymui.  Nagi, turite lygiai dvi su puse valandos. Pirmyn!- Sandrija tarė ir išėjo. Pagaliau.

Tikėjausi, jog šie praktikantai bus tokie patys pasipūtėliai, tačiau klydau. Jie išties buvo visai malonūs žmonės.

-Sveika, aš Tajus, o čia Marieta ir Demi. Nagi, vilkis paltą ir eime.

Demi man darė šuokuoseną, o Marieta lakavo nagus turkio spalva. Tajus atsinešė daugybę suknelių ir kiekvieną dėjo prie manęs. 

-Žinau, kad dizaineriai neturi teisės klausti kitų nuomonės, tačiau tau padarysiu išimtį. Kiek suprantu, tu pirmąsyk eisi į tokį renginį, tad kaip save įsivaizduoji?

-Iš tiesų net nežinau. Nenoriu vilkėti jokios brangios puošnios suknelės, nusagstytos briliantais, tačiau kažką, kas atskleistų tikrąją mane, jeigu supranti, ką noriu pasakyti.

Kiek pagalvojęs jis tarė:

-Atrodo žinau. Patikėk, atrodysi stulbinančiai!

Veidrodžiai buvo uždangstyti, tad nežinojau, ką jie su manimi daro. Viskas, ką mačiau, tai tik mano nagai. Marieta, juos nulakavusi, ėmėsi makiažo. Nekantravau sužinoti, kai atrodysiu. Galiausiai merginos baigė savo darbą ir teliko apsirengti. Pagaliau praktikantai liepė užsimerkti ir atvedė mane prie veidrodžio. 

-Trys, du, vienas... atsimerk!

Atmerkiau ir... netekau žado. Atrodžiau fantastiškai: dailiai subanguoti plaukai, perlų apyrankė ir grandinėlė, balta gėlėta suknelė, rudas platus diržas bei dailučiai kreminiai aukštakulniai.

-Oho, ačiū!- tariau ir visus apkabinau. Vis dar negalėjau patikėti, jog tai aš.

-Tai dar ne viskas, - tarė Tajus ir iš už nugaros ištraukė nuostabią baltą Prada tašę su juodu kaspinu.

-Dar niekada nesu taip gražiai atrodžiusi. Nesmagu to klausti, bet, kiek mano išvaizda kainuoja?

-Na, kokie 800$.

Tai išgirdusi išsižiojau. Po galais, grožis tikrai brangus.

-Dar liko 20 minučių. Spėsi persidėti savo daiktus į šią tašę. Kuprinę gali palikti - išsiųsim pasiuntinuką ją nuvežti į namus. Tik parašyk savo adresą. Gal arbatos?

-Žinoma, ačiū.

Gerdami arbatą šnekėjomės. Sužinojau, jog Tajus trokšta tapti stilistu, o Marieta su Demi - jo padėjėjos. Jau du mėnesius jie praktikuojasi čia ir pritaria, jog Sandrija kiek pasipūtus.

-O ne, visai pamiršau apie Gabriella! Gal žinot, kur ji?

-Tu ją pamatysi po... kelių minučių. Nagi, jau metas eiti į halę. 

Čia pastovėjau kelias minutes ir pagaliau pamačiau ateinančią G. Ji atrodė tikrai lyg nužengusi nuo podiumo. Raudona aptemta suknelė su didele iškirpte nugaroje ir daugybe briliantų suknelės apačioje. Plaukai sugarbanoti ir sušukuoti į vieną pusę. Nieks nepagalvotų, jog ji gali gyventi vieno kambario bute.

-Tu tik pažiūrėk kaip atrodau! - krykštavo G.

-Stulbinančiai. Tikrai to esi verta.

-Baik, tu taip pat dailutė, bet... šiek tiek paprasta. Em, praktikantai tau tikrai galėjo išrinkti ką nors puošniau.

-Ne, jie išrinko būtent tai, ko ir norėjau.

-Na, svarbiausia, kad tau patinka. Bet tu tik pažiūrėk į mano suknelę. Ji verta 2000$, o aš ją gavau nemokamai!

Pagaliau atėjo Sandrija, tipiškai per daug pasipuošusi. 

-Merginos, eime į limuziną, nebent norite eiti pėsčiomis. 

-Į limuziną!?- susižvalgėm su drauge.

-Žinoma, kaip gi kitaip.

Vis dar negalėjau patikėti, jog tai aš. Pagalvojau, kad būtų nuostabu, jei Erikas galėtų mane pamatyti. Pala, kas? Juk aš jo nė nepažįstu, tad kodėl galvoju apie jį ?