2.17 dalis

-Kas?- tariau išvydusi Erico šypseną.

-Tiesiog gėriuosi tavo pagaliau spindinčiomis akimis.

-Tai per daug nesigėrėk, Romeo - greitai atsibos.

-Kodėl?

-Nes šalia tavęs jaučiuosi lyg mokinukė paskutiniąją mokslo metų dieną. 

Jis nusijuokė ir įsistebėjo į lubas. Padėjau galvą jam ant krūtinės, o Eric švelniai glostė man nugarą. Troškau, jog šita akimirka niekada nesibaigtų.

-Žinai, tai ilgai netruks...

-Kas?

-Visa ta laimė.

-Nesuprantu... - atsisukau.

-Pasakyk...Ar esi tikra, jog vėl išauš rytojus?

-Juk tai visuomet nutinka, - tariau sutrikusi.

-Tačiau ar esi visu šimtu procentų tikra? Ar gali man tai patvirtinti nė mažiausiai neabejodama?

-Ne...

-Ema, mes nežinom, ką mums žada ateitis. Vieną akimirką tu mano glėbyje, o kitą jau kažkur toli toli...

-Hey... Jei tu dėl tos žinutės...

-Ne, čia kalta ne žinutė.

-O kas?

-Likimas.
Dabar visai nesupratau, apie ką jis kalbą. Žiūrėjau jam tiesiai į akis, bandydama surasti atsakymą.
-Nemanai, jog likimas mus suvedė kartu?
-Tai tik atsitiktinumas,- tariau ir užmerkiau akis. Niekada netikėjau, kad egzistuoja kažkokia lemtis. Net jei ir taip, tai maniškė manęs itin nemėgsta.
-Tikrai? Įdomu, kokia galimybė, kad po pasaulį klajojanti mergina laišką parašys būtent man? Kokia tikimybė, kad po kelerių metų ji taps žurnaliste ir paims iš manęs interviu? Ir kokia galimybė, kad ji dabar bus mano glėbyje? Tai nebuvo tiesiog atsitiktinumas, Ema. Tai buvo... likimas.
-Gerai, tarkim mus suvedė likimas. Ir kas iš to? Kodėl tada man tvirtini, jog ilgai nebūsiu laiminga?
-Likimas mums daug kartų pakiš koją.
-Tai ką dabar darysim?
-Nieko. Tiesiog džiaugsimės šia akimirka, kol esame drauge, - nusišypsojo ir pabučiavo man į nosį.

Likusi diena prabėgo gana greitai. Juk su Eric minutė tetrunka sekundę, o ir ta sekundė tik mikrosekundę. Kartu nuėjome į kino teatrą. Deja, vienintelis įdomus filmas pasirodė tik siaubo trileris, tad, nors abu šio žanro nemėgom, vis dėlto į jį nuėjom.
-Tu tikra, kad nori jį paatyti? Juk visada galim nueiti į šį,- parodė "Spring Breakers" plakatą.
-Cha, to man betrūko, kad visą filmą varvintum seilę į Selena Gomez.
-Neeee, man labiau patinka Ashley Benson, - nustebusi žvilgtelėjau į jį. Eric nusijuokė ir pakratė galvą. - Juk juokauju, nepyk.
-O taip, tikrai...- ironiškai nutęsiau. Matant jo nudvelbtą žvilgsnį pasidarė kažkaip nejauku. Įkvėpiau ir pabandžiau tai ištaisyti - Žinai, o tavo skonis gan keistas. Jei būčiau vaikinas, iš tos keturiulės svajočiau tik apie Vannesa Hudgens.
Eric pakėlė akis ir šyptelėjo.
- Vis vien visos keturios kartu neprilygsta tau vienai, - jis apkabino mane per liemenį, pakėlė ir apsuko. - Tai tikrai nori eit į siaubo filmą?
-Su tavimi man nebaisus joks pabaisa, tuo labiau kažkos siaubiakas.
Pasirodo, sakiau tiesą. Nespiegiau, kai staiga išdygdavo Ryano sesuo ar tiesiog išvysdavau kraują. Taip pat nė kiek nesuvirpėjo širdis žiūrint į gražuolį Tylerį bei Ryaną. Tas, kuriam priklausė mano širdis, buvo čia, šalia manęs. Viena ranka jis tvirtai laikė mane apkabinęs, o kita laikė didelį indelį popcornų. Keista, jų nė nepaliečiau.

Atgal grįžome pėsčiomis. Londono žibintai blankiai tviskėjo nakties tamsoje. Ore buvo justi tas lengvas, nosį kutenantis ledukų kvapas, kuris galėjo reikšti tik viena - greit pasirodys pirmasis sniegas.
Ėjome susikibę rankomis. Man buvo taip gera ir linksma, nors Eric atrodė kažkoks paslaptingas. Nenorėjau paklausti kodėl, nes troškau, kad ši nuostabi akimirka tęstųsi amžinai. Tačiau Eric vis dėlto išdrįso prabilti.
-Poryt prasideda mano turas. Turiu grįžti į Švediją.
-A, - viskas, ką tesugebėjau ištarti.
-Nori keliauti su manimi? Turas tetrukst tik tris mėnesius.
-Eric, nenoriu tau trugdyti.
-Tu man esi viskas, išskyrus trugdį.
-Taip, bet negaliu tavęs atplėšti nuo karjeros, fanių... Tu niekaip nesusikaupsi savo darbui.
-Ema, tu tikrai manęs neat...
-Ne. Tu nesupranti. Būdama visą tą laiką kartu, sekdama tau iš paskos ir nerasdama gyvenimo tikslo, griausiu ne tik tavo garsaus dainininko svajones, bet ir savo troškimus. Nenoriu sugadinti tavo gyvenimo.
- Bet aš noriu būti tik su tavimi...
- Būtent todėl tau ir trugdau. Tu turi grįžti į savo pasaulį, o aš - susitvarkyti savąjį. Tada vėl galėsim būti kartu.
Jutau, kaip skruostą lengvai pakuteno pirmoji šios žiemos snaigė.
-Jeigu noriu suspėti į repeticiją, turiu išvykti į oro uostą dabar. Susitiksim, kai baigsis turas?
-Panašu, kad taip.
Eric susistabdė taksi ir prieš įsėsdamas stipriai mane apkabino ir pabučiavo.
-Aš tave myliu.
-Ir aš.

2.16 dalis

-Ema, atidaryk duris... Prašau, - girdėjau mikčiojantį Erico balsą.

-Ir kodėl turėčiau? - tariau ironiškai.

-Nes... noriu tau viską paaiškinti.

-Hmm, kiek pamenu siūliau susitikti kitą dieną prieš saulei patekant, o ne po savaitės!

-Atleisk, bet nespėjau. Visi skrydžiai buvo išparduoti, o laivas atplaukė tik vidurdienį. Ieškojau tavęs visur. Iš pradžių mūsų susitikimo vietoj, po to visuose viešbučiuose bei moteliuose. Tik viename radau įrašą, kad ten buvai, tačiau iš pat ryto išvažiavai.

Nežinau, kaip nusakyti tą jausmą, užpildžiusį mano širdį. 'Jis manęs ieškojo visame Taline' - mintyse grojo dainelė. Aš jam tikrai rūpiu... Atsistojusi atidariau duris.

Erico akyse mačiau džiaugsmą mane vėl išvydus. Iš už nugaros jis ištraukė puokštę gėlių ir ištiesė ją man. Žiūrėjau į jas sustingusi. Dar niekas man nėra padovanojęs gėlių - nei Nikas, nei Džeikas.

-A-a-ačiū, - sumurmėjau. - Užeik.

Kadangi gėlių niekad negaudavau, net nežinojau, kur jas pamerkti. Vazos neturėjau, o stiklinėje puokštė tikrai netilps. Awkward... Taip ir likau jas laikydama rankose.

-Gal padėti pamerkti?

-Ačiū, bet pasilaikysiu jas su savimi, - bandžiau išsisukti.

-Jei taip nori, - tarė nustebęs. Tikriausiai atrodžiau lyg pakvaišėlė. - Dailus butas, beje.

-Kalbant apie butą, kaip sužinojai, kur aš gyvenu?

-Pasiteiravau Melani.

-Melani?!?!? - buvau priblokšta. Kaip, po galais, jis pažįsta Melani? Juk laiškuose ją minėjau tik kaip M.

-Jo, radau ją tavo Facebook'o geriausių draugų skiltyje, - tarė kiek nuraudęs.

- Žinoma, paklauskite Melani. Ji visada viską išpliurps, - ironizavau.

-Nepyk ant jos. Ji tik stengėsi man padėti.

Minutę stojo tyla. Nei jis, nei aš nežinojome, ką sakyti.

-Klausyk, atvažiavau čia tau viską paaiškinti, - pagaliau ištarė. - Į mano tinklapį buvo įsilaužta. Tas žmogus ir parašė tą nesąmonę. 

-Aišku...

-Ema, aš sakau tiesą! Juk tą dieną nė nebuvau įsijungęs kompiuterio, o įrašas paskelbtas trečią nakties! Aš niekada nesugebėčiau apie tave ko nors tokio parašyti, ypač...

-Eric, aš suprantu, tačiau man rūpi ne tai, - pertraukiau. Nuėjau prie lentynos ir iš savo dekoruotos dėžutės ištraukiau laišką. Paskutinį Erico laišką. -Paaiškink man šitai!

Jaučiau vis labiau drėkstančias akis. Taip pat jutau, jog Ericui šis klausimas buvo itin skaudus. Mačiau jo nudelbtas akis bei pabalusį veidą.

-Niekada nenorėjau to padaryti. Tačiau privalėjau.

-Klausiau tavęs 'kodėl', o ne ar tai darei savo noru.

-Mane privertė, supranti?! Buvau ką tik pradėjęs solo karjerą ir bet koks skandalas būtų ją sužlugdęs.

-Pala, koks skandalas? Susirašinėti su mergina yra nusikaltimas ar ką?

-Jie manė, kad tu per daug apie mane žinai. Jeigu būčiau prasitaręs, kad esu dainininkas, būtum laisvai radusi mane internete. Man nuolat sakė, jog gali pradėti mane šantažuoti, atskleisti mano paslaptis, kurios viską būtų sugadinę...

Stovėjau netekusi žado. Aš? Šantažuoti? Griauti žmogaus gyvenimą? Tai buvo... beprotiška!

-Aš nuolat kartojau, jog esi ne tokia, bet jie manęs neklausė.

-Kas tie 'jie'?

-Ema, tai nesvarbu...

-Kas tie 'jie'?! - tariau aukštesniu tonu.

-Visi prie mano iškilimo prisidėję žmonės: vadybininkas, rėmėjai, stilistai, organizatoriai... Net tėvai!

-Pala, tu jiems visiems apie mane pasakojai?

-Jie matydavo, kad gaunu laiškus, tad nuolat klausinėdavo, nuo ko jie...

Bandžiau įsivaizduoti jauną Eric, užkulisiuose skaitantį mano laiškus. Tai atrodė taip miela.

-Kai pasakei, jog tu ir esi Miss Unknown, supratau padaręs didžiulę klaidą. Juk tu žurnalistė! Galėjai apie mane parašyti bet ką, tačiau straipsnyje neprasitarei nė žodelio...

-Tai kodėl sužinojęs apie mane leidai išeiti? Kodėl nesivijai ir nerašei ilgų žinučių?

Eric priėjo ir nubraukė skruostu riedančią ašarą. Žiūrėdamas tiesiai į akis tarė:

-Kartais galiu būti itin užsispyręs asilas. Žinojau, jog turiu tave pasivyti, tačiau jaučiausi įskaudintas nežinojęs tiesos.

-Na taip, kaip galėjau pamiršti. Juk tai minėjai laiškuose...

-Tačiau niekada neminėjau, kokia tu graži.

-Ar čia viena iš tų akimirkų, kai pradedi mane įsimylėti?

Eric nusijuokė ir nudelbė žvilgsnį.

-O taip, tikrai. Tu dėl manęs visiškai pametei galvą...

Vėl. Tas nuostabus juokas.

-Jei būčiau žinojęs, kad taip mėgsti gėles, būčiau kasdien tau jų įteikęs, - jo žvilgsnis užkliuvo už vis dar mano rankose laikomos puokštės.

-Iš tiesų ir aš kartais būnu gana užsispyrusi. Nenorėjau pripažinti, jog neturiu, kur jų pamerkti.

Eric nusišypsojo ir paėmė iš manęs gėles.

-Tuoj išspręsiu problemą.

Jis nužygiavo į virtuvę ir po kiek laiko vėl grįžo atgal. Pastatęs puokštę ant staliuko plačiai nusišypsojo - gėlės buvo pamerktos į mano kokteilių plakiklį.

-Genialu! - tariau plyšdama iš juoko.

-Pasiilgau tavojo juoko.

-Tavojo irgi, - šyptelėjau.

Priėjęs Eric mano atsargiai, tačiau saldžiai saldžiai pabučiavo. Tik dabar supratau, jog vis dar esu atsirėmusi į buto duris. Apsikabinau jo kaklą, o jis mane pasiėmė ant rankų...

2.15 dalis

Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.

-Dabar supratau, į ką tu panaši.

-Ir į ką gi?

-Į pirmąjį saulės spindulį. Tu, kaip ir jis, sugebi visiškoje tamsoje įžiebti šviesą. 

Tuk, tuk, tuk...

Giliai alsuodama pramerkiau akis. Vėl sapnavau Niką. Vėl, po dvejų metų pertraukos.

Tuk, tuk, tuk...

Užsidėjau pagalvę sau ant veido. Nenorėjau šiandien išlipti iš lovos. Troškau tik gulėti ir tiesiog... neegzistuoti.

Tuk, tuk, tuk...

Sviedžiau pagalvę tiesiai į duris.

-Nieko nėra namie, palikite žinutę atsakiklyje, - neįsivaizduoju, kodėl tai sušukau. Tiesiog norėjau, jog mane paliktų vieną.

Tuk, tuk, tuk...

Pašokusi iš lovos plačiai pravėriau duris.

-Taip, klausau! Ko jums iš manęs reikia?

Visa išbalau ir stipriai užtrenkiau duris. 

Tuk, tuk, tuk...

Ten buvo ta pati tamsi figūra, kurią mačiau prieš trejus metus prie Lochneso ežero...

Prabudau išpilta šalto prakaito. Ką aš ką tik sapnavau??

Vis dar drebėdama nusvirduliavusi į vonios kambarį, pliūkštelėjau šalto vandens sau ant veido. Pakėliau galvą ir tariau savo sustingusiam atvaizdui:

-Kas tai buvo?

Tuk, tuk, tuk...

Iš baimės susmukau ant žemės. 'Ema, raminkis. Tai tikriausiai tik kambarių tarnyba'- vis kartojau sau mintyse. Atsargiai nuropojau iki durų ir vos įstengdama atsistojau žvilgtelėti pro durų akutę. Po galais! Šios durys jos neturėjo! 

'Ema, tu stipri! Tu viską tiesiog įsivaizduoji'-tris kartus pakartojau ir atsargiai atidariau duris.

-Tu?- tariau nusivylusi ir užtrenkiau duris.

-Ei, Ema! Palauk!...

Atsirėmiau į duris ir lėtai nuslydau iki žemės. O taip, puiki ta mano vaizduotė!

2.14 dalis

Visą naktį praleidau įsikibusi į pagalvę savo kajutėje. Galbūt ir buvau užmigusi, tačiau to negalėjau prisiminti. Galvoje sukosi tik Margeret žodžiai bei Erico išdavystė. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau ėmiau įtikinti save, jog tą žinutę parašė ne jis. Juk tai galėjo padaryti bet kuris jo 'nekentėjas'. Bet galbūt net ne jo. Galbūt... mano?

Laivui ryte atplaukus į uostą čiupau taksi ir nuvažiavau į viešbutį Talino senamiestyje. Tai visada buvo mano svajonių miestas. Thayeris pasakojo, jog vaikystėje su močiute čia praleido kelias vasaras. Senamiestį supanti pilis jį taip žavėjo, jog visada įsivaizduodavo esantis viduramžių riteris, o ant vieno daugiaaukščio namo stogo esanti grėsmingo katino skulptūra - jo didžiausias priešas. Vien pabandžius tai įsivaizduoti ėmiau plyšti iš juoko. Būtinai turiu pamatyti tą skulptūrą.

Įėjusi į savo kambarį pirmiausia įsijungiau mobilųjį telefoną. Kadangi jį išjungiau vos išėjusi iš Eric buto, ekranas ėmė mirgėti nuo gaunamų žinučių srauto. Galiausiai jis liovėsi ir pamačiau, jog gavau 74 žinutes: 56 nuo buvusios bosės, 12 nuo laidos montažuotojo, 5 nuo brolio ir tik viena nuo Erico. Giliai įkvėpiau ir atidariau jo žinutę.

'Tu man per brangi, kad galėčiau vėl tave paleisti. Prašau, išklausyk manęs.'

Viena žinutė. To užteko mane vėl priversti susigraudinti. Sumaigiau mygtukus ir išsiunčiau jam žinutę:

'Jei taip nori.'
Iškart sulaukiau atsakymo.

'Kada?'

'Rytoj, brėkštant aušrai.'

'O kur?'

'Jei tikrai tau esu svarbi, žinosi, kur.'

Numečiau telefoną, užsidėjau ausinukus, įsijungiau savo mėgstamą dainą 'Vanilla' ir atsigulusi ant lovos įsispoksojau į lubas. Jaučiausi taip, lyg visas mano gyvenimas yra tiesiog didelis, nepasisekęs žaidimas. Vos pasijutusi laiminga esu parbloškiama ant žemės. Kodėl? Kas su manimi negerai? Aš prakeikta ar ką?
Jaučiau kaip nuo pykčio ir ašarų degė skruostai. Šią akimirką užsimaniau padaryti kažką ypač beprotiško ir kvailo.

Žvilgtelėjau į laikrodį - iki susitikimo su Ericu buvo likę maždaug 19 valandų. Kodėl gi ne?

Saulė jau leidosi, kai užlipau ant vieno iš dailiųjų daugiabučių stogų. Vilkėjau tik striukę, šortukus ir sportinius batelius. Visada buvau viena iš tų 'gerųjų mergaičių'. Nuolatos vykdydavau kitų paliepimus, stengdavausi sakyti vien tiesą bei būti sąžininga. Deja, niekada taip ir netapdavau visiškai laiminga.
Atsisėdau ant stogo krašto ir tiesiog žiūrėjau į žmones. Tikėjausi padaryti ką nors kvailesnio, tačiau nesu tokia ryžtinga krėsti šunybes. Iš rankinės išsitraukiau ką tik nusipirktą cigarečių pakelį. Užsidegiau vieną ir giliai įkvėpusi stipriai sukosėjau. Fui. Buvau sau prižadėjusi daugiau to nedaryti, bet šiandien man tai buvo visiškai vienodai.

Galiausiai atėjau į susitikimo vietą. Iki saulės patekėjimo liko maždaug pusvalandis. Atsisėdau ant atbrailos ir stebėjau miegantį miestą. Jis buvo toks gražus...
O jeigu tėvai niekada nebūtų išvažiavę? Galbūt dabar laimingai studijuočiau Talino universitete, o po paskaitų vakarieniaučiau su mylinčia šeima. Gyvenimas būtų buvęs toks gražus...
Dangus pradėjo šviesėti - reiškias, tuoj patekės saulė. Vis dar ten pat sėdėjau.
Ši vieta, kurioje laukiau Erico, man buvo ypatinga. Tai buvo ant senamiesčio aukščiausios vietos įkurta apžvalgos aikštelė, iš kurios atsivėrė visas miestas.
Kodėl ji tokia svarbi? Turiu tik vieną savo tėvų fotografiją, o ji padaryta būtent čia. Nuotrauką vis dar turėjau savo kišenėje. Išsitraukusi atidžiai apžiūrėjau ir nusišypsojau. Mama rankose laikė mažytį Thayerį, o tėtis per juosmenį buvo apkabinęs mamą. Jie atrodė tokie laimingi... Ir kodėl jie visa tai paliko?
Nežinojau, ar Eric čia atvyks. Viename laiške pasakojau apie šią vietą, kaip norėčiau čia nuvykti, ir kaip ją branginu. Galbūt perlenkiau lazdą prašydama jo mane surasti. Juk jis galėjo pagalvoti apie bet kurią vietą šiame dideliame pasaulyje... O galbūt jis dabar Naujojo Zelandijoje ieško kaimelio, kuriame anksčiau gyvenau?
Staiga viskas aplink mane nušvito. Taip, patekėjo saulė. Tik šįkart aš buvau vienui viena...

P.S. Jei jums įdomu, apie kokį 'grėsmingą kačiuką' kalbėjau, užsukite čia ir nuėję į 'street view' pakelkite kamerą į viršų ;)

2.13 dalis

-Kristel?- pajutau kažkieno delną ant savo peties. Atsisukus pamačiau šviesiaplaukę moterį. Galėjau tik spėti, jog jai daugiau nei keturiasdešimt metų.

-Ak, atsiprašau... Jūs tokia panaši į vieną mano seną draugę,- tarė išvydusi mano veidą.

-Nieko tokio, juk dažnai pasitaiko,- nusišypsojau. 

Ji man atsakė tuo pačiu ir jau ketino eiti savo keliu, tačiau tas vardas vis dar skambėjo mano mintyse.

-Sakykit, kodėl pagalvojote, jog aš jūsų draugė? Juk nematėte mano veido.

-Nugirdau jūsų pokalbį su barmenu. Prašėte apelsinų arbatos - Kristel taip pat jos visada prašydavo. O iš nugaros atrodėte taip pat kaip ji.

-Atleiskit, jei pasirodysiu įkyri, bet kada paskutinįsyk su ja matėtės?

-O, seniai... Maždaug prieš dvidešimt metų. Tiesiog kvaila galvoti, jog išvis ją čia sutikčiau... Ar bent atpažinčiau!

Sustingau iš nuostabos. Nejaugi tai tiesa?

-Man atrodo, jūs nelabai teapsirikote. Mano mama... Jos vardas Kristel...

-Kada su ja susipažinote?- pasiteiravau Margeret (išsiaiškinau šios ponios vardą), kai atsisėdėjome vienoje iš poilsio salių.

-Na, turbūt pirmąją dieną mokykloje. Ji buvo mano geriausia draugė, kol neišvažiavau į universitetą. Nuo tada su Kristel susitikdavau tik per atostogas. Tačiau jai išsikrausčius į Naująją Zelandiją, daugiau taip ir nieko apie ją negirdėjau.
-Kaip gaila...- tariau nežinodama, ką atsakyti.
-Taip pat nežinojau apie tave - mačiau tik tavo brolį, jam dar nesukakus nė metukams. Tik neprisimenu jo vardo...
-Thayeris. Jis šiemet baigė universitetą, dabar susirado darbą Apple kompanijoje, Škotijoje.
-Savarankiškas ir stopus - visai kaip tavo tėtis. O tu - gryna mamos kopija.
Nusišypsojau ir nudelbiau akis į grindis. Nežinau, koks jausmas užplūdo išgirdus šiuos žodžius. Galbūt... ilgesys?
-Tai kaipgi laikosi tavo tėvai? Pasakok viską! Kas nutiko per tuos dvidešimt metų? Turi daugiau brolių, seserų? O kaip Naujoji Zelandija? Prieš išvažiuodama Kristel buvo tokia išsiblaškiusi ir išsigandusi, lyg ten važiuotų ne savo noru.
-Neturiu ko daug ir pasakoti...
-Kodėl?
-Kai buvau vienerių, tėvai žuvo avarijoje.
-O, Dieve... Kristel... Aš labai atsiprašau. Tau tikriausiai taip skaudu.
-Ne, viskas gerai. Kai prarastų žmonių nė neprisimeni, neskauda. Jaučiu tik ilgesį, daugiau nieko.
-Tai kur judu su broliu gyvenot? Su Izabele?
-Tik aš. Thayeris išvažiavo pas močiutę Belgijoje.
-Bet kodėl? Juk Izabelė visada mylėjo vaikus.
-Tikrai?- nepatikliai paklausiau prisiminusi tetos šaltį ir atsidavimą darbui.
-O taip, ji juos taip mylėjo! Jau būdama penkiolikos dirbo savanore globos namuose bei aukle nepasiturinčioms šeimoms. Tvirtino, jog nėra nieko skaudžiau, nei palikti vaikus vienus, nes privalai eiti į darbą.
Negalėjau patikėti šiais žodžiais. Nejaugi ši ponia kalba apie tą patį žmogų, grįžtantį namo vidurnakčiais ir niekada neklausiantį 'Kaip sekasi?'? Mano mintis pertraukė Margeret klausimas:
-Kiek laiko būsi Taline?
Tai štai kur plaukia šis laivas!
-Tikriausiai kelias dienas. O ką?
-Galėtum pas mane užsukti. Išgertume arbatos, papasakočiau daugiau bei parodyčiau nuotraukų albumus. Žinoma, jei nori.
-Būtų labai malonu, -tariau ir paprašiau telefono numerio. Margeret nuėjus dar kartą permąsčiau jos pasakytus žodžius. Kaip vaikus mylinti Izabelė tapo savanaude pinigų ieškotoja, kurią pažįstu visą gyvenimą? Ir kodėl mano mama buvo išsigandusi, prieš išvykdama iš Estijos?
Kažkas čia buvo ne taip...

2.12 dalis

Nestabdžiau automobilių, nekviečiau taksi... Visą dieną vaikščiojau ten, kur akys veda. Nors, tiesą pasakius, ašarų pilnos akys nelabai ką mato. Galvoje sukosi tik viena mintis - kaip per akimirksnį sugebėjau grįžti į senąjį gyvenimą?

Vėl tapau niekeno negirdima bei nepastebima. Ta pati mažoji Ema, paklūstanti kiekvienam tetos įsakymui. Tik šįkart net tetos šalia nebuvo... Buvau visai viena.

Staiga prieš akis atsivėrė rausvas dangus. Net ir visiškai sužlugdyta sugebu nusiristi dar žemiau - slystelėti ant ką tik ankstyvojo rudenio šalnų užtraukto leduko.

-Šaunuolė,- tariau bandydama atsistoti. Pakilusi vėl vos nesuklupau - lūžo vieno batelio kulniukas. Pradėjau juoktis lyg paranojikė.

Nušlubavau iki suoliuko ir nusiavusi tą nelemtą batelį atidžiai jį apžiūrėjau. Nors ir nulūžęs, tačiau vis dar buvo dailut dailutėlis - gėlėtas raštas, odiniai šniūreliai, žvilganti sagė bei švytintis užrašas 'Prada'. Ir nuo kada aviu tokius? Juk anksčiau su Melani juokdavomės iš bet kurios mokinės, bandančios nenugriūti su tokiais nuo paradinių mokyklos laiptų.

Nusiaviau kitą batelį ir juos abu švystelėjau į šiukšlių dėžę. Dangus jau ėmė temti, o aš basa sėdžiu ant suoliuko nežinia kur.

Pagaliau apsidairiau. Buvau nedideliame parke, matyt, Stokholmo centre. Girdėjau dūzgiančias mašinas bei tylų jūros ošimą. Vėjelis švelniai kedeno mano plaukus, o basas pėdas privertė sudrebėti. Mintyse girdėjau savo balsą, liepiantį kuo greičiau susirasti pastogę. Tačiau tai man nerūpėjo. O kodėl turėtų? Na ir kas, jei basa naktį vaikščiosiu dideliame nepažįstamame mieste? Būsiu užpulta? O gal susirgsiu? Ir kas tada? Numirsiu? Ne, mirties aš nebijau. Ji lengva - gyvenimas daug sunkesnis.

Įsižiūrėjau į parko takelio tolį ir mintimis grįžau į vieną rytą Niujorke, prieš kelerius metus, kai maniau, jog mano gyvenimas žlugęs. Teta buvo prižadėjusi išsiųsti į internatinę mokyklą, jei dar kartą pavėluosiu į mokyklą. Tądien skubėjau būtent ten, kai netikėtai užklupo liūtis. Buvau jauna bei naivi, tad pasislėpiau po medžiu ir laukiau, kol nustos. Tačiau dabar eičiau nesustodama. Laimei sutikau Džeiką, tąkart ištiesusį man ranką.

Žiūrėjau į takelio tolį, tikėdamasi išvysti Eric. Sėdejau ir žiūrėjau. Valandą, gal dvi.

Bet jis nepasirodė.

Užsidegė parko žibintai, tad nusprendžiau susirasti bent kambarį apsistoti. Nenutuokiau, kur šis parkas yra, tad užsimerkiau ir įsiklausiau. Tylus jūros ošimas taip ramino sielą. Ir staiga 'vūūūm'. Tas pats išplaukiančio laivo signalas, kurį kasdien girdėdavau Sidnėjuje. Patraukiau šio garso link.

Priėjusi prieplauką susiradau bilietų kasą ir nusipirkau greičiausiai išplaukiančio laivo bilietą. Net nežiūrėjau, kur jis plaukia. Tai man buvo visiškai nesvarbu. Tuojau pat įlipau į laivą, susiradau kajutę ir palindau po karštu dušu. Tik tada supratau, kokia esu pavargusi. Pėdos tiesiog degte degė nuo netikėtos šilto vandens lavinos. Susisukau į rankšluostį ir atidariusi lagaminą pradėjau ieškoti batelių be kulniukų. Laimei, radau savo mėgstamiausius Converse inkariukus. Apsirengusi nuėjau į laivo kavinę. Ji buvo pripildyta daugybės turistų, tad šiaip ne taip prasibroviau iki baro.

-Ko norėtumėt?- pasiteiravo mano bendraamžis barmenas.

-Puodelį apelsininės arbatos.

-Brangioji, galiu tau gauti bet ką, tik ne apelsininės arbatos,- šis šaižiai nusijuokė.

-Puiku, tada stiklinę kolos.

-Tuojau,- tarė ir atidarė šaldytuvą.

Taip ir būčiau žiūrėjusi, kaip jis dirba, jei kažkas nebūtų manęs pakvietęs iki skausmo žinomu vardu...

2.11 dalis

-Oho,- tai viskas, ką galėjau ištarti pirmąsyk įžengusi į Eric butą.
Jis buvo toks didelis bei erdvus. Aiškiai matėsi, jog čia padirbėta interjero dizainerio. Šoninės sienos buvo stiklinės, tad pro jas atsivėrė įspūdinga Stokholmo panorama.
-Kas?- nustebo Eric.
-Tiesiog... Niekad nesu buvus tokiame prabangiame bute.
-Nori pasakyti, kad žurnalistė, imanti interviu iš garsiausių pasaulio įžymybių, nėra mačiusi geresnio buto nei šis? Ema, nejuokauk. Čia juk tikra betvarkė!
-Visų pirma, į garsenybių butus nevaikštau - interviu imu jų studijose ar kokioje kavinėje.
-O antra?
-Netvarką visada galima sutvarkyti, - tariau ir pakštelėjau jam į lūpas.
-Aš ištroškęs, o tu?
-Galbūt,- šyptelėjau.
Eric mane nusivedė į virtuvę. Ji savo interjeru neatsiliko nuo ankstesnio kambario. Viena siena taip pat buvo stiklinė.
-Ko norėsi?- tarė atidaręs šaldytuvą.
-O ko turi?- paklausiau ir žvilgtelėjau jam pro petį šaldytuvo vidun. Ten buvo vien įvairiausi gazuoti gėrimai bei keletas vaisių, kurie neatrodė vieni iš šviežiausių. - Tu tik tai ir tevalgai?
-Na, šaldiklyje berods turiu ledų...
-Kada paskutinįsyk valgei namuose?
-Seniai... Labai seniai.
-Neturi nei šaldytos picos ar bent kokių makaronų?..- sumirksėjau.
-Esu pratęs valgyti arba restorane, arba užsisakyti picą į namus. Bet kartais gaminu ir čia.
-O tas 'kartais' geriau skambėtų kaip 'ypač retai,- įsipyliau kolos į stiklinę. Tada iš šaldytuvo ištraukiau citriną, kuri, mano nuostabai, buvo dar nesudžiuvusi, ir įmečiau skiltelę į stiklinę.
-Gal nori pažiūrėti kokį filmą? - teiravosi grįždamas atgal į didįjį kambarį.
-Kodėl gi ne,- tariau sekdama iš paskos.
-O kokį nori žiūrėti?
-Nustebink mane,- atsakiau ir įsitaisiau jo glėbyje sofoje prieš televizorių.

Mane pažadino saulės spinduliai, tvieskiantys tiesiai į akis. Šiaip ne taip pramerkiau akis ir apsidairiau. Vis dar buvau Erico glėbyje, tačiau nebe sofos, o lovoje. Na taip, turiu nuostabų talentą užmigti žiūrėdama filmus.
Išsivadavau iš Erico glėbio ir tyliai nusliūkinau į virtuvę, stengdamasi jo nepažadinti. Įsipyliau stiklinę vandens ir ėmiau dairytis savo telefono. Pagaliau radusi jį atrakinau ir likau be žado. Šimtai, ne tūkstančiai naujų žinučių mirgėjo mano Twitter puslapyje. Telefonas tiesiog  pastrigo nuo tokio didelio kiekio. Ekrane liko matyti tik dvi žinutės. Vienoje buvo parašyta ' Dek pragare', o kita teigė 'Tu didžiausia kalė pasaulyje'.
Ką? Kas čia darosi? Ką aš padariau?
Apsidairiau ir išvydau Erico kompiuterį. Tuoj pat jį įjungiau. Paspaudžiau interneto mygtuką ir laukdama, kol pasikraus, svarsčiau, ar pirmiausia patikrinti Twitterį, ar Gmailą. Tačiau išvydusi vaizdą ekrane likau priblokšta.
Žinoma, Eric pradžios tinklapį nustatė savo blogą. O jame puikavosi ta pati nuotrauka, kurią Eric buvo uždėjęs ant mano darbalaukio, kai įstrigom mašinoje. Po nuotrauka švytėjo žodžiai:
'Tikriausiai pastebėjote mane su ja, tačiau ji tikrai ne mano mergina. Tai tiesiog pokštas. Su draugais susilažinau, jog žurnalistės GALI susitikinėti su garsenybėmis, tad turėjau tai įrodyti. Tačiau, patikėkit, savo noru tikrai nesusitikinėčiau su tokia šliundra, kaip Ema. Ji tiesiog trokšta išgarsėti... /Eric.'
Šie žodžiai kirto tiesiai į širdį. Ašaros ėmė ristis skruostais, o rankos drebėjo kaip niekad.
Ne! To negali būti!
Visą laiką jis mane... Apgaudinėjo? Tyčiojosi iš mano jausmų. Vos sugebėjau įkvėpti ir iškvėpti.
Lyg to būtų negana, telefonas pagaliau atstrigo ir ekrane sumirgėjo naujas gautas pranešimas 'TU ATLEISTA'.
Griebiau stiklinę ir svirduliuodama kažkaip sugebėjo nueiti iki miegamojo. O štai jis - žmogus, kurį tariau mylėjusi - ramiai miega, apsimesdamas, jog nieko nežino. Pajutau neapsakomą pyktį ir išpyliau visą stiklinės turinį tiesiai jam ant veido.
-Ei, ką darai?- tarė pašokęs iš miego.
-Kaip tu galėjai!?? Ne, kaip tu drįsai?!-spiegiau pro ašaras.
-Ema, kas nutiko?- nustebęs bandė mane apkabinti.
-Nedrįsk manęs liesti, tu... Tu kvaily.
-Ką aš padariau??
-Ką? Jis net nežino ką! Nevaidink nušokusio nuo mėnulio. Puikiai žinai, ką padarei. 'Savo noru niekada nesusitikinėčiau su tokia šliundra',- tariau ironiškai.
-Apie ką tu kalbi?
-Apie tai, jog nenoriu tavęs matyti akyse. Daugiau niekada!
Apsisukau ir nuskubėjau prie durų. Stvėriau paltą, lagaminą bei rankinę ir jau ruošiausi sprukti laukan, tačiau prie durų atsistojęs Eric manęs nepraleido.
-Prašau, praleisk mane, antraip baigsis bloguoju,- pro ašaras vos sugebėjau ištarti žodžius.
-Ne, kol nepaaiškinsi, kas nutiko.
-Pamačiau žinutę tavo bloge bei tūkstančius nepatenkintų gerbėjų linkėjimų sudegti pragare - štai kas nutiko. O dabar traukis!
-Kokią žinutę? Apie ką čia kalbi?
-Nevaidink, gerai? Tą pačią su mudviejų nuotrauka, kurią slapta padarei man miegant mašinoje, Tu vienintelis galėjai ją turėti! Tu vienintelis galėjai ją paskelbti savo bloge! Tu vienintelis galėjai taip mane apšmeižti! Ir tik dėl tavęs vienintelio mane išspyrė iš darbo!
Nebeiškentusi trenkiau jam į ranką, kuria užtvėrė praėjimą prie durų, tačiau Eric nieko nepajuto. Atvirkščiai, mane suspaudė savo glėbyje.
-Juk sakiau, neliesk manęs!- ištrūkau iš jo rankų.
-Ema, niekada taip nepasielgčiau. Nė už ką!
-Nejaugi?- ironizavau.
-Ema, aš tave myliu ir niekada už jokius pinigus tavęs nepalikčiau.
To man jau buvo gana.
-TIKRAI?? KIEK PAMENU, KARTĄ TAIP JAU PADAREI!!!!
-Ką tu čia paistai?
Prapliupau juoktis.
-Ir tu dar nesupratai...
-Ko?
-Tai aš studijavau Singapūro universitete, tai aš laimėjau konkursą 'Baletas Niujorke', tai aš dievinu arbūzų skonio ledinukus bei nenustygstu vietoje išgirdusi dainą 'Just That Girl'. Tai aš rašiau tau laiškus. Asile, tai aš esu Miss Unknown!!! - spiegiau pro ašaras.
Iš nuostabos Eric nuleido ranką, o aš puoliau pro duris tiesiai į liftą. Durims užsivėrus susmukau ant grindų ir prapliupau rėkti iš skausmo. Taip, kai pirmąsyk praradusi žmogų, kurį mylių. Tik šįkart jis niekur nedingo. Jis tiesiog iš manęs juokėsi.
Meilė mirė. Meilė žuvo. Meilės čia niekad nebuvo...