Vidun įėjo dar viena mergina. Su savimi ji taip pat nešėsi ir narvelį, kurio viduje ramiai miegojo dailus šelti veislės šuniukas.
-Tikiuosi jūs nealergiška šunims, - tarė.
-Laimei ne, dievinu šunis.
-Beje, jei nežinot, aš Tone, o čia mano asistentė Šara.
-Ema. Malonu susipažinti. O kodėl turėčiau žinoti?
-Na, aš hmm... dainininkė,- Tone kiek nuraudo.
-Tikrai?- kokia gėda! Žurnalistė nežino, kas ji tokia... -Atleiskit, tiesiog nesitikėjau, kad jūs važiuotumėt traukiniu.
-O kodėl gi ne? Juk galiu daryti, ką tik noriu. Be manęs šiame traukiny taip pat yra ir daugiau žvaigždžių, - ji palenkė galvą ir atidžiau į mane pažiūrėjo. -Jūs man kažkur matyta. Berods mačiau jus kažkuriame kanale.
Šyptelėjau ir tariau visų žinomą frazę:
-Sveiki, čia Ema ir su jumis 'European Music Box'.
-O Dieve! Čia tu?- išsižiojo Šana.
-Ką čia veiki?- nustebo Tone.
-Negavau lėktuvo bilietų į Oslą, tad teko važiuoti traukiniu... Tai tu esi ta Tone, kuri dainavo su Eric?
-Iš kur žinai?
-Praeitą savaitę iš jo ėmiau interviu ir... jis man tai pasakė... Klausyk, atleisk, jog neatpažinau tavęs.
-Aaaa, nieko. Puikiai suprantu tave. Juk turi atpažinti kiekvieną veidą. Prisimenu, kaip labdaros vakarėlyje turėjau sveikinti kiekvieną atvykėlį. Buvo siaubinga!
-Hah, būtų buvę daug baisiau, jei nebūčiau tau visko pasakinėjusi,- numykė asistentė.
-Gal žinot, ar čia yra kavinė?- pasiteiravau.
-Nejuokauk, čia tokių nėra. Nuostabus restoranas - štai ką galima rasti!
-Einu, ko nors nusipirksiu.
Atsisėdau prie nuošalaus staliuko ir užsisakiau puodelį arbatos bei prancūzišką ragelį su keptų kriaušių įdaru. Kol laukiau užsakymo, žiūrėjau pro langą - buvome tankiame miške, kažkur tarp kalnų. Jaučiausi lyg Bella, vykdama į Forksą. Tik Osle
būsiu vos penkias dienas ir joks Edvardas manęs neįsimylės...
būsiu vos penkias dienas ir joks Edvardas manęs neįsimylės...
-Atleiskite, gražioji panele, ar čia užimta?
Atsisukau ir likau be žado - tai buvo mano Edvardas...
-Labas, Ema, - savo nuostabiu balsu tarė Eric.
Taip ir žiūrėjau į jį - apstulbusi, laiminga ir nenutuokianti, ką pasakyti.
-Galiu prisėsti?
-Žinoma, - bandžiau atgauti žadą.
-Tone parašė žinutę, jog čia esi. Negalėjau nepasisveikinti su tavimi.
-O! Panašu, jog ji gera draugė.
-Taip, tikrai... Taigi, šią savaitę atakuoji Norvegiją?
-Panašu, kad taip, -nusijuokiau. -O ką tu čia veiki?
-Na, kaip žinai, Osle vyksta toks muzikinis renginys, kuriame žadu pasirodyti. O lėktuvo bilietų jau nebebuvo, tad teko keliauti traukiniu.
-Kaip ir man... Ką dainuosi?
-Su Tone atliksiu 'Imagine'. Po to daugybė interviu, keli vakarėliai ir atgal į Švediją.
-Maniau atliksi kokią nors savo dainą...
-'Imagine' ir yra mano daina, tik ją, kaip sakant, padovanojau Tone. O kokia mano daina tau labiausiai patinka? Ir, prašau, nevardink kelių. Pasakyk tik vieną.
-Hmm... Sunku taip imti ir pasirinkti, - atsisukau į langą ir galvojau. -Galiu pasakyti dvi?
-Ne!- pradėjo juoktis.
-Tada atsakymo teks labai ilgai laukti.
Laimei, atėjo padavėjas ir atnešė mano arbatą.
-Kokia čia arbata?
-Apelsininė. Mano mėgstamiausia.
-Tikrai? Net nesu apie tokią girdėjęs.
-Tai pabandyk - ji labai gaivina,- stumtelėjau puodelį jam.
Eric nedrąsiai jos gurkštelėjo.
-Ir kaip?
-Nenuostabu, jog ji tavo mėgstamiausia, - šyptelėjo ir grąžino mano puodelį. -Vos nepamiršau - palikai savo skarelę.
-Pastebėjau...
-Deja, palikau ją bute. Galbūt vėl turėsi kokį nors darbelį Stokholme?
-Nemanau, mano vedama laida tuoj baigsis. Kas bus po to - nenutuokiu.
-Tai trečiadienė vakare vėl būsi jau pabaigusi visus darbus?
-Tikriausiai taip.
-Kur važiuosi šįkart?
-Iš tiesų - nežinau. Galvojau tiesiog pasivaikščioti po Oslą.
Per gasiakalbį pasigirdo žinutė, skelbianti, jog traukinys tuoj pasieks galutinį tikslą.
-Klausyk, gal gali duoti savo telefono numerį? Jei kada būsim netoliese, galėsim susitikt- tarė ir rankose jau laikė savo iPhoną.
Paėmiau jo iPhoną ir pradėjau rašyti žinutę.
-Ką tu darai?
-Rašau žinutę sau.
Netrukus mano paprastutis Nokia pranešė apie gautą žinutę.
-Maniau visi žurnalistai turi iPhone.
-Maniau visi dainininkai nevažiuoja viešuoju transportu,- atkirtau. -Tai ką, iki kito susitikimo!
Pasiėmiau savo daiktus ir jau ruošiausi eiti prie kasos susimokėti, tačiau Eric mane sustabdė.
-Taip ir nepasakei, kokia daina tau labiausiai patinka, o savo naujojo singlo pavadinimą juk pasakiau.
-Break Of Dawn - ji man labiausiai patinka. Galbūt todėl, jog niekad nemačiau tekančios saulės,- nusišypsojau ir patraukiau link kasos.
Griuvau į minkštutę viešbučio lovą. Kaip pastebėjau, visos lovos čia būna minkštos. Taigi, trečiadienio popietė. Baigiau visus darbus. Ir... Nebeturiu jokių planų. Liko tik viena savaitė Islandijoje, o tada nežinia, kas bus. Troškau nuvykti į Arizoną pas Mel arba... Vėl į Stokholmą?
Ne, tai kvaila. Kam veltui švaistyti pinigus dėl kažkokios skarelės, kurią Eric galėtų atsiųsti ir paštu. O gal ten noriu nuvykti dėl kažko daugiau?
Staiga išgirdau beldimą į duris. Nutipenau prie jų ir atidariau.
-Labas vakaras, gavote laišką.
-O! Manau tai kažkokia klaida...
-Jūs Ema Nurmsalu?
-Taip.
-Tai reiškia, jog laiškas jums. Gero likusio vakaro!
Uždariau duris ir puoliau apžiūrinėti laišką. Prisiminiau, kaip pirmąsyk gavau laišką nuo Eric. Kokia laiminga tada buvau... Deje, ant voko nebuvo siuntėjo vardo.
Atsargiai jį atplėšiau ir išvydau ne tai, ko tikėjausi. Tai buvo traukinio bilietas į Stokholmą. Gal kažkas skaito mano mintis?
Griebiau telefoną ir parašiau Eric žinutę 'Gal išprotėjai?' Tuoj pat sulaukiau atsakymo 'Kiek žinau, tokių progų daugiau neturėsi, tad kodėl ja nepasinaudojus?'
Žvilgtelėjau į bilietą - traukinys išvyksta lygiai po valandos. Tikrai nežadu skubėti krautis daiktų ir tada lėkti į traukinių stotį...
Negaliu patikėti, jog sėdžiu traukinyje. Taip pat negaliu patikėti, jog Eric nori, kad atvykčiau į Stokholmą. Vidury nakties. Aš ten būsiu... Penktą ryto! Turbūt ta skarelė jam laaabai nepatinka...
Važiuoti naktį traukiniu tikrai nemalonu. Pro langus nieko nesimato, tad nenutuoki, kur esi. Prisimenu, kaip kartą važiavau traukiniu iš Sidnėjaus į kitą, gan toli esantį miestą, kuriame vyko plaukimo varžybos. Su draugėmis sėdėjome kajutėje ir žaidėme 'Truth or dare'. Tiesą sakant, tai buvo labiau panašu į 'Dare ir tik dare'. Kiekviena sukome Fantos butelį ir tai, į kurią jis atsisukdavo, tekdavo visiškoje tamsoje nueiti į kokią nors traukinio vietą. Patikėkit, tai tikrai buvo baisu, ypač, kai prieš žaidimą pasakojom baisias istorijas, kurios įvyksta traukiniuose naktį...
Nė nepajutau, kaip užmigau. Pabudau tik tada, kai traukinys sustojo. Žvilgtelėjau į laikrodį - 04:52. Ir ką turėčiau veikti tokiu metu? Pasiėmiau savo daiktus ir patraukiau išėjimo link. Tik dabar pastebėjau, jog traukinys buvo beveik tuščias.
Išlipau ir apsidariau. Traukinių stotyje nebuvo nė gyvos dvasios. Tikėjausi, jog kas nors mane pasitiks. Tačiau, ką aš čia paistau? Juk manęs niekada nieks nepasitinka.
Patraukiau išėjimo link. Staiga kažkas savo rankomis man uždengė akis. Iš netikėtumo net riktelėjau.
-Ema, nusiramink. Tai tik aš.
Atsisukau ir išvydau Eric. Vis dėlto jis atėjo... Nežinau kodėl, tačiau puoliau jam į glėbį.
-Po galais! Kodėl mane čia atsitempei vidury nakties ir dar gąsdini?- juokaudama tariau atsitraukusi.
-Norėjau tau kai ką parodyti. Eime,- tarė ir paėmė mano lagaminą. Man beliko tik sekti jam iš paskos.
-Kur tu mane vedi?- tariau, kai įėjome į laiptinę.
-Pamatysi, jau beveik atėjome.
-O jeigu neisiu?
-Ema, pasitikėk manimi.
Argi galėjau atsispirti jo nuostabiai šypsenai?
Liftu pakilome į patį paskutinį aukštą. Tada Eric mane nusitempė prie dar vienų laiptų, kol galiausiai atsidūrėme ant stogo. Švelnus vėjelis priminė, jog dabar pirmoji rugsėjo savaitė. Lauke nebuvo šalta, tačiau ir ne per šilčiausia.
Iš čia matėsi visas miestas. Na, žodis 'matėsi' nelabai tiko. Juk dabar tik labai labai ankstyvas rytas, tad Stokholmas skendėjo tamsoje. Žinoma, matėsi tik gatvių apšvietimai, tad tai nebuvo ta bekraštė tamsa, kurios taip bijojau.
Nebeįstengiau įžiūrėti Erico, tad jis suėmė mane už rankos ir nusivedė prie kažkur visai netoli stogo krašto esančio suoliuko (bent jau man atrodė, jog tai suoliukas - tamsoje nieko nemačiau). Horizonte mačiau rausvėjantį dangų.
-Dabar beveik nieko nematai, tačiau tau prieš akis Baltijos jūra. Sakei, jog niekada nematei tekančios aušros, tad nusprendžiau tau ją parodyti. Saulė patekės vos už kelių minučių.
-Iš kur žinai šią vietą?- tariau vis dar apstulbusi.
-Dvyliktame aukšte yra mano butas. Dažnai čia užlipu pasigrožėti Stokholmu.
-Jei čia gyvenčiau, tikriausiai net nenulipčiau nuo stogo.
-Vos atsikraustęs maniau tą patį.
Kelias minutes sėdėjome nieko netardami. Negalvojau apie nieką. Net apie tai, jog galvą buvau padėjusi jam ant peties, visai kaip lygiai prieš savaitę mašinoje. Tiesiog žiūrėjau į rausvėjantį dangų ir laukiau šio stebuklo.
Per mažiau nei sekundę miestą perskrodė šviesos spindulys. Aplinkui esančios tamsos nebeliko nė lašo. Lyg ji imtų ir tiesiog... pranyktų. Tas vienas saulės spindulėlis sugebėjo įveikti ją visą.
-Tai bene gražiausias vaizdas, kurį man teko pamatyti,- tariau ir atsisukau į Eric. - Ačiū.
-Už ką?
-Už viską.
Žvelgiau į jo akis, o jis į mano. Eric nubraukė plaukų sruogą man nuo veido, pasilenkė ir pabučiavo.
