-Ema, atidaryk duris... Prašau, - girdėjau mikčiojantį Erico balsą.
-Ir kodėl turėčiau? - tariau ironiškai.
-Nes... noriu tau viską paaiškinti.
-Hmm, kiek pamenu siūliau susitikti kitą dieną prieš saulei patekant, o ne po savaitės!
-Atleisk, bet nespėjau. Visi skrydžiai buvo išparduoti, o laivas atplaukė tik vidurdienį. Ieškojau tavęs visur. Iš pradžių mūsų susitikimo vietoj, po to visuose viešbučiuose bei moteliuose. Tik viename radau įrašą, kad ten buvai, tačiau iš pat ryto išvažiavai.
Nežinau, kaip nusakyti tą jausmą, užpildžiusį mano širdį. 'Jis manęs ieškojo visame Taline' - mintyse grojo dainelė. Aš jam tikrai rūpiu... Atsistojusi atidariau duris.
Erico akyse mačiau džiaugsmą mane vėl išvydus. Iš už nugaros jis ištraukė puokštę gėlių ir ištiesė ją man. Žiūrėjau į jas sustingusi. Dar niekas man nėra padovanojęs gėlių - nei Nikas, nei Džeikas.
-A-a-ačiū, - sumurmėjau. - Užeik.
Kadangi gėlių niekad negaudavau, net nežinojau, kur jas pamerkti. Vazos neturėjau, o stiklinėje puokštė tikrai netilps. Awkward... Taip ir likau jas laikydama rankose.
-Gal padėti pamerkti?
-Ačiū, bet pasilaikysiu jas su savimi, - bandžiau išsisukti.
-Jei taip nori, - tarė nustebęs. Tikriausiai atrodžiau lyg pakvaišėlė. - Dailus butas, beje.
-Kalbant apie butą, kaip sužinojai, kur aš gyvenu?
-Pasiteiravau Melani.
-Melani?!?!? - buvau priblokšta. Kaip, po galais, jis pažįsta Melani? Juk laiškuose ją minėjau tik kaip M.
-Jo, radau ją tavo Facebook'o geriausių draugų skiltyje, - tarė kiek nuraudęs.
- Žinoma, paklauskite Melani. Ji visada viską išpliurps, - ironizavau.
-Nepyk ant jos. Ji tik stengėsi man padėti.
Minutę stojo tyla. Nei jis, nei aš nežinojome, ką sakyti.
-Klausyk, atvažiavau čia tau viską paaiškinti, - pagaliau ištarė. - Į mano tinklapį buvo įsilaužta. Tas žmogus ir parašė tą nesąmonę.
-Aišku...
-Ema, aš sakau tiesą! Juk tą dieną nė nebuvau įsijungęs kompiuterio, o įrašas paskelbtas trečią nakties! Aš niekada nesugebėčiau apie tave ko nors tokio parašyti, ypač...
-Eric, aš suprantu, tačiau man rūpi ne tai, - pertraukiau. Nuėjau prie lentynos ir iš savo dekoruotos dėžutės ištraukiau laišką. Paskutinį Erico laišką. -Paaiškink man šitai!
Jaučiau vis labiau drėkstančias akis. Taip pat jutau, jog Ericui šis klausimas buvo itin skaudus. Mačiau jo nudelbtas akis bei pabalusį veidą.
-Niekada nenorėjau to padaryti. Tačiau privalėjau.
-Klausiau tavęs 'kodėl', o ne ar tai darei savo noru.
-Mane privertė, supranti?! Buvau ką tik pradėjęs solo karjerą ir bet koks skandalas būtų ją sužlugdęs.
-Pala, koks skandalas? Susirašinėti su mergina yra nusikaltimas ar ką?
-Jie manė, kad tu per daug apie mane žinai. Jeigu būčiau prasitaręs, kad esu dainininkas, būtum laisvai radusi mane internete. Man nuolat sakė, jog gali pradėti mane šantažuoti, atskleisti mano paslaptis, kurios viską būtų sugadinę...
Stovėjau netekusi žado. Aš? Šantažuoti? Griauti žmogaus gyvenimą? Tai buvo... beprotiška!
-Aš nuolat kartojau, jog esi ne tokia, bet jie manęs neklausė.
-Kas tie 'jie'?
-Ema, tai nesvarbu...
-Kas tie 'jie'?! - tariau aukštesniu tonu.
-Visi prie mano iškilimo prisidėję žmonės: vadybininkas, rėmėjai, stilistai, organizatoriai... Net tėvai!
-Pala, tu jiems visiems apie mane pasakojai?
-Jie matydavo, kad gaunu laiškus, tad nuolat klausinėdavo, nuo ko jie...
Bandžiau įsivaizduoti jauną Eric, užkulisiuose skaitantį mano laiškus. Tai atrodė taip miela.
-Kai pasakei, jog tu ir esi Miss Unknown, supratau padaręs didžiulę klaidą. Juk tu žurnalistė! Galėjai apie mane parašyti bet ką, tačiau straipsnyje neprasitarei nė žodelio...
-Tai kodėl sužinojęs apie mane leidai išeiti? Kodėl nesivijai ir nerašei ilgų žinučių?
Eric priėjo ir nubraukė skruostu riedančią ašarą. Žiūrėdamas tiesiai į akis tarė:
-Kartais galiu būti itin užsispyręs asilas. Žinojau, jog turiu tave pasivyti, tačiau jaučiausi įskaudintas nežinojęs tiesos.
-Na taip, kaip galėjau pamiršti. Juk tai minėjai laiškuose...
-Tačiau niekada neminėjau, kokia tu graži.
-Ar čia viena iš tų akimirkų, kai pradedi mane įsimylėti?
Eric nusijuokė ir nudelbė žvilgsnį.
-O taip, tikrai. Tu dėl manęs visiškai pametei galvą...
Vėl. Tas nuostabus juokas.
-Jei būčiau žinojęs, kad taip mėgsti gėles, būčiau kasdien tau jų įteikęs, - jo žvilgsnis užkliuvo už vis dar mano rankose laikomos puokštės.
-Iš tiesų ir aš kartais būnu gana užsispyrusi. Nenorėjau pripažinti, jog neturiu, kur jų pamerkti.
Eric nusišypsojo ir paėmė iš manęs gėles.
-Tuoj išspręsiu problemą.
Jis nužygiavo į virtuvę ir po kiek laiko vėl grįžo atgal. Pastatęs puokštę ant staliuko plačiai nusišypsojo - gėlės buvo pamerktos į mano kokteilių plakiklį.
-Genialu! - tariau plyšdama iš juoko.
-Pasiilgau tavojo juoko.
-Tavojo irgi, - šyptelėjau.
Priėjęs Eric mano atsargiai, tačiau saldžiai saldžiai pabučiavo. Tik dabar supratau, jog vis dar esu atsirėmusi į buto duris. Apsikabinau jo kaklą, o jis mane pasiėmė ant rankų...
