Nestabdžiau automobilių, nekviečiau taksi... Visą dieną
vaikščiojau ten, kur akys veda. Nors, tiesą pasakius, ašarų pilnos akys nelabai
ką mato. Galvoje sukosi tik viena mintis - kaip per akimirksnį sugebėjau grįžti
į senąjį gyvenimą?
Vėl tapau niekeno negirdima bei nepastebima. Ta pati mažoji
Ema, paklūstanti kiekvienam tetos įsakymui. Tik šįkart net tetos šalia
nebuvo... Buvau visai viena.
Staiga prieš akis atsivėrė rausvas dangus. Net ir visiškai
sužlugdyta sugebu nusiristi dar žemiau - slystelėti ant ką tik ankstyvojo
rudenio šalnų užtraukto leduko.
-Šaunuolė,- tariau bandydama atsistoti. Pakilusi vėl vos
nesuklupau - lūžo vieno batelio kulniukas. Pradėjau juoktis lyg paranojikė.
Nušlubavau iki suoliuko ir nusiavusi tą nelemtą batelį
atidžiai jį apžiūrėjau. Nors ir nulūžęs, tačiau vis dar buvo dailut dailutėlis
- gėlėtas raštas, odiniai šniūreliai, žvilganti sagė bei švytintis užrašas
'Prada'. Ir nuo kada aviu tokius? Juk anksčiau su Melani juokdavomės iš bet
kurios mokinės, bandančios nenugriūti su tokiais nuo paradinių mokyklos laiptų.
Nusiaviau kitą batelį ir juos abu švystelėjau į šiukšlių
dėžę. Dangus jau ėmė temti, o aš basa sėdžiu ant suoliuko nežinia kur.
Pagaliau apsidairiau. Buvau nedideliame parke, matyt,
Stokholmo centre. Girdėjau dūzgiančias mašinas bei tylų jūros ošimą. Vėjelis
švelniai kedeno mano plaukus, o basas pėdas privertė sudrebėti. Mintyse
girdėjau savo balsą, liepiantį kuo greičiau susirasti pastogę. Tačiau tai man
nerūpėjo. O kodėl turėtų? Na ir kas, jei basa naktį vaikščiosiu dideliame
nepažįstamame mieste? Būsiu užpulta? O gal susirgsiu? Ir kas tada? Numirsiu?
Ne, mirties aš nebijau. Ji lengva - gyvenimas daug sunkesnis.
Įsižiūrėjau į parko takelio tolį ir mintimis grįžau į vieną
rytą Niujorke, prieš kelerius metus, kai maniau, jog mano gyvenimas žlugęs.
Teta buvo prižadėjusi išsiųsti į internatinę mokyklą, jei dar kartą pavėluosiu
į mokyklą. Tądien skubėjau būtent ten, kai netikėtai užklupo liūtis. Buvau
jauna bei naivi, tad pasislėpiau po medžiu ir laukiau, kol nustos. Tačiau dabar
eičiau nesustodama. Laimei sutikau Džeiką, tąkart ištiesusį man ranką.
Žiūrėjau į takelio tolį, tikėdamasi išvysti Eric. Sėdejau ir
žiūrėjau. Valandą, gal dvi.
Bet jis nepasirodė.
Užsidegė parko žibintai, tad nusprendžiau susirasti bent
kambarį apsistoti. Nenutuokiau, kur šis parkas yra, tad užsimerkiau ir
įsiklausiau. Tylus jūros ošimas taip ramino sielą. Ir staiga 'vūūūm'. Tas pats
išplaukiančio laivo signalas, kurį kasdien girdėdavau Sidnėjuje. Patraukiau šio
garso link.
Priėjusi prieplauką susiradau bilietų kasą ir nusipirkau
greičiausiai išplaukiančio laivo bilietą. Net nežiūrėjau, kur jis plaukia. Tai
man buvo visiškai nesvarbu. Tuojau pat įlipau į laivą, susiradau kajutę ir
palindau po karštu dušu. Tik tada supratau, kokia esu pavargusi. Pėdos tiesiog
degte degė nuo netikėtos šilto vandens lavinos. Susisukau į rankšluostį ir
atidariusi lagaminą pradėjau ieškoti batelių be kulniukų. Laimei, radau savo
mėgstamiausius Converse inkariukus. Apsirengusi nuėjau į laivo kavinę. Ji buvo
pripildyta daugybės turistų, tad šiaip ne taip prasibroviau iki baro.
-Ko norėtumėt?- pasiteiravo mano bendraamžis barmenas.
-Puodelį apelsininės arbatos.
-Brangioji, galiu tau gauti bet ką, tik ne apelsininės
arbatos,- šis šaižiai nusijuokė.
-Puiku, tada stiklinę kolos.
-Tuojau,- tarė ir atidarė šaldytuvą.
Taip ir būčiau žiūrėjusi, kaip jis dirba, jei kažkas nebūtų
manęs pakvietęs iki skausmo žinomu vardu...
