Sėdėjau ant savo buto palangės žvelgdama į apačioje skuodžiančius praevius. Tie maži žmogeliukai ėjo pro šalį su savo tikslais, savo mintimis, savo troškimais. O aš juos tiesiog stebėjau, galvodama apie sekantį žingsnį.
Ericui nesakiau, kodėl grįžau į Londoną. Neprasitariau nė apie kelte sutiktą Margeret, nė kad prieš išvažiuodama buvau pas ją užsukusi. Tiesa, ilgai neužsibuvau, nes skubėjau į lėktuvą.
Deja, iš Margeret nieko itin naudingo nesužinojau - kalbėjom apie jos mokyklos laikus ir žiūrinėjom nuotraukas. Vos tamdžiau ašaras žiūrėdama į du žmones, kuriuos praradau nė nepažinusi.
Nulipusi nuo palangės nužingsniavau prie šaldytuvo. Negalvodama jį atidariau (kaip kažkuri biologijos mokytoja sakydavo: ,,sąlyginis refleksas"), tačiau likau abejingai spoksoti į dvi 'Coca-cola Vanilla' skardines. Na taip, juk namuose beveik nebūnu.
Jutau, kad mano pilvas nesulauks, kol picų išvežiotojas pasibels į mano duris, tad griebiau piniginę ir paskubomis nulipau į pirmame aukšte esančią kepyklėlę. Po galais, buvau tikrai išalkusi.
Suvalgiusi tris prancūziškus ragelius gėriau savo mėgstamiausios arbatą.
-Seniai tave čia mačiau, Ema, - Puero kaip visada plačiai nusišypsojo.
-Na, žinai. Darbas, darbas, darbas, - nerūpestingai atsakiau. O taip, juk dabar esu bedarbė.
-Žinai, tave dažniau pamatau per ekraną nei čia. Tikriausiai esi labai paenkinta savo profesija. Juk jau spėjai aplankyti visą Europą.
-Žinai, Puero, jaučiausi kaip stiuardesė. Nuolatos keliauju, pamatau daugybę vietų, tačiau niekur per ilgai neužsibūnu bei neturiu socialinio gyvenimo. Manau, kad užtektinai prisižaidžiau.
-Nori pasakyti, kad išeini?
-Ne, noriu pasakyti, kad... mane atleido.
-Ką? Nesąmonė. Kodėl?
-Panašu, kad stiuardesė nusprendė atverti socialinio pasaulio duris.
Kalbėdama nejaučiau jokio kartėlio, tarsi tai būtų eilinis pasakojimas apie ryte pasibaigusį šampūną. Turbūt man niekada nebuvo lemta būti žurnaliste ar laidų vedėja. Žinoma, buvo tikrai smagu, tačiau visa tai - ne mano nosiai.
-Tai ką žadi dabar daryti?
Atsigėrusi nuostabiosios Puero arbatos žvilgtelėjau pro kepyklėlės langą. Jau buvo po vidurdienio, tad pro šalį buvo matyti iš mokyklos skubantys vaikai. Širdyje pajutau kažką ilgesingo.
Atsisukau į Puero ir laiminga tariau:
-Manau pats metas aplankyti šeimą.
Jau po kelių valandų sėdėjau oro uosto laukiamajame. Vartai turėjo atsidaryti tik už pusvalandžio, tad savo iPodu klausiausi muzikos. "We meet beneath the cactus tree, the working on spikes just stink for me..."
Pajutau, kaip kišenėje suvibravo telefonas. Ištraukusi pamačiau, kad gavau žinutę nuo Eric.
'Ir ką mano meilė veikia šiandien?'
'Nusprendžiau aplankyti savo tetą. Dabar laukiu lėktuvo į Niujorką'
'Tau niekada neatsibosta keliauti? :D'
'Kam apsistoti vienoje vietoje, kai gali turėti visą pasaulį? ;P'
'Tiesa... Neatsibodo laukti?'
'Klausausi muzikos :)'
'Ko klausais?'
Pakėliau akis nuo ekrano ir įsiklausiau į skambančius žodžius. "I know for sure that you're the cure, coming down with a case of 'I love you more', I don't want to be vunerable..."
-Pameni, kaip vakar prieš įeidami į kino salę apžiūrinėjom vieną plakatą?'
'Tai aišku :D Klausaisi S. Gomez?"
'Beeee, spėk iš naujo'
'Žinau, žinau - Vanessa Hudgens'
'Taip :) '
'Atsiųsiu kai ką geresnio'
'Nejaugi?'
'Pamatysi, t.y, išgirsi'
Po minutės gavau trumpą dainos ištrauką. Paleidusi išgirdau Erico balsą. "She’s a knock-out ten point model and they all talk about her genie in a bottle, found all my wishes with this girl something about you I can’t resist, say the words, and I’ll take the lead..."
'Nauja daina?'
'Taip, apie tokią nepakartojamą merginą Emą. Ką manai?'
'I love it'
Deja, iš Margeret nieko itin naudingo nesužinojau - kalbėjom apie jos mokyklos laikus ir žiūrinėjom nuotraukas. Vos tamdžiau ašaras žiūrėdama į du žmones, kuriuos praradau nė nepažinusi.
Nulipusi nuo palangės nužingsniavau prie šaldytuvo. Negalvodama jį atidariau (kaip kažkuri biologijos mokytoja sakydavo: ,,sąlyginis refleksas"), tačiau likau abejingai spoksoti į dvi 'Coca-cola Vanilla' skardines. Na taip, juk namuose beveik nebūnu.
Jutau, kad mano pilvas nesulauks, kol picų išvežiotojas pasibels į mano duris, tad griebiau piniginę ir paskubomis nulipau į pirmame aukšte esančią kepyklėlę. Po galais, buvau tikrai išalkusi.
Suvalgiusi tris prancūziškus ragelius gėriau savo mėgstamiausios arbatą.
-Seniai tave čia mačiau, Ema, - Puero kaip visada plačiai nusišypsojo.
-Na, žinai. Darbas, darbas, darbas, - nerūpestingai atsakiau. O taip, juk dabar esu bedarbė.
-Žinai, tave dažniau pamatau per ekraną nei čia. Tikriausiai esi labai paenkinta savo profesija. Juk jau spėjai aplankyti visą Europą.
-Žinai, Puero, jaučiausi kaip stiuardesė. Nuolatos keliauju, pamatau daugybę vietų, tačiau niekur per ilgai neužsibūnu bei neturiu socialinio gyvenimo. Manau, kad užtektinai prisižaidžiau.
-Nori pasakyti, kad išeini?
-Ne, noriu pasakyti, kad... mane atleido.
-Ką? Nesąmonė. Kodėl?
-Panašu, kad stiuardesė nusprendė atverti socialinio pasaulio duris.
Kalbėdama nejaučiau jokio kartėlio, tarsi tai būtų eilinis pasakojimas apie ryte pasibaigusį šampūną. Turbūt man niekada nebuvo lemta būti žurnaliste ar laidų vedėja. Žinoma, buvo tikrai smagu, tačiau visa tai - ne mano nosiai.
-Tai ką žadi dabar daryti?
Atsigėrusi nuostabiosios Puero arbatos žvilgtelėjau pro kepyklėlės langą. Jau buvo po vidurdienio, tad pro šalį buvo matyti iš mokyklos skubantys vaikai. Širdyje pajutau kažką ilgesingo.
Atsisukau į Puero ir laiminga tariau:
-Manau pats metas aplankyti šeimą.
Jau po kelių valandų sėdėjau oro uosto laukiamajame. Vartai turėjo atsidaryti tik už pusvalandžio, tad savo iPodu klausiausi muzikos. "We meet beneath the cactus tree, the working on spikes just stink for me..."
Pajutau, kaip kišenėje suvibravo telefonas. Ištraukusi pamačiau, kad gavau žinutę nuo Eric.
'Ir ką mano meilė veikia šiandien?'
'Nusprendžiau aplankyti savo tetą. Dabar laukiu lėktuvo į Niujorką'
'Tau niekada neatsibosta keliauti? :D'
'Kam apsistoti vienoje vietoje, kai gali turėti visą pasaulį? ;P'
'Tiesa... Neatsibodo laukti?'
'Klausausi muzikos :)'
'Ko klausais?'
Pakėliau akis nuo ekrano ir įsiklausiau į skambančius žodžius. "I know for sure that you're the cure, coming down with a case of 'I love you more', I don't want to be vunerable..."
-Pameni, kaip vakar prieš įeidami į kino salę apžiūrinėjom vieną plakatą?'
'Tai aišku :D Klausaisi S. Gomez?"
'Beeee, spėk iš naujo'
'Žinau, žinau - Vanessa Hudgens'
'Taip :) '
'Atsiųsiu kai ką geresnio'
'Nejaugi?'
'Pamatysi, t.y, išgirsi'
Po minutės gavau trumpą dainos ištrauką. Paleidusi išgirdau Erico balsą. "She’s a knock-out ten point model and they all talk about her genie in a bottle, found all my wishes with this girl something about you I can’t resist, say the words, and I’ll take the lead..."
'Nauja daina?'
'Taip, apie tokią nepakartojamą merginą Emą. Ką manai?'
'I love it'
