7 dalis

Kroviau knygas į spintelę, kai kažkas iš nugaros mane apkabino.

-Ema, aš tokia laiminga! Ačiū, kad sutikai būti modeliu.

-Nėr už ką, juk tam ir reikalingos draugės, - tariau ir išsilaisvinau iš Gabriellos glėbio.

-Taigi, galerijos atidarymas prasidės 19:00, vadinasi turėsim būti dizainerių studijoje 16:30. Kur ir kaip būti nusiųsiu žinute. Patikėk, tai bus geriausia diena tavo gyvenime!- draugė apsisuko ir nuskuodė koridoriumi.

Oho, Gabriella tikrai laukia tos parodos. Šansas būti pastebėtai, bendrauti su garsiais dizaineriais bei duoti interviu - štai ko ji troško nuo pat pirmųjų įsigytų aukštakulnių. Juk kiekvienos žemutinės niujorkietės svajonė - priklausyti aukštuomenei. Pakanka peržiūrėti 3 Gossip Girl serijas, kad tai suprastum - būtent to ir ėmiausi, kai atvykau į šį miestą.

Tačiau nesu nei niujorkietė, nei tuo labiau amerikietė. Mano svajonės visai kitokios ir dėmesio per daug netrokštu. Rankinukai, bateliai, sijonukai ir dar visokie blizgučiai - visa tai tik materialiniai niekučiai, bent jau man.

Vis dėlto laukiau tos galerijos atidarymo. Aš taip pat bent vienąsyk norėjau pasijusti lyg dalis aukštuomenės grietinėlės.

Dienos bėgo greitai ta pačia rutina. Po tos nakties parke su Džeiku daugiau nesikalbėjau. Vis dar galvojau, kodėl jis man tąnakt skambino? Galiausiai atėjo šeštadienis. Ryte ėjau į savo šiokiadieninį darbą - šunų vedžiojimą. Sakyčiau, jog tai vienas iš sudėtingiausių darbų, tačiau alga - viena didžiausių. Gabriella liepė nesiruošti parodai - viską sutvarkys dizaineriai. Kelias gan tolimas, tad išėjau trečią.

 Atėjau į sutartą vietą prieš keturias. Nutariau likusį laiką praleisti sėdėdama ant laiptų ir stebėdama praeivius. Čia, Niujorke, tai išties smagus užsiėmimas. Pirmasis taikinys buvo juodaplaukė azijietė. Ji vilkėjo dailų žalią paltuką bei džinsinius šortus - juk sakiau, tikrai azijietė. Toliau akis užkliudė žemaūgis pankas. Nusijuokiau, nes jis man priminė elfą.

-Jūs Gabriella Fallston?

Atsisukau ir pamačiau tarpduryje stovinčią stilingai apsirengusią moterį. Tikriausiai dizainerė.

-Ne, aš Ema Nurmsalu - nuotraukose esanti balerina.

-Mat kaip. Tai vis dar čia sėdėsite ar malonėsitės užeiti vidun? - tarė žemu ir gan ironišku balsu. Visi aukštuomenės elitai taip kalba su ,,paprastaisiais niujorkiečiais".  

-Bet aš kiek per anksti, nenoriu trukdyti. 

-Man atrodo, jog atėjai kaip tik laiku. Nagi, eikš greičiau.

Atsistojau ir įėjau. Halė buvo lyg iš Rokoko epochos. Viskas taip dailu ir rafinuota.

-Taigi, Ema, aš esu Sandrija, vyriausioji dizainerė. Esu pagrindinė galerijos rėmėja, tad ir turiu pasirūpinti tavo ir Gabriellos išvaizda. Deja, tu esi, kaip čia pasakius, antrasis planas, tad atiduosiu tave puošti savo praktikanams. Jos galės pradėti tuoj pat, tad eime.

Sekiau jai iš paskos. Tas tonas, lyg aš būčiau visiška šiukšlė, tikrai mane nervino. Vos sugebėjau išspausti šypseną. ,,Nagi, tvardykis", kartojau mintyse.

Pagaliau atėjom į  kambarį, kuriame kavą gėrė dvi merginos ir vaikinas. Atidžiau įsižiūrėjus supratau, jog jiems vos 20 metų.

-Čia Ema. Jūsų šiandienos užduotis - paruošti ją galerijos atidarymui.  Nagi, turite lygiai dvi su puse valandos. Pirmyn!- Sandrija tarė ir išėjo. Pagaliau.

Tikėjausi, jog šie praktikantai bus tokie patys pasipūtėliai, tačiau klydau. Jie išties buvo visai malonūs žmonės.

-Sveika, aš Tajus, o čia Marieta ir Demi. Nagi, vilkis paltą ir eime.

Demi man darė šuokuoseną, o Marieta lakavo nagus turkio spalva. Tajus atsinešė daugybę suknelių ir kiekvieną dėjo prie manęs. 

-Žinau, kad dizaineriai neturi teisės klausti kitų nuomonės, tačiau tau padarysiu išimtį. Kiek suprantu, tu pirmąsyk eisi į tokį renginį, tad kaip save įsivaizduoji?

-Iš tiesų net nežinau. Nenoriu vilkėti jokios brangios puošnios suknelės, nusagstytos briliantais, tačiau kažką, kas atskleistų tikrąją mane, jeigu supranti, ką noriu pasakyti.

Kiek pagalvojęs jis tarė:

-Atrodo žinau. Patikėk, atrodysi stulbinančiai!

Veidrodžiai buvo uždangstyti, tad nežinojau, ką jie su manimi daro. Viskas, ką mačiau, tai tik mano nagai. Marieta, juos nulakavusi, ėmėsi makiažo. Nekantravau sužinoti, kai atrodysiu. Galiausiai merginos baigė savo darbą ir teliko apsirengti. Pagaliau praktikantai liepė užsimerkti ir atvedė mane prie veidrodžio. 

-Trys, du, vienas... atsimerk!

Atmerkiau ir... netekau žado. Atrodžiau fantastiškai: dailiai subanguoti plaukai, perlų apyrankė ir grandinėlė, balta gėlėta suknelė, rudas platus diržas bei dailučiai kreminiai aukštakulniai.

-Oho, ačiū!- tariau ir visus apkabinau. Vis dar negalėjau patikėti, jog tai aš.

-Tai dar ne viskas, - tarė Tajus ir iš už nugaros ištraukė nuostabią baltą Prada tašę su juodu kaspinu.

-Dar niekada nesu taip gražiai atrodžiusi. Nesmagu to klausti, bet, kiek mano išvaizda kainuoja?

-Na, kokie 800$.

Tai išgirdusi išsižiojau. Po galais, grožis tikrai brangus.

-Dar liko 20 minučių. Spėsi persidėti savo daiktus į šią tašę. Kuprinę gali palikti - išsiųsim pasiuntinuką ją nuvežti į namus. Tik parašyk savo adresą. Gal arbatos?

-Žinoma, ačiū.

Gerdami arbatą šnekėjomės. Sužinojau, jog Tajus trokšta tapti stilistu, o Marieta su Demi - jo padėjėjos. Jau du mėnesius jie praktikuojasi čia ir pritaria, jog Sandrija kiek pasipūtus.

-O ne, visai pamiršau apie Gabriella! Gal žinot, kur ji?

-Tu ją pamatysi po... kelių minučių. Nagi, jau metas eiti į halę. 

Čia pastovėjau kelias minutes ir pagaliau pamačiau ateinančią G. Ji atrodė tikrai lyg nužengusi nuo podiumo. Raudona aptemta suknelė su didele iškirpte nugaroje ir daugybe briliantų suknelės apačioje. Plaukai sugarbanoti ir sušukuoti į vieną pusę. Nieks nepagalvotų, jog ji gali gyventi vieno kambario bute.

-Tu tik pažiūrėk kaip atrodau! - krykštavo G.

-Stulbinančiai. Tikrai to esi verta.

-Baik, tu taip pat dailutė, bet... šiek tiek paprasta. Em, praktikantai tau tikrai galėjo išrinkti ką nors puošniau.

-Ne, jie išrinko būtent tai, ko ir norėjau.

-Na, svarbiausia, kad tau patinka. Bet tu tik pažiūrėk į mano suknelę. Ji verta 2000$, o aš ją gavau nemokamai!

Pagaliau atėjo Sandrija, tipiškai per daug pasipuošusi. 

-Merginos, eime į limuziną, nebent norite eiti pėsčiomis. 

-Į limuziną!?- susižvalgėm su drauge.

-Žinoma, kaip gi kitaip.

Vis dar negalėjau patikėti, jog tai aš. Pagalvojau, kad būtų nuostabu, jei Erikas galėtų mane pamatyti. Pala, kas? Juk aš jo nė nepažįstu, tad kodėl galvoju apie jį ?   

6 dalis

Grįžau namo po vidurnakčio; bute nė gyvos dvasios, šaldytuvas tuščias. Pasisprogdinau spragėsių ir užsidariau kambaryje. Pala, kur man tai girdėta? Ak taip! Bene visą mėnesį groja ši plokštelė. Pasijutau lyg niekada keistai. Tikrasis pyktis-tai, ko dar nesu jutusi. Ne, niršau ne ant Izabelės. Siutau ant savęs.

 Mokslai ir darbas. Daugiau nieko. Absoliučiai nieko. Mano gyvenimas - nespalvota banalybės trobelė. Jis visada toks buvo. Visada ir bus. O gal ne? 
Šįryt supratau viena - gyvenimas gali būti gražus. Fotografuodamasi jaučiausi laisva ir laiminga, lyg paukštis, iš naujo besimokantis skristi. Viską galima pakeisti, įskaitant ir mane.

Atsisėdau ant lovos krašto ir pirmąsyk apsidairiau kitomis akimis- baltos sienos; girgždančios medinės grindys; nublukusios užuolaidos; stalas, nukrautas vadovėlių; senovinė spinta su vos keliais jau ir taip sunešiotais drabužiais. Ir galiausiai nedidelė dėžė, kurioje gulėjo šiokie tokie praeities niekučiai. Vaikštau po pasaulį 17 metų ir visas mano gyvenimas telpa vienoje dėžėje. Ironiška, ar ne?

Kada paskutinįsyk nusipirkau kokį nors bereikšmį niekutį? O kada prekybos centre apsvaigau nuo daugybės dailučių aukštakulnių? Svarbiausia, kada galvojau apie save?

Uždirbtus pinigus siunčiu broliui, o sau pasilieku tik dalelę maistui - niekam daugiau.

Skruostais tekėjo upeliai. Ką aš čia tauškiu - Niagaros kriokliai. Ir vėl puolu ašaroti. Nevėkšla, štai kas aš. Rankose vis dar laikiau dubenį spragėsių. Norėjau pasikeisti, pabėgti, ištrūkti, tačiau nemokėjau...O kam reikia? Viskas daug paprasčiau- tereikia užmigti ir daugiau nebeatsibusti. 

Sviedžiau dubenį į grindis ir jis suskilo į šimtus šipulėlių. Nuėjau prie lango. Esu viename didžiausių pasaulio miestų, tačiau negaliu surasti laimės. Nebesusilaikiau.

Stvėriau paltą ir išlėkiau iš buto. 

Ėjau nuleidusi akis. Nesvarbu kur. Nebijojau nei pasiklysti, nei būti užpultai. Dabar man nieks nerūpėjo. Pakėliau akis ir supratau, jog esu centriniame parke. Kažkodėl užsimaniau pamatyti ežerą. Atsisėdau ant krantinio akmens ir žiūrėjau į mėnesienos atspindį vandens paviršiuje. Laikas bėgo, o aš tik žiūrėjau ir žiūrėjau. 

Staiga pašokau, nes palto kišenė pradėjo vibruoti. Aišku, joje vis dar buvo telefonas. Man nerūpėjo, kas skambina, tad nė nežvilgtelėjusi nuspaudžiau žalią mygtuką ir ištariau silpną ,,alio".

-Ema? Tau... tau viskas gerai? - švelnus vaikino balsas.

-Džeikai, ar kada nors pagalvojai, jog mėnesiena vandenyje atrodo lyg pienas, skęstantis juodame šokolade?

-Ne... tikrai ne. Kaip...

-O aš žiūriu ir galvoju, jog pasaulis visąlaik buvo toks nuostabus, tik aš nepastebėjau. Tik dabar tai pamačiau.

-Kur tu esi?

-Aš tik nereikalingas žmogus, sukurtas puošti žemę.

-Ema, baik. Tikrai tokia nesi. Nagi, kur tu?

-Kodėl tau rūpi? Miegok, Džeikai, rytoj tau reikia į mokyklą.

-Tau irgi.

-Ne, man niekur nebereikia. Man absoliučiai nieko nebereikia.

-Ema, kas tau?

-Aš tik bandau ištrūkti, Džeikai. Ištrūkti iš šio nelemto gyvenimo. Noriu būti laisva. Lyg paukštis.

Pauzė. Jis nebežinojo ką sakyti. 

-Na ką, Džeikai. Iki.

-Ne, palauk! Nepadėk ragelio. Prašau. Kur tu esi? Aš noriu tave pamatyti. Bent paskutinįsyk. Maldauju, - jo žodžiai mane sutrikdė.

-Aš centriniame parke, prie didžiojo ežero.

-Gerai, aš ateinu, bet nepadėk ragelio.

-Eisi visą kelią su manimi kalbėdamas?

-Taip, tik neišeik.

Laikiau telefoną prie ausies, tačiau mes nesikalbėjome. Girdėjau tik ūžesį kitame ryšio gale. Kartais Džeikas paklausdavo, ar aš dar čia. Žinoma, kur aš dingsiu. Sėdėjau ir vis dar žiūrėjau į vandenį.

Kažkas atsisėdo šalia manęs. Tas kažkas paėmė iš mano rankos telefoną ir apkabino.

-Viskas gerai, Ema, aš šalia.

Apsikabinau Džeiką ir vis dar žiūrėjau į vandenį. Žiūrėjau, kol galiausiai užmigau.

Saulės spinduliai badė akis, tad teko atsimerkti. Išvydau prabangią svetainę: ruda odinė sofa, kavos staliukas, medinės lentynos, pilnos knygų, plačiaekranis televizorius bei milžiniškas akvariumas. Kreminės spalvos sienos buvo nusėtos nuotraukų. Pakilau nuo sofos, ant kurios pasirodo miegojau ir nužingsniavau prie lango. Prieš akis atsivėrė nuostabus Niujorko vaizdas. 

-Labas rytas, - atsisukau ir pamačiau arbatą nešantį Džeiką. - Kaip jautiesi? 

-Ačiū, gerai. Ar čia tavo namai?

-Taip. Atleisk, nežinojau, kur gyveni, tad paguldžiau tave čia.

-Neatsiprašinėk, pasielgei išties maloniai. Ačiū, tu tikras draugas.

 -Tai kad nėra už ką. Beje, tavo telefonas visą rytą burzgia.

Paėmiau savo mobiliuką ir radau daugybę praleistų skambučių bei žinučių nuo Gabriellos. Atidariau pačią pirmąją: ,,Emi, laimėjom!!!!". Nusijuokiau.

-Kas nors gero?

-Nieko, tik supratau, kad vakar man tikrai protelis pasimaišė. Gyventi vis dėlo verta, - nusišypsojau ir žvilgtelėjau į jį. Jis man atsakė tuo pačiu.

5 dalis

Atrakinau duris ir įėjau į vidų. Tamsu, bet dar nereiškia, kad tuščia. Įjungiau šviesą. Prie batų dėžės nesimėtė jokie aukštakulniai, tad vis dėlto namuose nieko nebuvo. Pasižiūrėjau į laikrodį - 0:46. Panašu, jog niekas šiąnakt daugiau nebegrįš. Buvau siaubingai alkana, tačiau šaldytuvas buvo tuščias. Žinoma, Izabelė ir vėl pamiršo užsukti į prekybos centrą. Spintelėj susiradau pakelį popkornų. Kol jie šilo mikrobangų krosnelėje, įsijungiau kompiuterį. Pirmiausia, Facebook'e priėmiau Džeiką į draugus, o tada atsidariau tą susirašinėjimo puslapį. Kol jis krovėsi, popkornai pradėjo šaudyti. Ironiška - pagalvojau, jog tai mano širdies dūžiai. 

Pagaliau bute įsivyravo tyla. Jis nebuvo estas. Galbūt gyvenimas iš manęs tyčiojasi? Šis susirašinėjimo draugas gyvena vos 300km toliau, t.y. Švedijoje. Skruostu nuriedėjo ašara. Pasiėmiau popkornus bei nosinių dėžutę ir užsidariau savo kambaryje.

Dar kartą atsiverčiau svetainę ir peržvelgiau to švedo profilį. Kaip ir aš, septyniolikmetis. Gyvena mažame miestelyje. Jis pasivadino savo tikruoju vardu - Eric.

Man taip pat reikėjo įrašyti vardą arba slapyvardį. Nežinojau. Nė kiek nenutuokiau. Todėl ir įvedžiau ,,Miss Unknown".

Pramerkiau akis. Vis dar buvo tamsu. Laikrodis rodė 4:53. Kodėl aš pabudau? Tada išgirdau skambutį į duris. Ak taip, kažkas už durų. Tačiau kas galėtų taip anksti čia belstis? Buvau apimta baimės. Niujorke paprastai tokie skambučiai reiškia viena - gero nelauk. Bet aš nebuvau viena iš tų, kurios slepiasi po lova. Atvirkščiai, nusėlinau į virtuvę ir griebiau keptuvę. Skambutis vis skambėjo ir skambėjo. Maniau, jog tuoj širdis plyš. Priėjau prie durų. Atsargiai pasižiūrėjau pro akutę ir pradėjau garsiai kvatotis. Atidariau duris ir puoliau Gabriellai į glėbį.

-Ema, tau viskas gerai?! Ir, po galais, kodėl rankoje laikai keptuvę? - nustebusi tarė G.

-Aš maniau, kad vyrukai su kaukėmis bando įsilaužti į mano butą, tad reikėjo kažkaip gintis, - vis dar virpėdama juokiausi.

-Kaip matai, aš tikrai ne kaukėtas žudikas. Skambinau bene tūkstantį kartų! Kodėl neatsiliepei?

-Tikriausiai buvau išjungus garsą... O ką tu čia veiki?

-Juk pažadėjai pabūti mano modeliu, pameni?

-Ak taip, atleisk, visai iš galvos išgaravo, - kokia aš kvaiša. Kaip galėjau pamiršti?

-Tai vis dar būsi ja ar man ieškoti ko nors kito?

-Žinoma būsiu! Tik ar dar ne per anksti fotosesijai?

-Mergyt, jau penkios ryto. Fotosesiją pradėsim po šešių. O kol kas tave jai reikia paruošti. 

-Tada eime į vidų.

-Gerai. Ir būk žmogus, atsikratyt tos keptuvės!

Gabriella labai norėjo laimėti šį konkursą, tad stengėsi iš visų jėgų. Buvau sušukuota, išdažyta, netgi sočiai pamaitinta -,, viskas, ko reikia idealiai fotosesijai", tarė ji. Gabriella nusprendė, jog kiekvienoje nuotraukoje turėsiu būti ne tik skirtingose Niujorko vietose, bet ir kitaip apsirengusi, todėl atvežė savo drabužių. Juos pamačiusi aiktelėjau:

-Už lango vos penki laipsniai ir turiu vilkėti tokius trumpučius drabužius?

-Taip atrodysi daug geriau. Nagi, prižadu, jog už tai visą savaitę vaišinsiu kava. Gerai?

Negalėjau jos nuvilti, tad sutikau.

Išėjome į gatvę, tačiau vis dar buvo tamsoka, tad sėdom į jos mašiną.

-Tai lauksim saulės?

-Nejuokauk, aš viską apgalvojau. Pirma stotelė - metro.

Taip ir prasidėjo fotosesija. Iš pradžių metro, po to aplink mano namus esančiose gatvėse. Stengiausi kaip tik galėdama. Nors šaltis buvo didelė kliūtis, pasinėrusi į savo pomėgį nieko nejutau. Buvau tik aš ir kamera. Beveik visose scenose vilkėjau trumpučius drabužėlius, tad labai apsidžiaugiau, kai gavau švarką. G. fotografavo nesustodama. Jei nekliudė niekas: nei praeiviai, nei balos, nei važiuojančios mašinos. Tik tada supratau, jog ji, kaip ir aš, užsiimdama savo hobiu atitrūkdavo nuo šio gyvenimo. Maniau, jog jos bus neįmanoma sustabdyti, tačiau klydau.

-Po galais, jis išsikrovė!- na va, prisikalbėjau.

Grįžome į butą. Gabriella buvo paniurusi, nes liko viena scena. 

-Oj, jau 7:30. Eime, nuvešiu į mokyklą, - liūdnai tarė G.

Susikroviau kuprinę bei pasileidau plaukus į kasą, nes kuodukas jau nebesilaikė. Žvilgtelėjau pro langą ir man kilo mintis:

-Nufotografuok mane čia, ant lango! Kol persirengsiu, prijunk kamerą pakrauti ir mes puikiai spėsim.

-Ema, aš tave myliu! Dabar gausi kavos dvi savaites, - džiūgavo G ir metė man paskutinės scenos drabužį - paprastą ilgą juodą golfuką. Apsivilkau ir užlipau ant palangės. G. padarė vos kelis kadrus, nes nebebuvo laiko.

-Jei dabar neišvažiuosim, per spūstis tikrai nebespėsim pasiekti mokyklos.

-Gerai, lekiam.

Įšokau į sportbačius ir abi nuskubėjom į mašiną. Nuo pastovaus buvimo šaltyje visai pamiršau, kad aš tik su šortais. Niekis, kol atvažiuosim, laisvai spėsi užsimauti timpas, kurios štai tam stalčiuj - visada turiu atsarginę porą. Atrodysi tiesiog klasiškai!

Visą dieną žvilgsniai krypo į mane. ,,Ką ji sau galvoja", ,,kokia pamaiva", ,,kažkam per mažai dėmesio". Viską ignoravau ir galvojau tik apie nuotraukas, kurias Gabriella prižadėjo parodyti per pietus. 

Ką galiu pasakyti - buvo verta kentėti tokį šaltį :

 

 

-Paskutinė nuotrauka nereali! Ema, užuodžiu pergalę !

4 dalis

Toliau diena bėgo įprastai ir monotoniškai. Dar kelios pamokos, po to ta nelemta valanda po pamokų, kurią praleidau ruošdama namų darbus. Tada lėkiau į vairavimo mokyklą. 10 minučių vėlavau, tačiau dėstytojas nepyko. Tikrai supratingas žmogus, kitoks nei vidurinės mokytojai. 

Iš ten skubėjau į baleto studiją. Mėgau šokius, tačiau neįsivaizdavau savęs to darant po kokių 5 metų. Trenerė vis aiškindavo, jog esu nuostabi šokėja ir skaudu būtų prarasti tokį talentą. Man jos nuomonė nerūpėjo. Šokau, nes tik taip galėjau atsipalaiduoti bei atitrūkti nuo šio gyvenimo. Tačiau tai buvo tik hobis, nieko daugiau.

Po treniruočių - į darbą knygyne. Mano užduotis - tikrinti, ar visos knygos yra savo vietose, iš sandėlio sunešti naujas knygas bei rūpintis interjeru. Nors tai nebuvo vienas iš lengviausių darbų, tačiau man jis patiko. Parduotuvė buvo mažytė, tačiau maloniai jauki. Čia viskas spindėjo šiluma.

Šiandien iš rudo kreminio atspalvio popieriaus išlanksčiau 10 origami paukščiukų ir pakabinau virš prekystalio.

-Tokių galėtų būti ir daugiau. Manau, jog prie vitrinos jie atrodytų stulbinančiai, - tarė mano viršininkė Sofija. - Tu mane vis stebini ir stebini.

Laikrodis išmušė 9 vakaro. Viskas, knygynas užsidaro. Atsisveikinau su viršininke ir nuskubėjau iš karatė treniruotės pasiimti Tomio. Jos vyko visai netoli mano darbo, tad užtrukdavau vos 5 minutes. Tomis visada stovėdavo prie įėjimo ir kalbėdavosi su registratore. Vos įėjusi būdavau pasitinkama su didžiausia šypsena.

-Ema! Labas! Šiandien išmokom naujo judesio, tik nebeprisimenu, kaip jis vadinasi, - šiandien džiūgavo. Kai užmoviau jam kepurę, suburbė telefonas. Gavau žinutę nuo Tomio mamos:

,,Šiandien nespėjau pagaminti vakarienės, tad nupirk ką nors pavalgyti. Nesijaudink, už viską sumokėsiu, tik nepamesk čekio!" Po galais, piniginėje turėjau tik 5$.

-Tomi, mama nespėjo pagaminti vakarienės. Nori į McDonalds ar kažko iš parduotuvės?

-Tai aišku į McDonalds!

-Taip ir maniau, - šyptelėjau. Su vaikais smagu - jiems patinka tai, kas paprasta, skanu ir, svarbiausia, pigu.

-Vieną Happy Meal su sūrainiu, - tariau pardavėjui.

-Tuoj, o kokio žaisliuko norėsite ?

Atsisukau į Tomį. Jis pirštu rodė į kabantį pingviną ir sakė ,,Eilinį"

-Štai tą, Eilinį, - tariau.

Atsisėdom prie lango. Tomis laimingai valgė savo Happy Meal, o aš bandžiau ištraukti pingviną iš pakuotės.

-Ema! Nesitikėjau tavęs čia sutikti! - atsisukau ir išvydau Džeiką. - Galiu prisėsti?

-Žinoma, - tariau ir iš kuprinės ištraukiau skėtį.

-Dar kartą ačiū.

-Nėr už ką. Nieko nevalgysi ?

-Ne, aš soti, - iš tiesų nebeturėjau pinigų, tačiau prieš Tomį nenorėjau to sakyti.

-Žinok labai skanu, - žiaumojo T.

-Jis tavo brolis?

-Ne, aš jį vakarais prižiūriu, kol grįžta jo mama.

-Aišku, rūpestingoji Ema.

-Ji pati geriausia auklė, kokią man teko turėti, - tarė Tomis.

Nuo abiejų komentarų kažkodėl nuraudau. Džeikas tikrai buvo pats maloniausias vaikinas, kurį teko sutikti. Žinoma, po Tomio.

-Facebook'e pakviečiau tave į draugus. Tikiuosi nesumaišiau tavęs su kita Ema.

-Nemanau, Emų su pavarde Nurmsalu tikrai maža. Šiandien dar nebuvau namuose, tad negalėjau priimti.

-Gal gali duoti savo numerį, jei vis dėlto ne tave pakviečiau?

-Jei taip nori, - paėmiau servetėlę ir užrašiau. - Prašom, tik nepamesk.

-Pasistengsiu, - linksmai tarė Džeikas.

Tada užsimaniau įsijungti kompiuterį ir priimti jį į draugus. Tačiau dar labiau norėjau sužinoti, kas tapo mano susirašinėjimo draugu. Paėmiau pingviną ir vėl bandžiau praplėšti pakuotę.

-Patiko ,,Madagaskaro" filmas ?

Tai štai kur jis man matytas!

-Jis nerealus! Laukiu nesulaukiu kitos dalis, - vos ne springdamas tauškėjo Tomis.

-Aš irgi. Premjera visai greitai. Gal kada nueisim, Ema?

-Žinoma, - tariau ir nusišypsojau. Džeikas taip pat. Negalėjau patikėti, kad pirmąkart jaučiausi tokia laiminga ir nešokdama.

3 dalis

Melani atplėšė voką ir pervertė akimis.

-Ak, tas Darius toks mielas. Norėčiau jį sutikti gyvai. Oho, net eilėraštuką parašė!

-Tai paskaityt, - prašė Endė.

-Nesvajok, tai privatus laiškas man ir niekam kitam. Toks šio projekto tikslas - niekam neišpliurpti, - M sulankstė laišką ir įsidėjo į rankinę.

-Papasakok daugiau apie tą laiškų projektą, - paprašiau.

-Na, viskas gana paprasta - užsiregistruoji ir tau paskiria susirašinėjimo draugą, kuris gyvena toli toli nuo tavęs ir tikrai nepažįsta. Jis gali būti pasivadinęs slapyvardžiu arba tikru vardu. Pavyzdžiui, aš esu Nini, o Darius... na, jis ir yra Darius!

-Nini? - nustebo Gabriella.

-Taip, Nini. Kaip noriu, taip vadinuosi. Tai va, tada jūs imat susirašinėti tikrais laiškais ir viskas. Esmė yra tame, jog tu gali viską išsipasakoti. Kalbi apie ką tik nori, nes vienas kito nepažįstate. Svarbiausia, tavo paslaptys bus saugios ir tai tikrai smagus užsiėmimas.

Ši mintis mane tikrai sudomino. Turėti draugą, kuriam gali viską papasakoti, išsakyti viską, ką nuolat bijojai pasakyti kitiems. Ir svarbiausia - nemeluoti. Man trūko tokio žmogaus. Pagalvosite, jog esu pakvaišus - keturios draugės sėdi su manimi, o aš neturiu kam pasipasakoti? Viskas daug sudėtingiau. Jos niekada nesupras...

-Kiek laiko jūs jau susirašinėjat?

-Hmm... Maždaug du metus. Ne, kiek mažiau. Pusantrų metų.

-Žinai ką, aš irgi noriu tokio draugo, užrašyk ir mane.

-Rimtai? Tai šaunu! Tuoj, tik išsitrauksiu loptopą.

-Nešiojiesi jį rankinėje?- išsižiojo Lorena.

-Tai aišku. Plius, Starbucks nemokamas Wi-Fi! Na štai, Ema, registruokis, - Melani atstūmė loptopą

Pradėjau užpildinėti duomenis. Adresas, amžius, dabartinis užsiėmimas ir t.t. Sustojau ties susirašinėjimo draugo užklausa. Mergina ar vaikinas? Žvilgtelėjau į Melani. Ji tikrai buvo laiminga, tad ir aš pasirinkau vaikiną. Amžius - bendraamžis, vienerių metų skirtumas. Žemynas. Pala, kas?

-Meli, kaip suprasti žemynas?

-Na, pasirenki žemyną, kuriame norėtum, jog tavo susirašinėjimo draugas gyventų.

-Negaliu pasirinkti šalies?

-Deja, ne. Aš irgi tuo buvau nepatenkinta, nes norėjau prancūzo, tačiau vis dėlto dabar nebesiskundžiu.

-O iš kur Darius? -  teiravosi E.

-Negaliu sakyti. Be to, tu tos šalies vis vien nežinotum, - atkirto M.

Norėjau susirašinėti su estu. Norėjau daugiau sužinoti apie šią šalį. Norėjau ten nuvykti...

Paspaudžiau Europa ir tikėjausi, jog svajonė išsipildys. Viskas, registracija baigta.

-Kas dabar?

-Teks palaukti, kol suras tavo norus atitinkantį žmogų. Man užtruko penkias valandas.

-Aišku, - liūdnai tariau. Norėjau tuojau pat sužinoti, kas jis.

-Panos, vakar užsirašiau į vieną fotografijos konkursą ir man reikės jūsų pagalbos, - džiūgavo Gabriella.

-Tada klok!

-Taigi, tema yra ,,Baletas Niujorke". Man reikia nusiųsti penkias nespalvotas nuotraukas. Galvoju, jog užtektų vienos balerinos, kuri gatvėje kažką išdarinėtų. Ką manot?

-Puiki idėja, tik kodėl mes tau esame reikalingos? - L.

-Mes ne balerinos, - šyptelėjo M.

-Man reikia jas nusiųsti iki rytojaus vakaro. Prizas - 500 dolerių bei bilietas fotografui ir modeliui į naujos meno galerijos atidarymą, kurioje bus ir tos nuotraukos. Tiesa, pristatant mūsų darbus būsime papuoštos ir aprengtos garsių dizainerių ir rūbus galėsim pasilikti. Beje, minėjau, jog parodoje bus daugybė žvaigždžių?

-Oho! Vau! Nerealiai! Pasaka! - visos čiulbėjome. Mano draugės dėl parodos, o aš - dėl pinigų. 500 dolerių man reiškia daug. Daugiau, nei kas galėtų pagalvoti. Žinoma, juos gautų fotografė, o aš net neturėjau fotoaparato.

-Tai va, manau, jog galite man padėti surasti modelį. Galbūt pažįstat kokią baleriną?

-Ema, juk tu lankai baleto studiją, - E.

Visos sužiuro į mane. Norėjau prasmegti. Nebuvau fotogeniška ir tuo labiau nenorėjau fotografuotis. Aš tikrai nebuvau panaši nė į vieną Seventeen žurnalo merginą.

-O, tai nuostabu! Tai bus tikras smagumėlis! -krykštavo G.

-Gabriella, aš tikrai neturiu laiko, - bandžiau išsisukti, tačiau, kaip keista, sakiau tiesą.

-Na, pasakok, ką šiandien veiki.

-Šiandien esu palikta po pamokų, tad visą valandą nuobodžiausiu mokykloj, o po to varysiu į vairavimo mokyklą, baleto studiją ir darbą. Tada reiks paimti Tomį, parvesti namo ir prižiūrėti iki dvyliktos.

-Nenuostabu, jog ryte išgėrei tris expresso, - tarė E.

-O aš maniau, kad mano diena siaubingai užimta...- L.

-Tai gal tada surenkim fotosesiją ryte? Nebus daug žmonių bei netrukdys saulė. Maldauju, Ema, aš tikrai noriu į tą atidarymą ir į jį noriu eiti su savo drauge, - prašė G. Ruošiausi ir toliau priešintis, tačiau ji į mane pradėjo žiūrėti šunyčio akimis, kurioms negaliu atsispirti.

-Na, jei tikrai taip nori, - tariau pasidavusios tonu.

-Ak, Ema, ačiū! - G. pradėjo krykštauti ir stipriai apkabino mane.