2.10 dalis

-Ir kur tu mane atitempei?- tariau, kai mašina sustojo tuštutėlėje stovėjimo aikštelėje. 

-Pamatysi, - Eric šyptelėjo ir išlipęs atidarė dureles. Išlipusi pajutau gryno oro pliūpsnį. Apsidairiusi supratau, jog iš visų pusių mus supa nesibaigiantis lapuočių miškas. Nuo ankstyvųjų rudens šalnų lapai jau buvo spėję pagelsti, tad jie man priminė įvairių atspalvių rausvą bei šokoladinę paletę. 

-Čia... taip...

-Nuostabu,- užbaigė Eric.

Mano akys užkliuvo už stendo aikštelės pakrašty. Priėjusi turėjau nusivilti - kiekvienas žodis buvo parašytas švedų kalba.

-Kas čia rašoma?

-Jis skelbia tako pradžią. Šiame miške yra pažymėti penki takai: 1, 2, 4, 7 ir 10 kilometrų ilgio. Jie veda per vienas gražiausių Švedijos vietų ir, svarbiausia, čia niekada nepasiklysi. Ką manai?

-Manau, jog renkuosi dešimties kilometrų takelį,- juokiausi.

-Tikrai? Dešimt kilometrų yra gana daug...

-Išsigandai?

-Ne, tik bijau, jog tu tiek nenueisi.

-Dar pažiūrėsim, - šmaikštavau.

-Gerai. Tada eime, - vis dar nepatikliai tarė Eric. Žvilgtelėjau į laikrodį - be kelių minučių šešios. Bandžiau prisiminti, ar kada nors taip anksti esu buvusi miške.

Nusekiau Eric iš paskos. Pasirodo, jog eiti nebus taip paprasta - čia vien kalnai kalneliai.

-Iš kur sužinojai apie šią vietą?

-Hmm, internete.

-Nori pasakyt, jog niekada nesi čia buvęs?- nustebau.

-Na, taip. O ką?

-Bent jau aš čia atvykčiau kiekvieną mielą dieną...

-Žinai, su tavimi viskas taip paprasta.

-Ką tuo nori pasakyti?- tariau bandydama nenugriuvusi nulipti nuo kalniuko.

-Jaučiuosi taip, lyg visą savo gyvenimą praleidau po vandeniu ir tik dabar išnirau. Kiekvieną laisvą dieną praleisdavau kokiame nors klube ar tiesiog namuose. O dabar... Šeštą ryto vaikščioju miške! Pastaruosius kelis mėnesius net nebuvau taip anksti atsikėlęs!

-Ir koks gi jausmas pagaliau išnirus?

-Jaučiuosi... laimingas. Jaučiu, jog pagaliau egzistuoju šioje Žemėje!

-Lyg bent vienas švedas nežinotų, kas esi...

-Žmonės mane pažįsta. Tačiau aš savęs - ne.

-Nesuprantu,- pažvelgiau į jį.

-Emma, tu neapsakoma. Bet kuri mergina vidury liūties sustojus mašinai pultų į paniką. O tu į tai net nekreipei dėmesio. Pasiūlei žiūrėti filmą, kol lietus nustos. Emma, tu esi neapsakomai nuostabi asmenybė!

Nuo šių žodžių visa išraudau ir žvilgsnį nukreipiau į šokoladinį mišką.

Tenka pripažinti- Švedijos gamta nuostabi. Eidami vis išvysdavome kokį žvilgantį ežerą ar tyrą upelį. O kalnai kalneliai nė nežadėjo užleisti vietos lygumoms. Perėjus keturis kilometrus pastebėjau, jog miške vis daugėjo spygliuočių medžių, kol galiausiai viskas nusidažė žalia spalva.

Staiga prieš akis atsivėrė neapsakomai stulbinantis vaizdas - pasirodo buvome prie stačiojo kalno šlaito, kuris apjuostas akmenine tvora. Už jos matėsi medžių viršūnes, milžiniška upė ir toliau besidriekiantis miškas. Virš upės vis dar tvyrojo rytinis rūkas.

-Tai gražiausias mano kada nors matytas vaizdas,- tariau apstulbusi.

Eric suėmė mano ranką ir nuvedė prie šlaito. Atsisėdome ant akmeninės tvorelės.

-Esu matęs ir gražesnį...

-Pavyzdžiui?- tariau atrėmusi galvą ant jo peties.

-Tu.

Tai viena iš tų akimirkų, kai trokšti, jog laikas sustotų, viskas pasiliktų taip, kaip yra. Sėdžiu su savuoju princu karalystėje už jūrų marių. Ir tai ne pasaka...


This innocence is brilliant, I hope that it will stay
This moment is perfect, please don't go away
I need you now
And I'll hold on to it, don't you let it pass you by