6 dalis

Grįžau namo po vidurnakčio; bute nė gyvos dvasios, šaldytuvas tuščias. Pasisprogdinau spragėsių ir užsidariau kambaryje. Pala, kur man tai girdėta? Ak taip! Bene visą mėnesį groja ši plokštelė. Pasijutau lyg niekada keistai. Tikrasis pyktis-tai, ko dar nesu jutusi. Ne, niršau ne ant Izabelės. Siutau ant savęs.

 Mokslai ir darbas. Daugiau nieko. Absoliučiai nieko. Mano gyvenimas - nespalvota banalybės trobelė. Jis visada toks buvo. Visada ir bus. O gal ne? 
Šįryt supratau viena - gyvenimas gali būti gražus. Fotografuodamasi jaučiausi laisva ir laiminga, lyg paukštis, iš naujo besimokantis skristi. Viską galima pakeisti, įskaitant ir mane.

Atsisėdau ant lovos krašto ir pirmąsyk apsidairiau kitomis akimis- baltos sienos; girgždančios medinės grindys; nublukusios užuolaidos; stalas, nukrautas vadovėlių; senovinė spinta su vos keliais jau ir taip sunešiotais drabužiais. Ir galiausiai nedidelė dėžė, kurioje gulėjo šiokie tokie praeities niekučiai. Vaikštau po pasaulį 17 metų ir visas mano gyvenimas telpa vienoje dėžėje. Ironiška, ar ne?

Kada paskutinįsyk nusipirkau kokį nors bereikšmį niekutį? O kada prekybos centre apsvaigau nuo daugybės dailučių aukštakulnių? Svarbiausia, kada galvojau apie save?

Uždirbtus pinigus siunčiu broliui, o sau pasilieku tik dalelę maistui - niekam daugiau.

Skruostais tekėjo upeliai. Ką aš čia tauškiu - Niagaros kriokliai. Ir vėl puolu ašaroti. Nevėkšla, štai kas aš. Rankose vis dar laikiau dubenį spragėsių. Norėjau pasikeisti, pabėgti, ištrūkti, tačiau nemokėjau...O kam reikia? Viskas daug paprasčiau- tereikia užmigti ir daugiau nebeatsibusti. 

Sviedžiau dubenį į grindis ir jis suskilo į šimtus šipulėlių. Nuėjau prie lango. Esu viename didžiausių pasaulio miestų, tačiau negaliu surasti laimės. Nebesusilaikiau.

Stvėriau paltą ir išlėkiau iš buto. 

Ėjau nuleidusi akis. Nesvarbu kur. Nebijojau nei pasiklysti, nei būti užpultai. Dabar man nieks nerūpėjo. Pakėliau akis ir supratau, jog esu centriniame parke. Kažkodėl užsimaniau pamatyti ežerą. Atsisėdau ant krantinio akmens ir žiūrėjau į mėnesienos atspindį vandens paviršiuje. Laikas bėgo, o aš tik žiūrėjau ir žiūrėjau. 

Staiga pašokau, nes palto kišenė pradėjo vibruoti. Aišku, joje vis dar buvo telefonas. Man nerūpėjo, kas skambina, tad nė nežvilgtelėjusi nuspaudžiau žalią mygtuką ir ištariau silpną ,,alio".

-Ema? Tau... tau viskas gerai? - švelnus vaikino balsas.

-Džeikai, ar kada nors pagalvojai, jog mėnesiena vandenyje atrodo lyg pienas, skęstantis juodame šokolade?

-Ne... tikrai ne. Kaip...

-O aš žiūriu ir galvoju, jog pasaulis visąlaik buvo toks nuostabus, tik aš nepastebėjau. Tik dabar tai pamačiau.

-Kur tu esi?

-Aš tik nereikalingas žmogus, sukurtas puošti žemę.

-Ema, baik. Tikrai tokia nesi. Nagi, kur tu?

-Kodėl tau rūpi? Miegok, Džeikai, rytoj tau reikia į mokyklą.

-Tau irgi.

-Ne, man niekur nebereikia. Man absoliučiai nieko nebereikia.

-Ema, kas tau?

-Aš tik bandau ištrūkti, Džeikai. Ištrūkti iš šio nelemto gyvenimo. Noriu būti laisva. Lyg paukštis.

Pauzė. Jis nebežinojo ką sakyti. 

-Na ką, Džeikai. Iki.

-Ne, palauk! Nepadėk ragelio. Prašau. Kur tu esi? Aš noriu tave pamatyti. Bent paskutinįsyk. Maldauju, - jo žodžiai mane sutrikdė.

-Aš centriniame parke, prie didžiojo ežero.

-Gerai, aš ateinu, bet nepadėk ragelio.

-Eisi visą kelią su manimi kalbėdamas?

-Taip, tik neišeik.

Laikiau telefoną prie ausies, tačiau mes nesikalbėjome. Girdėjau tik ūžesį kitame ryšio gale. Kartais Džeikas paklausdavo, ar aš dar čia. Žinoma, kur aš dingsiu. Sėdėjau ir vis dar žiūrėjau į vandenį.

Kažkas atsisėdo šalia manęs. Tas kažkas paėmė iš mano rankos telefoną ir apkabino.

-Viskas gerai, Ema, aš šalia.

Apsikabinau Džeiką ir vis dar žiūrėjau į vandenį. Žiūrėjau, kol galiausiai užmigau.

Saulės spinduliai badė akis, tad teko atsimerkti. Išvydau prabangią svetainę: ruda odinė sofa, kavos staliukas, medinės lentynos, pilnos knygų, plačiaekranis televizorius bei milžiniškas akvariumas. Kreminės spalvos sienos buvo nusėtos nuotraukų. Pakilau nuo sofos, ant kurios pasirodo miegojau ir nužingsniavau prie lango. Prieš akis atsivėrė nuostabus Niujorko vaizdas. 

-Labas rytas, - atsisukau ir pamačiau arbatą nešantį Džeiką. - Kaip jautiesi? 

-Ačiū, gerai. Ar čia tavo namai?

-Taip. Atleisk, nežinojau, kur gyveni, tad paguldžiau tave čia.

-Neatsiprašinėk, pasielgei išties maloniai. Ačiū, tu tikras draugas.

 -Tai kad nėra už ką. Beje, tavo telefonas visą rytą burzgia.

Paėmiau savo mobiliuką ir radau daugybę praleistų skambučių bei žinučių nuo Gabriellos. Atidariau pačią pirmąją: ,,Emi, laimėjom!!!!". Nusijuokiau.

-Kas nors gero?

-Nieko, tik supratau, kad vakar man tikrai protelis pasimaišė. Gyventi vis dėlo verta, - nusišypsojau ir žvilgtelėjau į jį. Jis man atsakė tuo pačiu.