Melani atplėšė voką ir pervertė akimis.
-Ak, tas Darius toks mielas. Norėčiau jį sutikti gyvai. Oho, net eilėraštuką parašė!
-Tai paskaityt, - prašė Endė.
-Nesvajok, tai privatus laiškas man ir niekam kitam. Toks šio projekto tikslas - niekam neišpliurpti, - M sulankstė laišką ir įsidėjo į rankinę.
-Papasakok daugiau apie tą laiškų projektą, - paprašiau.
-Na, viskas gana paprasta - užsiregistruoji ir tau paskiria susirašinėjimo draugą, kuris gyvena toli toli nuo tavęs ir tikrai nepažįsta. Jis gali būti pasivadinęs slapyvardžiu arba tikru vardu. Pavyzdžiui, aš esu Nini, o Darius... na, jis ir yra Darius!
-Nini? - nustebo Gabriella.
-Taip, Nini. Kaip noriu, taip vadinuosi. Tai va, tada jūs imat susirašinėti tikrais laiškais ir viskas. Esmė yra tame, jog tu gali viską išsipasakoti. Kalbi apie ką tik nori, nes vienas kito nepažįstate. Svarbiausia, tavo paslaptys bus saugios ir tai tikrai smagus užsiėmimas.
Ši mintis mane tikrai sudomino. Turėti draugą, kuriam gali viską papasakoti, išsakyti viską, ką nuolat bijojai pasakyti kitiems. Ir svarbiausia - nemeluoti. Man trūko tokio žmogaus. Pagalvosite, jog esu pakvaišus - keturios draugės sėdi su manimi, o aš neturiu kam pasipasakoti? Viskas daug sudėtingiau. Jos niekada nesupras...
-Kiek laiko jūs jau susirašinėjat?
-Hmm... Maždaug du metus. Ne, kiek mažiau. Pusantrų metų.
-Žinai ką, aš irgi noriu tokio draugo, užrašyk ir mane.
-Rimtai? Tai šaunu! Tuoj, tik išsitrauksiu loptopą.
-Nešiojiesi jį rankinėje?- išsižiojo Lorena.
-Tai aišku. Plius, Starbucks nemokamas Wi-Fi! Na štai, Ema, registruokis, - Melani atstūmė loptopą
Pradėjau užpildinėti duomenis. Adresas, amžius, dabartinis užsiėmimas ir t.t. Sustojau ties susirašinėjimo draugo užklausa. Mergina ar vaikinas? Žvilgtelėjau į Melani. Ji tikrai buvo laiminga, tad ir aš pasirinkau vaikiną. Amžius - bendraamžis, vienerių metų skirtumas. Žemynas. Pala, kas?
-Meli, kaip suprasti žemynas?
-Na, pasirenki žemyną, kuriame norėtum, jog tavo susirašinėjimo draugas gyventų.
-Negaliu pasirinkti šalies?
-Deja, ne. Aš irgi tuo buvau nepatenkinta, nes norėjau prancūzo, tačiau vis dėlto dabar nebesiskundžiu.
-O iš kur Darius? - teiravosi E.
-Negaliu sakyti. Be to, tu tos šalies vis vien nežinotum, - atkirto M.
Norėjau susirašinėti su estu. Norėjau daugiau sužinoti apie šią šalį. Norėjau ten nuvykti...
Paspaudžiau Europa ir tikėjausi, jog svajonė išsipildys. Viskas, registracija baigta.
-Kas dabar?
-Teks palaukti, kol suras tavo norus atitinkantį žmogų. Man užtruko penkias valandas.
-Aišku, - liūdnai tariau. Norėjau tuojau pat sužinoti, kas jis.
-Panos, vakar užsirašiau į vieną fotografijos konkursą ir man reikės jūsų pagalbos, - džiūgavo Gabriella.
-Tada klok!
-Taigi, tema yra ,,Baletas Niujorke". Man reikia nusiųsti penkias nespalvotas nuotraukas. Galvoju, jog užtektų vienos balerinos, kuri gatvėje kažką išdarinėtų. Ką manot?
-Puiki idėja, tik kodėl mes tau esame reikalingos? - L.
-Mes ne balerinos, - šyptelėjo M.
-Man reikia jas nusiųsti iki rytojaus vakaro. Prizas - 500 dolerių bei bilietas fotografui ir modeliui į naujos meno galerijos atidarymą, kurioje bus ir tos nuotraukos. Tiesa, pristatant mūsų darbus būsime papuoštos ir aprengtos garsių dizainerių ir rūbus galėsim pasilikti. Beje, minėjau, jog parodoje bus daugybė žvaigždžių?
-Oho! Vau! Nerealiai! Pasaka! - visos čiulbėjome. Mano draugės dėl parodos, o aš - dėl pinigų. 500 dolerių man reiškia daug. Daugiau, nei kas galėtų pagalvoti. Žinoma, juos gautų fotografė, o aš net neturėjau fotoaparato.
-Tai va, manau, jog galite man padėti surasti modelį. Galbūt pažįstat kokią baleriną?
-Ema, juk tu lankai baleto studiją, - E.
Visos sužiuro į mane. Norėjau prasmegti. Nebuvau fotogeniška ir tuo labiau nenorėjau fotografuotis. Aš tikrai nebuvau panaši nė į vieną Seventeen žurnalo merginą.
-O, tai nuostabu! Tai bus tikras smagumėlis! -krykštavo G.
-Gabriella, aš tikrai neturiu laiko, - bandžiau išsisukti, tačiau, kaip keista, sakiau tiesą.
-Na, pasakok, ką šiandien veiki.
-Šiandien esu palikta po pamokų, tad visą valandą nuobodžiausiu mokykloj, o po to varysiu į vairavimo mokyklą, baleto studiją ir darbą. Tada reiks paimti Tomį, parvesti namo ir prižiūrėti iki dvyliktos.
-Nenuostabu, jog ryte išgėrei tris expresso, - tarė E.
-O aš maniau, kad mano diena siaubingai užimta...- L.
-Tai gal tada surenkim fotosesiją ryte? Nebus daug žmonių bei netrukdys saulė. Maldauju, Ema, aš tikrai noriu į tą atidarymą ir į jį noriu eiti su savo drauge, - prašė G. Ruošiausi ir toliau priešintis, tačiau ji į mane pradėjo žiūrėti šunyčio akimis, kurioms negaliu atsispirti.
-Na, jei tikrai taip nori, - tariau pasidavusios tonu.
-Ak, Ema, ačiū! - G. pradėjo krykštauti ir stipriai apkabino mane.
