Pajutau, kaip lietaus lašelis užtiško ant skruosto. Pakėliau galvą ir pro medžių šakas pamačiau tamsius debesis. Užtiško antras, trečias. O ne, tik ne dabar! Pradėjo pliaupti lyg iš kibiro. Laimei, spėjau nubėgti prie milžiniško ąžuolo, kuris neleido lietui manęs pasiekti.
Pirmadienio rytas. Už 20 minučių prasidės pamoka, o aš stoviu viduryje Centrinio parko. Žinoma, skėtį palikau namuose. Galbūt bėgti? Ne, iki mokyklos liko apie pusantro kilometro - ne tik kiaurai permirksiu, bet ir kuprinėje esančios knygos ,,ištiš".
Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios - tik aš ir daugybė medžių bei suoliukų. Iki 9 valandos čia visada tuščia. Atsisėdau ir laukiau lietaus pabaigos. Prabėgo 1, 2, 5, 10 minučių, tačiau jis nesiliovė.
Išsitraukiau telefoną ir parašiau Kerei: ,,Žinau, jog tai kvaila, tačiau perduok mokytojai, jog vėluosiu dėl lietaus." Tuojau pat sulaukiau atsakymo: ,,Ji ant tavęs dar labiau užpyks. Penktas kartas šį mėnesį!" ,,Žinau, bet juk šįkart esu visiškai nekalta :(" ,,Ok, ok. Perduosiu." Jau ruošiausi rašyti Ačiū, kai išgirdau :
- Gal tau kuo nors padėti ?
Pakėliau akis ir pamačiau šviesiaplaukį vaikiną. Pažiūrėjusi į jo melsvą skėtį šyptelėjau:
-Būtų labai malonu, jei sustabdytum šitą šlapią nesąmonę.
-Nesu toks stebukladarys, - nusijuokė. - Tu skubi į mokyklą?
-Jei po 10 minučių nebūsiu suole, šįkart rimtai klius. O aš sėdžiu po medžiu ir kalbuosi su kažkokiu vaikinu.
- Na, galiu tave palydėti. Aš irgi skubu į pamoką.
-Tai būtų nuostabu! Ačiū, ačiū, ačiū! - šoktelėjau ir atsidūriau po jo skėčiu.
-Taigi, lietaus bijotoja, kuo esate vardu?
-Ema. Ema Nurmsalu. O tu ?
