Atrakinau duris ir įėjau į vidų. Tamsu, bet dar nereiškia, kad tuščia. Įjungiau šviesą. Prie batų dėžės nesimėtė jokie aukštakulniai, tad vis dėlto namuose nieko nebuvo. Pasižiūrėjau į laikrodį - 0:46. Panašu, jog niekas šiąnakt daugiau nebegrįš. Buvau siaubingai alkana, tačiau šaldytuvas buvo tuščias. Žinoma, Izabelė ir vėl pamiršo užsukti į prekybos centrą. Spintelėj susiradau pakelį popkornų. Kol jie šilo mikrobangų krosnelėje, įsijungiau kompiuterį. Pirmiausia, Facebook'e priėmiau Džeiką į draugus, o tada atsidariau tą susirašinėjimo puslapį. Kol jis krovėsi, popkornai pradėjo šaudyti. Ironiška - pagalvojau, jog tai mano širdies dūžiai.
Pagaliau bute įsivyravo tyla. Jis nebuvo estas. Galbūt gyvenimas iš manęs tyčiojasi? Šis susirašinėjimo draugas gyvena vos 300km toliau, t.y. Švedijoje. Skruostu nuriedėjo ašara. Pasiėmiau popkornus bei nosinių dėžutę ir užsidariau savo kambaryje.
Dar kartą atsiverčiau svetainę ir peržvelgiau to švedo profilį. Kaip ir aš, septyniolikmetis. Gyvena mažame miestelyje. Jis pasivadino savo tikruoju vardu - Eric.
Man taip pat reikėjo įrašyti vardą arba slapyvardį. Nežinojau. Nė kiek nenutuokiau. Todėl ir įvedžiau ,,Miss Unknown".
Pramerkiau akis. Vis dar buvo tamsu. Laikrodis rodė 4:53. Kodėl aš pabudau? Tada išgirdau skambutį į duris. Ak taip, kažkas už durų. Tačiau kas galėtų taip anksti čia belstis? Buvau apimta baimės. Niujorke paprastai tokie skambučiai reiškia viena - gero nelauk. Bet aš nebuvau viena iš tų, kurios slepiasi po lova. Atvirkščiai, nusėlinau į virtuvę ir griebiau keptuvę. Skambutis vis skambėjo ir skambėjo. Maniau, jog tuoj širdis plyš. Priėjau prie durų. Atsargiai pasižiūrėjau pro akutę ir pradėjau garsiai kvatotis. Atidariau duris ir puoliau Gabriellai į glėbį.
-Ema, tau viskas gerai?! Ir, po galais, kodėl rankoje laikai keptuvę? - nustebusi tarė G.
-Aš maniau, kad vyrukai su kaukėmis bando įsilaužti į mano butą, tad reikėjo kažkaip gintis, - vis dar virpėdama juokiausi.
-Kaip matai, aš tikrai ne kaukėtas žudikas. Skambinau bene tūkstantį kartų! Kodėl neatsiliepei?
-Tikriausiai buvau išjungus garsą... O ką tu čia veiki?
-Juk pažadėjai pabūti mano modeliu, pameni?
-Ak taip, atleisk, visai iš galvos išgaravo, - kokia aš kvaiša. Kaip galėjau pamiršti?
-Tai vis dar būsi ja ar man ieškoti ko nors kito?
-Žinoma būsiu! Tik ar dar ne per anksti fotosesijai?
-Mergyt, jau penkios ryto. Fotosesiją pradėsim po šešių. O kol kas tave jai reikia paruošti.
-Tada eime į vidų.
-Gerai. Ir būk žmogus, atsikratyt tos keptuvės!
Gabriella labai norėjo laimėti šį konkursą, tad stengėsi iš visų jėgų. Buvau sušukuota, išdažyta, netgi sočiai pamaitinta -,, viskas, ko reikia idealiai fotosesijai", tarė ji. Gabriella nusprendė, jog kiekvienoje nuotraukoje turėsiu būti ne tik skirtingose Niujorko vietose, bet ir kitaip apsirengusi, todėl atvežė savo drabužių. Juos pamačiusi aiktelėjau:
-Už lango vos penki laipsniai ir turiu vilkėti tokius trumpučius drabužius?
-Taip atrodysi daug geriau. Nagi, prižadu, jog už tai visą savaitę vaišinsiu kava. Gerai?
Negalėjau jos nuvilti, tad sutikau.
Išėjome į gatvę, tačiau vis dar buvo tamsoka, tad sėdom į jos mašiną.
-Tai lauksim saulės?
-Nejuokauk, aš viską apgalvojau. Pirma stotelė - metro.
Taip ir prasidėjo fotosesija. Iš pradžių metro, po to aplink mano namus esančiose gatvėse. Stengiausi kaip tik galėdama. Nors šaltis buvo didelė kliūtis, pasinėrusi į savo pomėgį nieko nejutau. Buvau tik aš ir kamera. Beveik visose scenose vilkėjau trumpučius drabužėlius, tad labai apsidžiaugiau, kai gavau švarką. G. fotografavo nesustodama. Jei nekliudė niekas: nei praeiviai, nei balos, nei važiuojančios mašinos. Tik tada supratau, jog ji, kaip ir aš, užsiimdama savo hobiu atitrūkdavo nuo šio gyvenimo. Maniau, jog jos bus neįmanoma sustabdyti, tačiau klydau.
-Po galais, jis išsikrovė!- na va, prisikalbėjau.
Grįžome į butą. Gabriella buvo paniurusi, nes liko viena scena.
-Oj, jau 7:30. Eime, nuvešiu į mokyklą, - liūdnai tarė G.
Susikroviau kuprinę bei pasileidau plaukus į kasą, nes kuodukas jau nebesilaikė. Žvilgtelėjau pro langą ir man kilo mintis:
-Nufotografuok mane čia, ant lango! Kol persirengsiu, prijunk kamerą pakrauti ir mes puikiai spėsim.
-Ema, aš tave myliu! Dabar gausi kavos dvi savaites, - džiūgavo G ir metė man paskutinės scenos drabužį - paprastą ilgą juodą golfuką. Apsivilkau ir užlipau ant palangės. G. padarė vos kelis kadrus, nes nebebuvo laiko.
-Jei dabar neišvažiuosim, per spūstis tikrai nebespėsim pasiekti mokyklos.
-Gerai, lekiam.
Įšokau į sportbačius ir abi nuskubėjom į mašiną. Nuo pastovaus buvimo šaltyje visai pamiršau, kad aš tik su šortais. Niekis, kol atvažiuosim, laisvai spėsi užsimauti timpas, kurios štai tam stalčiuj - visada turiu atsarginę porą. Atrodysi tiesiog klasiškai!
Visą dieną žvilgsniai krypo į mane. ,,Ką ji sau galvoja", ,,kokia pamaiva", ,,kažkam per mažai dėmesio". Viską ignoravau ir galvojau tik apie nuotraukas, kurias Gabriella prižadėjo parodyti per pietus.
Ką galiu pasakyti - buvo verta kentėti tokį šaltį :
-Paskutinė nuotrauka nereali! Ema, užuodžiu pergalę !
