-Kristel?- pajutau kažkieno delną ant savo peties. Atsisukus pamačiau šviesiaplaukę moterį. Galėjau tik spėti, jog jai daugiau nei keturiasdešimt metų.
-Ak, atsiprašau... Jūs tokia panaši į vieną mano seną draugę,- tarė išvydusi mano veidą.
-Nieko tokio, juk dažnai pasitaiko,- nusišypsojau.
Ji man atsakė tuo pačiu ir jau ketino eiti savo keliu, tačiau tas vardas vis dar skambėjo mano mintyse.
-Sakykit, kodėl pagalvojote, jog aš jūsų draugė? Juk nematėte mano veido.
-Nugirdau jūsų pokalbį su barmenu. Prašėte apelsinų arbatos - Kristel taip pat jos visada prašydavo. O iš nugaros atrodėte taip pat kaip ji.
-Atleiskit, jei pasirodysiu įkyri, bet kada paskutinįsyk su ja matėtės?
-O, seniai... Maždaug prieš dvidešimt metų. Tiesiog kvaila galvoti, jog išvis ją čia sutikčiau... Ar bent atpažinčiau!
Sustingau iš nuostabos. Nejaugi tai tiesa?
-Man atrodo, jūs nelabai teapsirikote. Mano mama... Jos vardas Kristel...
-Kada su ja susipažinote?- pasiteiravau Margeret (išsiaiškinau šios ponios vardą), kai atsisėdėjome vienoje iš poilsio salių.
-Na, turbūt pirmąją dieną mokykloje. Ji buvo mano geriausia draugė, kol neišvažiavau į universitetą. Nuo tada su Kristel susitikdavau tik per atostogas. Tačiau jai išsikrausčius į Naująją Zelandiją, daugiau taip ir nieko apie ją negirdėjau.
-Kaip gaila...- tariau nežinodama, ką atsakyti.
-Taip pat nežinojau apie tave - mačiau tik tavo brolį, jam dar nesukakus nė metukams. Tik neprisimenu jo vardo...
-Thayeris. Jis šiemet baigė universitetą, dabar susirado darbą Apple kompanijoje, Škotijoje.
-Savarankiškas ir stopus - visai kaip tavo tėtis. O tu - gryna mamos kopija.
Nusišypsojau ir nudelbiau akis į grindis. Nežinau, koks jausmas užplūdo išgirdus šiuos žodžius. Galbūt... ilgesys?
-Tai kaipgi laikosi tavo tėvai? Pasakok viską! Kas nutiko per tuos dvidešimt metų? Turi daugiau brolių, seserų? O kaip Naujoji Zelandija? Prieš išvažiuodama Kristel buvo tokia išsiblaškiusi ir išsigandusi, lyg ten važiuotų ne savo noru.
-Neturiu ko daug ir pasakoti...
-Kodėl?
-Kai buvau vienerių, tėvai žuvo avarijoje.
-O, Dieve... Kristel... Aš labai atsiprašau. Tau tikriausiai taip skaudu.
-Ne, viskas gerai. Kai prarastų žmonių nė neprisimeni, neskauda. Jaučiu tik ilgesį, daugiau nieko.
-Tai kur judu su broliu gyvenot? Su Izabele?
-Tik aš. Thayeris išvažiavo pas močiutę Belgijoje.
-Bet kodėl? Juk Izabelė visada mylėjo vaikus.
-Tikrai?- nepatikliai paklausiau prisiminusi tetos šaltį ir atsidavimą darbui.
-O taip, ji juos taip mylėjo! Jau būdama penkiolikos dirbo savanore globos namuose bei aukle nepasiturinčioms šeimoms. Tvirtino, jog nėra nieko skaudžiau, nei palikti vaikus vienus, nes privalai eiti į darbą.
Negalėjau patikėti šiais žodžiais. Nejaugi ši ponia kalba apie tą patį žmogų, grįžtantį namo vidurnakčiais ir niekada neklausiantį 'Kaip sekasi?'? Mano mintis pertraukė Margeret klausimas:
-Kiek laiko būsi Taline?
Tai štai kur plaukia šis laivas!
-Tikriausiai kelias dienas. O ką?
-Galėtum pas mane užsukti. Išgertume arbatos, papasakočiau daugiau bei parodyčiau nuotraukų albumus. Žinoma, jei nori.
-Būtų labai malonu, -tariau ir paprašiau telefono numerio. Margeret nuėjus dar kartą permąsčiau jos pasakytus žodžius. Kaip vaikus mylinti Izabelė tapo savanaude pinigų ieškotoja, kurią pažįstu visą gyvenimą? Ir kodėl mano mama buvo išsigandusi, prieš išvykdama iš Estijos?
Kažkas čia buvo ne taip...
-Kaip gaila...- tariau nežinodama, ką atsakyti.
-Taip pat nežinojau apie tave - mačiau tik tavo brolį, jam dar nesukakus nė metukams. Tik neprisimenu jo vardo...
-Thayeris. Jis šiemet baigė universitetą, dabar susirado darbą Apple kompanijoje, Škotijoje.
-Savarankiškas ir stopus - visai kaip tavo tėtis. O tu - gryna mamos kopija.
Nusišypsojau ir nudelbiau akis į grindis. Nežinau, koks jausmas užplūdo išgirdus šiuos žodžius. Galbūt... ilgesys?
-Tai kaipgi laikosi tavo tėvai? Pasakok viską! Kas nutiko per tuos dvidešimt metų? Turi daugiau brolių, seserų? O kaip Naujoji Zelandija? Prieš išvažiuodama Kristel buvo tokia išsiblaškiusi ir išsigandusi, lyg ten važiuotų ne savo noru.
-Neturiu ko daug ir pasakoti...
-Kodėl?
-Kai buvau vienerių, tėvai žuvo avarijoje.
-O, Dieve... Kristel... Aš labai atsiprašau. Tau tikriausiai taip skaudu.
-Ne, viskas gerai. Kai prarastų žmonių nė neprisimeni, neskauda. Jaučiu tik ilgesį, daugiau nieko.
-Tai kur judu su broliu gyvenot? Su Izabele?
-Tik aš. Thayeris išvažiavo pas močiutę Belgijoje.
-Bet kodėl? Juk Izabelė visada mylėjo vaikus.
-Tikrai?- nepatikliai paklausiau prisiminusi tetos šaltį ir atsidavimą darbui.
-O taip, ji juos taip mylėjo! Jau būdama penkiolikos dirbo savanore globos namuose bei aukle nepasiturinčioms šeimoms. Tvirtino, jog nėra nieko skaudžiau, nei palikti vaikus vienus, nes privalai eiti į darbą.
Negalėjau patikėti šiais žodžiais. Nejaugi ši ponia kalba apie tą patį žmogų, grįžtantį namo vidurnakčiais ir niekada neklausiantį 'Kaip sekasi?'? Mano mintis pertraukė Margeret klausimas:
-Kiek laiko būsi Taline?
Tai štai kur plaukia šis laivas!
-Tikriausiai kelias dienas. O ką?
-Galėtum pas mane užsukti. Išgertume arbatos, papasakočiau daugiau bei parodyčiau nuotraukų albumus. Žinoma, jei nori.
-Būtų labai malonu, -tariau ir paprašiau telefono numerio. Margeret nuėjus dar kartą permąsčiau jos pasakytus žodžius. Kaip vaikus mylinti Izabelė tapo savanaude pinigų ieškotoja, kurią pažįstu visą gyvenimą? Ir kodėl mano mama buvo išsigandusi, prieš išvykdama iš Estijos?
Kažkas čia buvo ne taip...
