2.13 dalis

-Kristel?- pajutau kažkieno delną ant savo peties. Atsisukus pamačiau šviesiaplaukę moterį. Galėjau tik spėti, jog jai daugiau nei keturiasdešimt metų.

-Ak, atsiprašau... Jūs tokia panaši į vieną mano seną draugę,- tarė išvydusi mano veidą.

-Nieko tokio, juk dažnai pasitaiko,- nusišypsojau. 

Ji man atsakė tuo pačiu ir jau ketino eiti savo keliu, tačiau tas vardas vis dar skambėjo mano mintyse.

-Sakykit, kodėl pagalvojote, jog aš jūsų draugė? Juk nematėte mano veido.

-Nugirdau jūsų pokalbį su barmenu. Prašėte apelsinų arbatos - Kristel taip pat jos visada prašydavo. O iš nugaros atrodėte taip pat kaip ji.

-Atleiskit, jei pasirodysiu įkyri, bet kada paskutinįsyk su ja matėtės?

-O, seniai... Maždaug prieš dvidešimt metų. Tiesiog kvaila galvoti, jog išvis ją čia sutikčiau... Ar bent atpažinčiau!

Sustingau iš nuostabos. Nejaugi tai tiesa?

-Man atrodo, jūs nelabai teapsirikote. Mano mama... Jos vardas Kristel...

-Kada su ja susipažinote?- pasiteiravau Margeret (išsiaiškinau šios ponios vardą), kai atsisėdėjome vienoje iš poilsio salių.

-Na, turbūt pirmąją dieną mokykloje. Ji buvo mano geriausia draugė, kol neišvažiavau į universitetą. Nuo tada su Kristel susitikdavau tik per atostogas. Tačiau jai išsikrausčius į Naująją Zelandiją, daugiau taip ir nieko apie ją negirdėjau.
-Kaip gaila...- tariau nežinodama, ką atsakyti.
-Taip pat nežinojau apie tave - mačiau tik tavo brolį, jam dar nesukakus nė metukams. Tik neprisimenu jo vardo...
-Thayeris. Jis šiemet baigė universitetą, dabar susirado darbą Apple kompanijoje, Škotijoje.
-Savarankiškas ir stopus - visai kaip tavo tėtis. O tu - gryna mamos kopija.
Nusišypsojau ir nudelbiau akis į grindis. Nežinau, koks jausmas užplūdo išgirdus šiuos žodžius. Galbūt... ilgesys?
-Tai kaipgi laikosi tavo tėvai? Pasakok viską! Kas nutiko per tuos dvidešimt metų? Turi daugiau brolių, seserų? O kaip Naujoji Zelandija? Prieš išvažiuodama Kristel buvo tokia išsiblaškiusi ir išsigandusi, lyg ten važiuotų ne savo noru.
-Neturiu ko daug ir pasakoti...
-Kodėl?
-Kai buvau vienerių, tėvai žuvo avarijoje.
-O, Dieve... Kristel... Aš labai atsiprašau. Tau tikriausiai taip skaudu.
-Ne, viskas gerai. Kai prarastų žmonių nė neprisimeni, neskauda. Jaučiu tik ilgesį, daugiau nieko.
-Tai kur judu su broliu gyvenot? Su Izabele?
-Tik aš. Thayeris išvažiavo pas močiutę Belgijoje.
-Bet kodėl? Juk Izabelė visada mylėjo vaikus.
-Tikrai?- nepatikliai paklausiau prisiminusi tetos šaltį ir atsidavimą darbui.
-O taip, ji juos taip mylėjo! Jau būdama penkiolikos dirbo savanore globos namuose bei aukle nepasiturinčioms šeimoms. Tvirtino, jog nėra nieko skaudžiau, nei palikti vaikus vienus, nes privalai eiti į darbą.
Negalėjau patikėti šiais žodžiais. Nejaugi ši ponia kalba apie tą patį žmogų, grįžtantį namo vidurnakčiais ir niekada neklausiantį 'Kaip sekasi?'? Mano mintis pertraukė Margeret klausimas:
-Kiek laiko būsi Taline?
Tai štai kur plaukia šis laivas!
-Tikriausiai kelias dienas. O ką?
-Galėtum pas mane užsukti. Išgertume arbatos, papasakočiau daugiau bei parodyčiau nuotraukų albumus. Žinoma, jei nori.
-Būtų labai malonu, -tariau ir paprašiau telefono numerio. Margeret nuėjus dar kartą permąsčiau jos pasakytus žodžius. Kaip vaikus mylinti Izabelė tapo savanaude pinigų ieškotoja, kurią pažįstu visą gyvenimą? Ir kodėl mano mama buvo išsigandusi, prieš išvykdama iš Estijos?
Kažkas čia buvo ne taip...

2.12 dalis

Nestabdžiau automobilių, nekviečiau taksi... Visą dieną vaikščiojau ten, kur akys veda. Nors, tiesą pasakius, ašarų pilnos akys nelabai ką mato. Galvoje sukosi tik viena mintis - kaip per akimirksnį sugebėjau grįžti į senąjį gyvenimą?

Vėl tapau niekeno negirdima bei nepastebima. Ta pati mažoji Ema, paklūstanti kiekvienam tetos įsakymui. Tik šįkart net tetos šalia nebuvo... Buvau visai viena.

Staiga prieš akis atsivėrė rausvas dangus. Net ir visiškai sužlugdyta sugebu nusiristi dar žemiau - slystelėti ant ką tik ankstyvojo rudenio šalnų užtraukto leduko.

-Šaunuolė,- tariau bandydama atsistoti. Pakilusi vėl vos nesuklupau - lūžo vieno batelio kulniukas. Pradėjau juoktis lyg paranojikė.

Nušlubavau iki suoliuko ir nusiavusi tą nelemtą batelį atidžiai jį apžiūrėjau. Nors ir nulūžęs, tačiau vis dar buvo dailut dailutėlis - gėlėtas raštas, odiniai šniūreliai, žvilganti sagė bei švytintis užrašas 'Prada'. Ir nuo kada aviu tokius? Juk anksčiau su Melani juokdavomės iš bet kurios mokinės, bandančios nenugriūti su tokiais nuo paradinių mokyklos laiptų.

Nusiaviau kitą batelį ir juos abu švystelėjau į šiukšlių dėžę. Dangus jau ėmė temti, o aš basa sėdžiu ant suoliuko nežinia kur.

Pagaliau apsidairiau. Buvau nedideliame parke, matyt, Stokholmo centre. Girdėjau dūzgiančias mašinas bei tylų jūros ošimą. Vėjelis švelniai kedeno mano plaukus, o basas pėdas privertė sudrebėti. Mintyse girdėjau savo balsą, liepiantį kuo greičiau susirasti pastogę. Tačiau tai man nerūpėjo. O kodėl turėtų? Na ir kas, jei basa naktį vaikščiosiu dideliame nepažįstamame mieste? Būsiu užpulta? O gal susirgsiu? Ir kas tada? Numirsiu? Ne, mirties aš nebijau. Ji lengva - gyvenimas daug sunkesnis.

Įsižiūrėjau į parko takelio tolį ir mintimis grįžau į vieną rytą Niujorke, prieš kelerius metus, kai maniau, jog mano gyvenimas žlugęs. Teta buvo prižadėjusi išsiųsti į internatinę mokyklą, jei dar kartą pavėluosiu į mokyklą. Tądien skubėjau būtent ten, kai netikėtai užklupo liūtis. Buvau jauna bei naivi, tad pasislėpiau po medžiu ir laukiau, kol nustos. Tačiau dabar eičiau nesustodama. Laimei sutikau Džeiką, tąkart ištiesusį man ranką.

Žiūrėjau į takelio tolį, tikėdamasi išvysti Eric. Sėdejau ir žiūrėjau. Valandą, gal dvi.

Bet jis nepasirodė.

Užsidegė parko žibintai, tad nusprendžiau susirasti bent kambarį apsistoti. Nenutuokiau, kur šis parkas yra, tad užsimerkiau ir įsiklausiau. Tylus jūros ošimas taip ramino sielą. Ir staiga 'vūūūm'. Tas pats išplaukiančio laivo signalas, kurį kasdien girdėdavau Sidnėjuje. Patraukiau šio garso link.

Priėjusi prieplauką susiradau bilietų kasą ir nusipirkau greičiausiai išplaukiančio laivo bilietą. Net nežiūrėjau, kur jis plaukia. Tai man buvo visiškai nesvarbu. Tuojau pat įlipau į laivą, susiradau kajutę ir palindau po karštu dušu. Tik tada supratau, kokia esu pavargusi. Pėdos tiesiog degte degė nuo netikėtos šilto vandens lavinos. Susisukau į rankšluostį ir atidariusi lagaminą pradėjau ieškoti batelių be kulniukų. Laimei, radau savo mėgstamiausius Converse inkariukus. Apsirengusi nuėjau į laivo kavinę. Ji buvo pripildyta daugybės turistų, tad šiaip ne taip prasibroviau iki baro.

-Ko norėtumėt?- pasiteiravo mano bendraamžis barmenas.

-Puodelį apelsininės arbatos.

-Brangioji, galiu tau gauti bet ką, tik ne apelsininės arbatos,- šis šaižiai nusijuokė.

-Puiku, tada stiklinę kolos.

-Tuojau,- tarė ir atidarė šaldytuvą.

Taip ir būčiau žiūrėjusi, kaip jis dirba, jei kažkas nebūtų manęs pakvietęs iki skausmo žinomu vardu...

2.11 dalis

-Oho,- tai viskas, ką galėjau ištarti pirmąsyk įžengusi į Eric butą.
Jis buvo toks didelis bei erdvus. Aiškiai matėsi, jog čia padirbėta interjero dizainerio. Šoninės sienos buvo stiklinės, tad pro jas atsivėrė įspūdinga Stokholmo panorama.
-Kas?- nustebo Eric.
-Tiesiog... Niekad nesu buvus tokiame prabangiame bute.
-Nori pasakyti, kad žurnalistė, imanti interviu iš garsiausių pasaulio įžymybių, nėra mačiusi geresnio buto nei šis? Ema, nejuokauk. Čia juk tikra betvarkė!
-Visų pirma, į garsenybių butus nevaikštau - interviu imu jų studijose ar kokioje kavinėje.
-O antra?
-Netvarką visada galima sutvarkyti, - tariau ir pakštelėjau jam į lūpas.
-Aš ištroškęs, o tu?
-Galbūt,- šyptelėjau.
Eric mane nusivedė į virtuvę. Ji savo interjeru neatsiliko nuo ankstesnio kambario. Viena siena taip pat buvo stiklinė.
-Ko norėsi?- tarė atidaręs šaldytuvą.
-O ko turi?- paklausiau ir žvilgtelėjau jam pro petį šaldytuvo vidun. Ten buvo vien įvairiausi gazuoti gėrimai bei keletas vaisių, kurie neatrodė vieni iš šviežiausių. - Tu tik tai ir tevalgai?
-Na, šaldiklyje berods turiu ledų...
-Kada paskutinįsyk valgei namuose?
-Seniai... Labai seniai.
-Neturi nei šaldytos picos ar bent kokių makaronų?..- sumirksėjau.
-Esu pratęs valgyti arba restorane, arba užsisakyti picą į namus. Bet kartais gaminu ir čia.
-O tas 'kartais' geriau skambėtų kaip 'ypač retai,- įsipyliau kolos į stiklinę. Tada iš šaldytuvo ištraukiau citriną, kuri, mano nuostabai, buvo dar nesudžiuvusi, ir įmečiau skiltelę į stiklinę.
-Gal nori pažiūrėti kokį filmą? - teiravosi grįždamas atgal į didįjį kambarį.
-Kodėl gi ne,- tariau sekdama iš paskos.
-O kokį nori žiūrėti?
-Nustebink mane,- atsakiau ir įsitaisiau jo glėbyje sofoje prieš televizorių.

Mane pažadino saulės spinduliai, tvieskiantys tiesiai į akis. Šiaip ne taip pramerkiau akis ir apsidairiau. Vis dar buvau Erico glėbyje, tačiau nebe sofos, o lovoje. Na taip, turiu nuostabų talentą užmigti žiūrėdama filmus.
Išsivadavau iš Erico glėbio ir tyliai nusliūkinau į virtuvę, stengdamasi jo nepažadinti. Įsipyliau stiklinę vandens ir ėmiau dairytis savo telefono. Pagaliau radusi jį atrakinau ir likau be žado. Šimtai, ne tūkstančiai naujų žinučių mirgėjo mano Twitter puslapyje. Telefonas tiesiog  pastrigo nuo tokio didelio kiekio. Ekrane liko matyti tik dvi žinutės. Vienoje buvo parašyta ' Dek pragare', o kita teigė 'Tu didžiausia kalė pasaulyje'.
Ką? Kas čia darosi? Ką aš padariau?
Apsidairiau ir išvydau Erico kompiuterį. Tuoj pat jį įjungiau. Paspaudžiau interneto mygtuką ir laukdama, kol pasikraus, svarsčiau, ar pirmiausia patikrinti Twitterį, ar Gmailą. Tačiau išvydusi vaizdą ekrane likau priblokšta.
Žinoma, Eric pradžios tinklapį nustatė savo blogą. O jame puikavosi ta pati nuotrauka, kurią Eric buvo uždėjęs ant mano darbalaukio, kai įstrigom mašinoje. Po nuotrauka švytėjo žodžiai:
'Tikriausiai pastebėjote mane su ja, tačiau ji tikrai ne mano mergina. Tai tiesiog pokštas. Su draugais susilažinau, jog žurnalistės GALI susitikinėti su garsenybėmis, tad turėjau tai įrodyti. Tačiau, patikėkit, savo noru tikrai nesusitikinėčiau su tokia šliundra, kaip Ema. Ji tiesiog trokšta išgarsėti... /Eric.'
Šie žodžiai kirto tiesiai į širdį. Ašaros ėmė ristis skruostais, o rankos drebėjo kaip niekad.
Ne! To negali būti!
Visą laiką jis mane... Apgaudinėjo? Tyčiojosi iš mano jausmų. Vos sugebėjau įkvėpti ir iškvėpti.
Lyg to būtų negana, telefonas pagaliau atstrigo ir ekrane sumirgėjo naujas gautas pranešimas 'TU ATLEISTA'.
Griebiau stiklinę ir svirduliuodama kažkaip sugebėjo nueiti iki miegamojo. O štai jis - žmogus, kurį tariau mylėjusi - ramiai miega, apsimesdamas, jog nieko nežino. Pajutau neapsakomą pyktį ir išpyliau visą stiklinės turinį tiesiai jam ant veido.
-Ei, ką darai?- tarė pašokęs iš miego.
-Kaip tu galėjai!?? Ne, kaip tu drįsai?!-spiegiau pro ašaras.
-Ema, kas nutiko?- nustebęs bandė mane apkabinti.
-Nedrįsk manęs liesti, tu... Tu kvaily.
-Ką aš padariau??
-Ką? Jis net nežino ką! Nevaidink nušokusio nuo mėnulio. Puikiai žinai, ką padarei. 'Savo noru niekada nesusitikinėčiau su tokia šliundra',- tariau ironiškai.
-Apie ką tu kalbi?
-Apie tai, jog nenoriu tavęs matyti akyse. Daugiau niekada!
Apsisukau ir nuskubėjau prie durų. Stvėriau paltą, lagaminą bei rankinę ir jau ruošiausi sprukti laukan, tačiau prie durų atsistojęs Eric manęs nepraleido.
-Prašau, praleisk mane, antraip baigsis bloguoju,- pro ašaras vos sugebėjau ištarti žodžius.
-Ne, kol nepaaiškinsi, kas nutiko.
-Pamačiau žinutę tavo bloge bei tūkstančius nepatenkintų gerbėjų linkėjimų sudegti pragare - štai kas nutiko. O dabar traukis!
-Kokią žinutę? Apie ką čia kalbi?
-Nevaidink, gerai? Tą pačią su mudviejų nuotrauka, kurią slapta padarei man miegant mašinoje, Tu vienintelis galėjai ją turėti! Tu vienintelis galėjai ją paskelbti savo bloge! Tu vienintelis galėjai taip mane apšmeižti! Ir tik dėl tavęs vienintelio mane išspyrė iš darbo!
Nebeiškentusi trenkiau jam į ranką, kuria užtvėrė praėjimą prie durų, tačiau Eric nieko nepajuto. Atvirkščiai, mane suspaudė savo glėbyje.
-Juk sakiau, neliesk manęs!- ištrūkau iš jo rankų.
-Ema, niekada taip nepasielgčiau. Nė už ką!
-Nejaugi?- ironizavau.
-Ema, aš tave myliu ir niekada už jokius pinigus tavęs nepalikčiau.
To man jau buvo gana.
-TIKRAI?? KIEK PAMENU, KARTĄ TAIP JAU PADAREI!!!!
-Ką tu čia paistai?
Prapliupau juoktis.
-Ir tu dar nesupratai...
-Ko?
-Tai aš studijavau Singapūro universitete, tai aš laimėjau konkursą 'Baletas Niujorke', tai aš dievinu arbūzų skonio ledinukus bei nenustygstu vietoje išgirdusi dainą 'Just That Girl'. Tai aš rašiau tau laiškus. Asile, tai aš esu Miss Unknown!!! - spiegiau pro ašaras.
Iš nuostabos Eric nuleido ranką, o aš puoliau pro duris tiesiai į liftą. Durims užsivėrus susmukau ant grindų ir prapliupau rėkti iš skausmo. Taip, kai pirmąsyk praradusi žmogų, kurį mylių. Tik šįkart jis niekur nedingo. Jis tiesiog iš manęs juokėsi.
Meilė mirė. Meilė žuvo. Meilės čia niekad nebuvo...

2.10 dalis

-Ir kur tu mane atitempei?- tariau, kai mašina sustojo tuštutėlėje stovėjimo aikštelėje. 

-Pamatysi, - Eric šyptelėjo ir išlipęs atidarė dureles. Išlipusi pajutau gryno oro pliūpsnį. Apsidairiusi supratau, jog iš visų pusių mus supa nesibaigiantis lapuočių miškas. Nuo ankstyvųjų rudens šalnų lapai jau buvo spėję pagelsti, tad jie man priminė įvairių atspalvių rausvą bei šokoladinę paletę. 

-Čia... taip...

-Nuostabu,- užbaigė Eric.

Mano akys užkliuvo už stendo aikštelės pakrašty. Priėjusi turėjau nusivilti - kiekvienas žodis buvo parašytas švedų kalba.

-Kas čia rašoma?

-Jis skelbia tako pradžią. Šiame miške yra pažymėti penki takai: 1, 2, 4, 7 ir 10 kilometrų ilgio. Jie veda per vienas gražiausių Švedijos vietų ir, svarbiausia, čia niekada nepasiklysi. Ką manai?

-Manau, jog renkuosi dešimties kilometrų takelį,- juokiausi.

-Tikrai? Dešimt kilometrų yra gana daug...

-Išsigandai?

-Ne, tik bijau, jog tu tiek nenueisi.

-Dar pažiūrėsim, - šmaikštavau.

-Gerai. Tada eime, - vis dar nepatikliai tarė Eric. Žvilgtelėjau į laikrodį - be kelių minučių šešios. Bandžiau prisiminti, ar kada nors taip anksti esu buvusi miške.

Nusekiau Eric iš paskos. Pasirodo, jog eiti nebus taip paprasta - čia vien kalnai kalneliai.

-Iš kur sužinojai apie šią vietą?

-Hmm, internete.

-Nori pasakyt, jog niekada nesi čia buvęs?- nustebau.

-Na, taip. O ką?

-Bent jau aš čia atvykčiau kiekvieną mielą dieną...

-Žinai, su tavimi viskas taip paprasta.

-Ką tuo nori pasakyti?- tariau bandydama nenugriuvusi nulipti nuo kalniuko.

-Jaučiuosi taip, lyg visą savo gyvenimą praleidau po vandeniu ir tik dabar išnirau. Kiekvieną laisvą dieną praleisdavau kokiame nors klube ar tiesiog namuose. O dabar... Šeštą ryto vaikščioju miške! Pastaruosius kelis mėnesius net nebuvau taip anksti atsikėlęs!

-Ir koks gi jausmas pagaliau išnirus?

-Jaučiuosi... laimingas. Jaučiu, jog pagaliau egzistuoju šioje Žemėje!

-Lyg bent vienas švedas nežinotų, kas esi...

-Žmonės mane pažįsta. Tačiau aš savęs - ne.

-Nesuprantu,- pažvelgiau į jį.

-Emma, tu neapsakoma. Bet kuri mergina vidury liūties sustojus mašinai pultų į paniką. O tu į tai net nekreipei dėmesio. Pasiūlei žiūrėti filmą, kol lietus nustos. Emma, tu esi neapsakomai nuostabi asmenybė!

Nuo šių žodžių visa išraudau ir žvilgsnį nukreipiau į šokoladinį mišką.

Tenka pripažinti- Švedijos gamta nuostabi. Eidami vis išvysdavome kokį žvilgantį ežerą ar tyrą upelį. O kalnai kalneliai nė nežadėjo užleisti vietos lygumoms. Perėjus keturis kilometrus pastebėjau, jog miške vis daugėjo spygliuočių medžių, kol galiausiai viskas nusidažė žalia spalva.

Staiga prieš akis atsivėrė neapsakomai stulbinantis vaizdas - pasirodo buvome prie stačiojo kalno šlaito, kuris apjuostas akmenine tvora. Už jos matėsi medžių viršūnes, milžiniška upė ir toliau besidriekiantis miškas. Virš upės vis dar tvyrojo rytinis rūkas.

-Tai gražiausias mano kada nors matytas vaizdas,- tariau apstulbusi.

Eric suėmė mano ranką ir nuvedė prie šlaito. Atsisėdome ant akmeninės tvorelės.

-Esu matęs ir gražesnį...

-Pavyzdžiui?- tariau atrėmusi galvą ant jo peties.

-Tu.

Tai viena iš tų akimirkų, kai trokšti, jog laikas sustotų, viskas pasiliktų taip, kaip yra. Sėdžiu su savuoju princu karalystėje už jūrų marių. Ir tai ne pasaka...


This innocence is brilliant, I hope that it will stay
This moment is perfect, please don't go away
I need you now
And I'll hold on to it, don't you let it pass you by