Toliau diena bėgo įprastai ir monotoniškai. Dar kelios pamokos, po to ta nelemta valanda po pamokų, kurią praleidau ruošdama namų darbus. Tada lėkiau į vairavimo mokyklą. 10 minučių vėlavau, tačiau dėstytojas nepyko. Tikrai supratingas žmogus, kitoks nei vidurinės mokytojai.
Iš ten skubėjau į baleto studiją. Mėgau šokius, tačiau neįsivaizdavau savęs to darant po kokių 5 metų. Trenerė vis aiškindavo, jog esu nuostabi šokėja ir skaudu būtų prarasti tokį talentą. Man jos nuomonė nerūpėjo. Šokau, nes tik taip galėjau atsipalaiduoti bei atitrūkti nuo šio gyvenimo. Tačiau tai buvo tik hobis, nieko daugiau.
Po treniruočių - į darbą knygyne. Mano užduotis - tikrinti, ar visos knygos yra savo vietose, iš sandėlio sunešti naujas knygas bei rūpintis interjeru. Nors tai nebuvo vienas iš lengviausių darbų, tačiau man jis patiko. Parduotuvė buvo mažytė, tačiau maloniai jauki. Čia viskas spindėjo šiluma.
Šiandien iš rudo kreminio atspalvio popieriaus išlanksčiau 10 origami paukščiukų ir pakabinau virš prekystalio.
-Tokių galėtų būti ir daugiau. Manau, jog prie vitrinos jie atrodytų stulbinančiai, - tarė mano viršininkė Sofija. - Tu mane vis stebini ir stebini.
Laikrodis išmušė 9 vakaro. Viskas, knygynas užsidaro. Atsisveikinau su viršininke ir nuskubėjau iš karatė treniruotės pasiimti Tomio. Jos vyko visai netoli mano darbo, tad užtrukdavau vos 5 minutes. Tomis visada stovėdavo prie įėjimo ir kalbėdavosi su registratore. Vos įėjusi būdavau pasitinkama su didžiausia šypsena.
-Ema! Labas! Šiandien išmokom naujo judesio, tik nebeprisimenu, kaip jis vadinasi, - šiandien džiūgavo. Kai užmoviau jam kepurę, suburbė telefonas. Gavau žinutę nuo Tomio mamos:
,,Šiandien nespėjau pagaminti vakarienės, tad nupirk ką nors pavalgyti. Nesijaudink, už viską sumokėsiu, tik nepamesk čekio!" Po galais, piniginėje turėjau tik 5$.
-Tomi, mama nespėjo pagaminti vakarienės. Nori į McDonalds ar kažko iš parduotuvės?
-Tai aišku į McDonalds!
-Taip ir maniau, - šyptelėjau. Su vaikais smagu - jiems patinka tai, kas paprasta, skanu ir, svarbiausia, pigu.
-Vieną Happy Meal su sūrainiu, - tariau pardavėjui.
-Tuoj, o kokio žaisliuko norėsite ?
Atsisukau į Tomį. Jis pirštu rodė į kabantį pingviną ir sakė ,,Eilinį"
-Štai tą, Eilinį, - tariau.
Atsisėdom prie lango. Tomis laimingai valgė savo Happy Meal, o aš bandžiau ištraukti pingviną iš pakuotės.
-Ema! Nesitikėjau tavęs čia sutikti! - atsisukau ir išvydau Džeiką. - Galiu prisėsti?
-Žinoma, - tariau ir iš kuprinės ištraukiau skėtį.
-Dar kartą ačiū.
-Nėr už ką. Nieko nevalgysi ?
-Ne, aš soti, - iš tiesų nebeturėjau pinigų, tačiau prieš Tomį nenorėjau to sakyti.
-Žinok labai skanu, - žiaumojo T.
-Jis tavo brolis?
-Ne, aš jį vakarais prižiūriu, kol grįžta jo mama.
-Aišku, rūpestingoji Ema.
-Ji pati geriausia auklė, kokią man teko turėti, - tarė Tomis.
Nuo abiejų komentarų kažkodėl nuraudau. Džeikas tikrai buvo pats maloniausias vaikinas, kurį teko sutikti. Žinoma, po Tomio.
-Facebook'e pakviečiau tave į draugus. Tikiuosi nesumaišiau tavęs su kita Ema.
-Nemanau, Emų su pavarde Nurmsalu tikrai maža. Šiandien dar nebuvau namuose, tad negalėjau priimti.
-Gal gali duoti savo numerį, jei vis dėlto ne tave pakviečiau?
-Jei taip nori, - paėmiau servetėlę ir užrašiau. - Prašom, tik nepamesk.
-Pasistengsiu, - linksmai tarė Džeikas.
Tada užsimaniau įsijungti kompiuterį ir priimti jį į draugus. Tačiau dar labiau norėjau sužinoti, kas tapo mano susirašinėjimo draugu. Paėmiau pingviną ir vėl bandžiau praplėšti pakuotę.
-Patiko ,,Madagaskaro" filmas ?
Tai štai kur jis man matytas!
-Jis nerealus! Laukiu nesulaukiu kitos dalis, - vos ne springdamas tauškėjo Tomis.
-Aš irgi. Premjera visai greitai. Gal kada nueisim, Ema?
-Žinoma, - tariau ir nusišypsojau. Džeikas taip pat. Negalėjau patikėti, kad pirmąkart jaučiausi tokia laiminga ir nešokdama.
