2.9 dalis

Vidun įėjo dar viena mergina. Su savimi ji taip pat nešėsi ir narvelį, kurio viduje ramiai miegojo dailus šelti veislės šuniukas.

-Tikiuosi jūs nealergiška šunims, - tarė.

-Laimei ne, dievinu šunis.

-Beje, jei nežinot, aš Tone, o čia mano asistentė Šara.

-Ema. Malonu susipažinti. O kodėl turėčiau žinoti?

 -Na, aš hmm... dainininkė,- Tone kiek nuraudo.

-Tikrai?-  kokia gėda! Žurnalistė nežino, kas ji tokia... -Atleiskit, tiesiog nesitikėjau, kad jūs važiuotumėt traukiniu.

-O kodėl gi ne? Juk galiu daryti, ką tik noriu. Be manęs šiame traukiny taip pat yra ir daugiau žvaigždžių, - ji palenkė galvą ir atidžiau į mane pažiūrėjo. -Jūs man kažkur matyta. Berods mačiau jus kažkuriame kanale.

Šyptelėjau ir tariau visų žinomą frazę:

-Sveiki, čia Ema ir su jumis 'European Music Box'.

-O Dieve! Čia tu?- išsižiojo Šana.

-Ką čia veiki?- nustebo Tone.

-Negavau lėktuvo bilietų į Oslą, tad teko važiuoti traukiniu... Tai tu esi ta Tone, kuri dainavo su Eric?

-Iš kur žinai?

-Praeitą savaitę iš jo ėmiau interviu ir... jis man tai pasakė... Klausyk, atleisk, jog neatpažinau tavęs.

-Aaaa, nieko. Puikiai suprantu tave. Juk turi atpažinti kiekvieną veidą. Prisimenu, kaip labdaros vakarėlyje turėjau sveikinti kiekvieną atvykėlį. Buvo siaubinga!

-Hah, būtų buvę daug baisiau, jei nebūčiau tau visko pasakinėjusi,- numykė asistentė.

-Gal žinot, ar čia yra kavinė?- pasiteiravau.

-Nejuokauk, čia tokių nėra. Nuostabus restoranas - štai ką galima rasti!

-Einu, ko nors nusipirksiu.

Atsisėdau prie nuošalaus staliuko ir užsisakiau puodelį arbatos bei prancūzišką ragelį su keptų kriaušių įdaru. Kol laukiau užsakymo, žiūrėjau pro langą - buvome tankiame miške, kažkur tarp kalnų. Jaučiausi lyg Bella, vykdama į Forksą. Tik Osle
būsiu vos penkias dienas ir joks Edvardas manęs neįsimylės...

-Atleiskite, gražioji panele, ar čia užimta?

Atsisukau ir likau be žado - tai buvo mano Edvardas...

-Labas, Ema, - savo nuostabiu balsu tarė Eric.

Taip ir žiūrėjau į jį - apstulbusi, laiminga ir nenutuokianti, ką pasakyti.

-Galiu prisėsti?

-Žinoma, - bandžiau atgauti žadą.

-Tone parašė žinutę, jog čia esi. Negalėjau nepasisveikinti su tavimi.

-O! Panašu, jog ji gera draugė.

-Taip, tikrai... Taigi, šią savaitę atakuoji Norvegiją?

-Panašu, kad taip, -nusijuokiau. -O ką tu čia veiki?

-Na, kaip žinai, Osle vyksta toks muzikinis renginys, kuriame žadu pasirodyti. O lėktuvo bilietų jau nebebuvo, tad teko keliauti traukiniu.

-Kaip ir man... Ką dainuosi?

-Su Tone atliksiu 'Imagine'. Po to daugybė interviu, keli vakarėliai ir atgal į Švediją.

-Maniau atliksi kokią nors savo dainą...

-'Imagine' ir yra mano daina, tik ją, kaip sakant, padovanojau Tone. O kokia mano daina tau labiausiai patinka? Ir, prašau, nevardink kelių. Pasakyk tik vieną.

-Hmm... Sunku taip imti ir pasirinkti, - atsisukau į langą ir galvojau.  -Galiu pasakyti dvi?

-Ne!- pradėjo juoktis.

-Tada atsakymo teks labai ilgai laukti.

Laimei, atėjo padavėjas ir atnešė mano arbatą.

-Kokia čia arbata?

-Apelsininė. Mano mėgstamiausia.

-Tikrai? Net nesu apie tokią girdėjęs.

-Tai pabandyk - ji labai gaivina,- stumtelėjau puodelį jam.

Eric nedrąsiai jos gurkštelėjo.

-Ir kaip?

-Nenuostabu, jog ji tavo mėgstamiausia, - šyptelėjo ir grąžino mano puodelį. -Vos nepamiršau - palikai savo skarelę.

-Pastebėjau...

-Deja, palikau ją bute. Galbūt vėl turėsi kokį nors darbelį Stokholme?

-Nemanau, mano vedama laida tuoj baigsis. Kas bus po to - nenutuokiu.

-Tai trečiadienė vakare vėl būsi jau pabaigusi visus darbus?

-Tikriausiai taip.

-Kur važiuosi šįkart?

-Iš tiesų - nežinau. Galvojau tiesiog pasivaikščioti po Oslą.

Per gasiakalbį pasigirdo žinutė, skelbianti, jog traukinys tuoj pasieks galutinį tikslą.

-Klausyk, gal gali duoti savo telefono numerį? Jei kada būsim netoliese, galėsim susitikt- tarė ir rankose jau laikė savo iPhoną.

Paėmiau jo iPhoną ir pradėjau rašyti žinutę.

-Ką tu darai?

-Rašau žinutę sau.

Netrukus mano paprastutis Nokia pranešė apie gautą žinutę.

-Maniau visi žurnalistai turi iPhone.

-Maniau visi dainininkai nevažiuoja viešuoju transportu,- atkirtau. -Tai ką, iki kito susitikimo!

Pasiėmiau savo daiktus ir jau ruošiausi eiti prie kasos susimokėti, tačiau Eric mane sustabdė.

-Taip ir nepasakei, kokia daina tau labiausiai patinka, o savo naujojo singlo pavadinimą juk pasakiau.

-Break Of Dawn - ji man labiausiai patinka. Galbūt todėl, jog niekad nemačiau tekančios saulės,- nusišypsojau ir patraukiau link kasos.

 Griuvau į minkštutę viešbučio lovą. Kaip pastebėjau, visos lovos čia būna minkštos. Taigi, trečiadienio popietė. Baigiau visus darbus. Ir... Nebeturiu jokių planų. Liko tik viena savaitė Islandijoje, o tada nežinia, kas bus. Troškau nuvykti į Arizoną pas Mel arba... Vėl į Stokholmą?

Ne, tai kvaila. Kam veltui švaistyti pinigus dėl kažkokios skarelės, kurią Eric galėtų atsiųsti ir paštu. O gal ten noriu nuvykti dėl kažko daugiau?

Staiga išgirdau beldimą į duris. Nutipenau prie jų ir atidariau.

-Labas vakaras, gavote laišką.

-O! Manau tai kažkokia klaida...

-Jūs Ema Nurmsalu?

-Taip.

-Tai reiškia, jog laiškas jums. Gero likusio vakaro!

Uždariau duris ir puoliau apžiūrinėti laišką. Prisiminiau, kaip pirmąsyk gavau laišką nuo Eric. Kokia laiminga tada buvau... Deje, ant voko nebuvo siuntėjo vardo.

Atsargiai jį atplėšiau ir išvydau ne tai, ko tikėjausi. Tai buvo traukinio bilietas į Stokholmą. Gal kažkas skaito mano mintis?

Griebiau telefoną ir parašiau Eric žinutę 'Gal išprotėjai?' Tuoj pat sulaukiau atsakymo 'Kiek žinau, tokių progų daugiau neturėsi, tad kodėl ja nepasinaudojus?'

Žvilgtelėjau į bilietą - traukinys išvyksta lygiai po valandos. Tikrai nežadu skubėti krautis daiktų ir tada lėkti į traukinių stotį...

Negaliu patikėti, jog sėdžiu traukinyje. Taip pat negaliu patikėti, jog Eric nori, kad atvykčiau į Stokholmą. Vidury nakties. Aš ten būsiu... Penktą ryto! Turbūt ta skarelė jam laaabai nepatinka...

Važiuoti naktį traukiniu tikrai nemalonu. Pro langus nieko nesimato, tad nenutuoki, kur esi. Prisimenu, kaip kartą važiavau traukiniu iš Sidnėjaus į kitą, gan toli esantį miestą, kuriame vyko plaukimo varžybos. Su draugėmis sėdėjome kajutėje ir žaidėme 'Truth or dare'. Tiesą sakant, tai buvo labiau panašu į 'Dare ir tik dare'. Kiekviena sukome Fantos butelį ir tai, į kurią jis atsisukdavo, tekdavo visiškoje tamsoje nueiti į kokią nors traukinio vietą. Patikėkit, tai tikrai buvo baisu, ypač, kai prieš žaidimą pasakojom baisias istorijas, kurios įvyksta traukiniuose naktį...

Nė nepajutau, kaip užmigau. Pabudau tik tada, kai traukinys sustojo. Žvilgtelėjau į laikrodį - 04:52. Ir ką turėčiau veikti tokiu metu? Pasiėmiau savo daiktus ir patraukiau išėjimo link. Tik dabar pastebėjau, jog traukinys buvo beveik tuščias.

Išlipau ir apsidariau. Traukinių stotyje nebuvo nė gyvos dvasios. Tikėjausi, jog kas nors mane pasitiks. Tačiau, ką aš čia paistau? Juk manęs niekada nieks nepasitinka.

Patraukiau išėjimo link. Staiga kažkas savo rankomis man uždengė akis. Iš netikėtumo net riktelėjau.

-Ema, nusiramink. Tai tik aš.

Atsisukau ir išvydau Eric. Vis dėlto jis atėjo... Nežinau kodėl, tačiau puoliau jam į glėbį.

-Po galais! Kodėl mane čia atsitempei vidury nakties ir dar gąsdini?- juokaudama tariau atsitraukusi.

-Norėjau tau kai ką parodyti. Eime,- tarė ir paėmė mano lagaminą. Man beliko tik sekti jam iš paskos.

-Kur tu mane vedi?- tariau, kai įėjome į laiptinę. 

-Pamatysi, jau beveik atėjome.

-O jeigu neisiu?

-Ema, pasitikėk manimi.

Argi galėjau atsispirti jo nuostabiai šypsenai? 

Liftu pakilome į patį paskutinį aukštą. Tada Eric mane nusitempė prie dar vienų laiptų, kol galiausiai atsidūrėme ant stogo. Švelnus vėjelis priminė, jog dabar pirmoji rugsėjo savaitė. Lauke nebuvo šalta, tačiau ir ne per šilčiausia.

Iš čia matėsi visas miestas. Na, žodis 'matėsi' nelabai tiko. Juk dabar tik labai labai ankstyvas rytas, tad Stokholmas skendėjo tamsoje. Žinoma, matėsi tik gatvių apšvietimai, tad tai nebuvo ta bekraštė tamsa, kurios taip bijojau.

Nebeįstengiau įžiūrėti Erico, tad jis suėmė mane už rankos ir nusivedė prie kažkur visai netoli stogo krašto esančio suoliuko (bent jau man atrodė, jog tai suoliukas - tamsoje nieko nemačiau). Horizonte mačiau rausvėjantį dangų.

-Dabar beveik nieko nematai, tačiau tau prieš akis Baltijos jūra. Sakei, jog niekada nematei tekančios aušros, tad nusprendžiau tau ją parodyti. Saulė patekės vos už kelių minučių.

-Iš kur žinai šią vietą?- tariau vis dar apstulbusi.

-Dvyliktame aukšte yra mano butas. Dažnai čia užlipu pasigrožėti Stokholmu.

-Jei čia gyvenčiau, tikriausiai net nenulipčiau nuo stogo.

-Vos atsikraustęs maniau tą patį.

Kelias minutes sėdėjome nieko netardami. Negalvojau apie nieką. Net apie tai, jog galvą buvau padėjusi jam ant peties, visai kaip lygiai prieš savaitę mašinoje. Tiesiog žiūrėjau į rausvėjantį dangų ir laukiau šio stebuklo.

Per mažiau nei sekundę miestą perskrodė šviesos spindulys. Aplinkui esančios tamsos nebeliko nė lašo. Lyg ji imtų ir tiesiog... pranyktų. Tas vienas saulės spindulėlis sugebėjo įveikti ją visą. 

-Tai bene gražiausias vaizdas, kurį man teko pamatyti,- tariau ir atsisukau į Eric. - Ačiū.

-Už ką?

-Už viską.

Žvelgiau į jo akis, o jis į mano. Eric nubraukė plaukų sruogą man nuo veido, pasilenkė ir pabučiavo.

2.8 dalis

Atsirakinusi viešbučio kambario duris iškart griuvau į prabangią lovą. Išsitraukiau loptopą ir bandžiau įjungti, tačiau veltui. Juk vakar bežiūrėdami filmą jį iškrovėme. Prijungiau laidą ir, kol kompiuteris krovėsi, nuėjau į vonios kambarį. Žvilgtelėjusi į veidrodį įvertinau savo išvaizdą: plaukai šiek tiek susitaršę, tušas, ačiū Dievui, nenubėgo, pudros jau nebelikę, bet atrodžiau visai gerai- 8/10. Širdyje buvo ramiau, jog Eric ryte neteko išvysti kokios raganos...

Kol buvau duše, bandžiau sudėlioti visas galvoje dūzgančias mintis. Ar Eric žino, kas aš esu? Ar jam patinku? Kodėl jis nebeatrašė į mano laiškus? Kodėl melavo, jog yra šokėjas? Ar jis turi merginą?

Nors buvau vienui viena, tačiau nuo paskutinės minties visa išraudau. Velnias, aš negaliu jo įsimylėti. Juk jis man ne tik melavo, bet dar ir paliko!

Įsisukau į rankšluostį ir grįžau prie kompiuterio. Pasukau jį į savo pusę ir netekau žado. Ekrane stūksojo mano ir Eric nuotrauka jo mašinoje. Mano galva buvo nusvirusi ant jo peties, o besišypsantis savo dailiąja šypsena rodo į mane. Šalia buvo pridėta ir žinutė. Iškart ją paspaudžiau: 'Tu tokia graži, kai miegi. -Eric'

-Asilas!- tariau įpykusi. Ryte taip stengiausi išsprukti iš mašinos nepastebėta, o jis viską jau seniai žinojo!

Dar kartą žvilgtelėjau į save. 'Nejaugi tikrai esu graži, kai miegu?' Neee, jis tikriausiai tik šaiposi.

Įsijungiau el. paštą ir patikrinau žinutes. Jų gavau net 17. 12 reklamų, 4 pakvietimai ir tik vienas tikras laiškas man. Smagumėlis!

Įsijungiau Skype ir pamačiau prisijungusią Melani. Iškart paspaudžiau skambučio mygtuką.

-Laaaaaabas, - nutęsiau.

-Labukas! Ką tik iš dušo? Maniau, jog Europoj jau vidurdienis!

-Jo, ilga istorija... O ką tu čia veiki taip vėlai?

-Ilga istorija, - abi pradėjome juoktis.

-Gerai, aš tik dabar atsiradau viešbutyje, naktį užstrigau kelyje, tai va.

-O aš susilažinau su grupiokėmis, kad visą naktį ištversiu neužmigusi, žiūrėdama vien Animal Planet kanalą ir nepajudėdama nuo sofos. Ir ką manai? Aišku, jog ištvėriau! Tačiau vos jos pripažino, kad laimėjau, dūmiau namo ir griuvau į lovą. O dabar atsikėliau ir neturiu, ko veikt.

-Gal sužaisk antrą raundą?

-Na jau ne! Prisiklausiau visko apie zoologiją minimum penkiems metams. Galvoju, gal eiti naktiniam pasiplaukiojimui baseine.

-Gal gali ir mane pasiimti? Taip norėčiau plūduriuoti vandenyje ir skaičiuoti žvaigždes.

-Brangioji, juk sakiau, kad gyvenimas šioje 'a lé mėsainių ir dešriukų žemėje' nuostabus.

-Turi omenyje Arizoną?

-Taip!

-Tenka pripažinti, jog Tuksonas yra bene vienintelė vieta Amerikoje, kurioje norėčiau gyventi.

-Ema, leisk padėsiu tau įsivaizduoti. 

-Na, klok.

-Užsimerk, giliai įkvėpk oro ir nustumk visas mintis į šoną.

Kad ir kaip dabar tai buvo sudėtinga, padariau tai, ką liepė.

-Tu pabundi dailiame miegamajame, kurio dvi sienos bei lubos stiklinės. Pro tuos langus matosi vien nuostabūs medžiai bei gėlės. Akis glosto mažyčiai saulės spinduliai, tad išsiropšti iš lovos. Pėdas įspiri į švelnutes kašmyrines šlepetes, o pati įlendi į savo dailųjį bikinį. Virtuvėje įsipili stiklinę šaltos arbatos, pasiimi skrybėlę, akinius bei kremą nuo saulės ir atidarai stiklines galinio kiemo duris. Tavo nosį pasiekia nuostabus įvairiausių gėlių bei citrinų kvapas. Arbatą pasidedi ant staliko pavėsyje, o likusius daiktus mesteli ant pripučiamo fotelio, plūduriuojančio baseine ir paneri po vandeniu. Plaukioji tiek, kiek širdis geidžia. Tada įsitaisai ant pripučiamo čiužinio, pasitepi kremu, užsidedi akinius bei skybėlaitę ir ramiai ilsiesi viduryje baseino. Tuomet prie tavęs priplaukia dailus gelbėtojas ir aptaško keliais vandens lašeliais, kurie taip nupurto tavo įkaitusį kūną. Nusiimi akinius ir pamatai dailų įdegusį tamsiaplaukį, žiūrintį į tave savo kerinčiomis rudomis akimis...

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Mintyse mačiau tik Erico veidą.

-Ema!!!!! Dabar buvo pati įdomiausia dalis, kai jis tave pabučiuoja. Kaip tu...- tada ji trykšdama iš laimės išsižiojo.

-Kas?

-Tu įsimylėjai!

-NE!!!!!

-Taip taip. Kažkokį rudakį tamsiaplaukį.

-Pasvajok...

-Sustingai vos apibūdinus tą vaikiną, taip pat ginčijiesi, o skruostai raudonut raudoni. Emaaa!- Mel krykštavo iš džiaugsmo. Nepagalvokit klaidingai. Ji džiūgauja ne dėl to, jog man kažkas krito į akį, o todėl, kad pati išsiaiškino šią didelę paslaptį.

-Tai kas jis toks? Aktorius, laidų vedėjas, prodiuseris....?

-Dainininkas.

-Ak, Em, juk sakiau. Įsimylėti dainininką beprasmiška. Jis niekada į tave neatkreips dėmesio.

-Tačiau šis pats mane pradėjo kabinti, pasisiūlė pavežėti iki viešbučio, esančio už beveik 100km. Ir netgi pabučiavo į skruostą, - kodėl viską jai pasakoju??

-Aww, kaip romantiška. Kad tik Chace man taip padarytų...- Melani iš po pagalvės ištraukė įrėmintą Chace Crawford nuotrauką.

-Tu vis dar ją turi?- netekau žado.

-Mergina turi teisę svajoti, argi ne taip Neitai?

-Ir dar sakai, kad beprasmiška įsimylėti dainininką.

-Ką? Mes su Chace dar susitiksim. Beje, pagaliau sužinojo, kas yra Gossip Girl. Nepatikėsi!

-Ne, Mel, nesakyk. Man bus nebeįdomu žiūrėti. Prašau.

-Okey...

-Na, gal aš jau eisiu, žadėjau apžiūrėti miestą.

-Pasiilgau tavęs, Em. Atvažiuok kada nors aplankyti. Tada galėsi mėgautis visais mano išvardytais privalumais, žinoma, jei kartu atsiveši ir tą dailų rudakį dainininką. 

-Už dviejų savaičių baigiu savo savo kelionę po Europą. Jei tada gausiu bent kiek atostogų, būtinai atvažiuosiu. Bet nesitikėk, kad atvažiuosi su dar kažkuo.

-Et, gaila. Tai čiau!

-Iki! Myliu ir pasiilgau!

-Ir aš tavęs! 
 Išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir jau žadėjau eiti pasižvalgyti po Uppsalą, tačiau prisiminiau, kad neužsirišau savo mylimiausios geltonosios skarelės. Ją man padovanojo brolis, kitą dieną po atvykimo į Škotiją. Sakė, jog tinka prie mano akių. Jau beveik ketverius metus ją nešioju. Ieškojau jos visur – nė ženklo. Paskutinįsyk ją turėjau... Erico mašinoje. Na taip, ten ją ir palikau.

-Puiku, tegul pasilieka kaip suvenyrą!- tariau susinervinusi.

Mintyse įsivaizdavau jo merginą, įlipančią į automobilį ir pamatančią mano skarelę. Įdomu, kaip Eric tai paaiškintų? Ant etiketės brolis užrašė mano vardą, tad niekada jos nenukirpau, todėl pasakymas 'Tai dovana tau' netiks. 

 Nusijuokiau ir išėjau į gatvę. 

 Supratau viena - beprasmiška bandyti atsakyti į visus mintyse knibždančius klausimus apie Eric. Juk tik jis žino atsakymus.

Įlipau į traukinį, važiuojantį į Oslą. Šią savaitę ten vyksta kažkoks masiškas muzikinis renginys, tad visi lėktuvų bilietai buvo iššluoti. Geriausias variantas ten patekti buvo skrydis į kitą miestą ir iš jo su traukiniu pasiekti Oslą.  

Teko ilgai vaikštinėti, kol radau neužimtą kajutę. Įsijungiau kompiuterį ir tiesiog naršiau internete, kol kažkokia šviesiaplaukė brunetė atidarė duris ir kažko paklausė norvegiškai.

 -Atleiskit, nesuprantu.

-Ak, jūs ne vietinė. Klausiau, ar čia jau užimta?

-Ne, prašom.

-Ačiū,- tarė ir už durų kažkam pamojo ateiti.

2.7 dalis

Kaip ir maniau, ten buvo Eric.

-Ką čia veiki?

-Tik šiaip žiūriu į vandenį. Man patinka sėdėti ir tiesiog stebėti spindintį ežerą.

-Daug kam tai patinka, - tarė ir atsisėdo šalia manęs.

-O tau?

-Na... Nelabai turiu laiko tokiems dalykams.

-Tikrai? O aš maniau, kad iš tokių paprastų dalykų ir gimsta idėjos naujai dainai.

-Iš dalies, taip.

-Tai kaip tu sukuri dainą?

-Tiesiog... Pagaunu ritmą, sukuriu melodiją ir jai pritaikau žodžius.

-Pabandyk atvirkščiai - įsijausk į žodžius, ne ritmą.

-Nemanau, jog tai gera mintis.

-Nepabandęs nesužinosi, - atsistojau ir nuėjau prie mašinos. Pasiėmiau savo rankinę, atsisukau bei šūktelėjau vis dar ant tiltelio sėdinčiam Ericui. - Aš einu ieškoti degalinės. Eisi kartu ar ir toliau svajosi?

-Aš nesvajoju!

-Žinoma,- šyptelėjau.

Ironiška, jog artimiausia degalinė buvo maždaug už 100metrų.

-Negaliu tuo patikėti!

-Ir aš...- nutęsė Eric.

-Nagi, eime. Juk neturim visos dienos.

-Kaip kas. Man visai nėra kur skubėt.

Sustojau ir nepatikliu žvilgsniu atsisukau į jį.

-Berods sakei, kad iš pat ryto turi būti Uppsaloj. 

-Ak, taip...- įsmeigė žvilgsnį į žemę.

-Tu taip pasakei, kad galėtum mane nuvežti... Įspūdinga!- apsisukau ir greitu žingsniu patraukiau degalinės link.

-Ema!- Eric sugriebė mano ranką. -Aš atsiprašau. Tik norėjau tau padėti, bet neleidai.

Puikybė - didžiausia mano yda, todėl kartais elgiuosi itin kvailai.

-Tai tu atleisk, per smarkiai į viską reagavau. Tik, prašau, pažadėk, kad daugiau man nemeluosi.

-Pažadu,- tarė ir nusišypsojo savo akinama šypsena.

-Gerai. O dabar jau galim eiti į tą degalinę? Mirštu iš alkio!

Eric nusijuokė ir paleido mano ranką. Keista - tai man nepatiko.

Pagaliau privažiavome Uppsalos viešbutį, kuriame planavau apsistoti.

-Na, ačiū už tokią neįprastą kelionę,- jutau, kaip pakilo lūpų kampučiai.

-Hah, visada jūsų paslaugoms.

-Tai.. iki!- tariau ir išlipau iš mašinos.

-Iki!

Tik eidama prie viešbučio durų supratau, jog jau gana ilgai aš niekam taip nerūpėjau. Giliai širdyje troškau Ericą pamatyti dar ne kartą ir ne du. Norėjau apsisukti ir vėl sėsti į tą mašiną bei nutrūkti nuo šio banalaus gyvenimo.

-Ema!- neįsivaizduojat, kiek daug tos trys raidėm man reiškė. Atsisukau ir plačiai plačiai nusišypsojau.

-Miss Unknown. Taip vadinsis mano naujausia daina,- Eric priėjo ir pakštelėjo man į skruostą. Tada vėl nusišypsojo savo nuostabiąja šypsena ir nuvažiavo.

Aš dar ilgai stovėjau netekusi žado. Ne, ne dėl bučinio į skruostą.

Miss Unknown. 

Tai buvo mano Ericas...

2.6 dalis

Sėdėjau ant ežero tiltelio ir teškenau pėdas vėsiame vandenyje. Girdėjau artėjančius žingsnius, tačiau neatsisukau. Deja, tai buvo didelė klaida.
Tas kažkas stumtelėjo mane tiesiai į ežerą. Tai buvo taip netikėta, kad tik pradėjusi springti ėmiau judinti rankas į visas puses. Tačiau niekaip nesugebėjau iškilti.
Staiga tvirta ranka suėmė manąją ir iškėlė mane į paviršių. Gaudydama orą pakėliau akis ir išvydau Ericą.
-Kaip... Kas...?- žodžiai pylėsi iš mano lūpų.
-Tu ne viena - visada turėsi mane,- tarė ir  pasilenkęs saldžiai saldžiai pabučiavo.
Kai Eric atsitraukė, norėjau dar kartą jį pabučiuoti, tačiau jis paleido mano ranką ir aš vėl pliūptelėjau į ežerą.
-Lik sveika, Miss Unknown...
Šįkart nesistengiau iškilti. Tik žiūrėjau į nykstantį Erico atvaizdą. Grimzdau vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai nebemačiau nieko.
Aplink tik bekraštė tamsa.

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tik dar vienas nelemtas sapnas.
Bandžiau suvokti, kur esu. Mačiau tik priekines sėdynes bei miško panoramą, atsiveriančią pro langą. Prisiminimai po truputį pradėjo grįžti. Na taip, juk Eric pasisiūlė mane pavežėti, o baigusis degalams įstrigome kažkokioje aikštelėje. Taigi, aš vis dar gyva ir esu Erico mašinoje. Bent jau tiek gerai.
Tačiau kur pats šios Opel savininkas? Atsargiai pasukau galvą ir sulaikiau kvapą. Eric savo skruostą buvo atrėmęs į mano galvą, kurią pati buvau atrėmusi į jo petį. Panašu, jog abu užmigome dar nepasibaigus filmui.
Žinau, tūkstančiai merginų nužudytų už tokį malonumą, tačiau nebuvau viena iš jų. Nors tai buvo taip miela, po šio košmaro negalėjau nė pažiūrėti jam į akis.
Atsargiai, stengdamasi nepažadinti Eric, išsliūkinau iš mašinos. Nuėjau prie ežero ir net nenustebau pamačiusi tiltelį. Atsisėdau ant jo ir permąsčiau savo sapną
Taigi, pirmiausia kažkas mane nustūmė. Bandžiau sugalvoti, kas. Prisimenu, Niujorke per plaukimo treniruotę sėdėjau ant baseino krašto ir Gabriella netikėtai mane nustūmė. Rodos, vis dar buvo ant manęs supykusi. Tąsyk lengvai išnirau. Tačiau kartą plaukiojant ežere kojos įsipainiojo į žoles ir nebegalėjau išnirti. Tada Nikas mane iškėlė į paviršių.
Šįkart nebuvo nei Gabriellos, nei Niko. Tik aš ir Ericas. Nejaugi jis galėjo mane nustumti? Ne, tai buvo kažkas kitas.
Tačiau kodėl jis mane pabučiavo, o pabučiavęs paleido ranką ir leido man nuskęsti?
Ir, galiausiai, jo ištarti žodžiai. Visi iki vieno buvo iš mano Erico laiškų.
O galbūt šitas Ericas yra vienas ir tas pats?
Už nugaros išgirdau artėjančius žingsnius. Šįkart nebedariau tos pačios klaidos ir iškart atsisukau...

2.5 dalis

-Aš turėjau būti traukinių stotyje jau prieš valandą. Dabar niekaip nebenusigausiu į Uppsalą. 

-Galiu tave nuvežti.

-Tu? Juokauji, juk tai visos valandos kelias.

-Na ir kas? Juk dėl manęs pavėlavai į traukinį, tad būtų sąžininga, jei tave nuvežčiau.

-Eric, tikrai nereikia. Palauksiu kito reiso.

-Po dešimtos valandos traukiniai iš Stokholmo nebevažiuoja.

-Tada sėsiu į autobusą.

-Jie taip pat nebevažiuoja.

-Puiku, palauksiu rytinio reiso.

-Klausyk, aš vis tiek rytoj žadėjau ten važiuoti. Jei atvažiuosiu dar šiandien, bus net geriau.

Nepatikliai pažiūrėjau į Ericą. Jis kažką rezga ar tiesiog stengiasi būti paslaugus?

-Jeigu tau tikrai ten reikia, tada sutinku.

-Hmm... Jei ką, čia irgi mano daina.

Važiavome tamsiu plentu, o naujutėlaitėje Erico Opel grojo kažkokia švediška radijo stotis.

-Koks jausmas girdėti savo dainą per radiją?- toptelėjo mintis.

-Malonu girdėti savo dainas, žinoti, jog tavo kūrybos klausosi ir kiti žmonės.

-Mat kaip. O man būtų keista sėdėti mašinoje ir klausytis savo dainų, - tariau su mažyte ironija.

-Na, iš tiesų taip irgi jaučiuosi, - šyptelėjo Eric. -Trumpam užsuksim į degalinę. Gerai?

-Žinoma. Palauksiu mašinoje.

Įvažiavome į degalinę, tačiau nė viena šviesa nedegė.

-Panašu, kad ne tik traukiniai bei autobusai nuo dešimtos nebedirba, - šyptelėjau.

-Kiek pamenu, degalinės dirba visą parą. Einu pažiūrėsiu.

-Sėkmės, panašu, kad jos tikrai prireiks.

Vos Eric išlipo iš mašinos, iškart perjungiau radijo stotį. Pasigirdo 'Chasing The Sun' žodžiai. Dievinau šią dainą. Aišku, dievinau ir jos atlikėjus.

-Chasing the sun, mmmm...

-Rimtai, jie už mane geresni?- nė nepastebėjau, kaip grįžo Eric.

-Na, jie penki, tu vienas, tad pliusas jų pusėn. Tačiau nesu girdėjus nei jų, nei tavęs dainuojant gyvai, tad pasakyti negaliu.

Jis purtydamas galvą nusijuokė ir užvedė mašiną.

-Kas? Ką ne taip pasakiau?- tariau nustebusi.

-Nieko, - ir vėl pradėjo juoktis.

-O jei rimtai?

-Tiesiog maniau, jog merginos dainininkus lygina pagal išvaizdą, o ne pagal jų skaičių ar dainavimą gyvai.

-Nejaugi? Ir iš kur tai ištraukei?

-Žinai, turiu daaaug sesių... bei gerbėjų.

Dabar jau aš pradėjau juoktis.

-Ei, taip ir nepasakei, ar degalinė buvo uždaryta?

-Nė gyvos dvasios.

-O tai blogai?

-Labai. Jei artimiausiu metu nerasim dar vienos degalinės, nemanau, ar pasieksim Uppsalą.

-O Švedijoje jų daug?

-Deja, nelabai.

-And now we're chasing gas stations...

Abu plyšome iš juoko.

-Panašu, kad mašina tuoj pat užges, - tarė Eric.
-Gal pastatyk mašiną toje aikštelėje? Bent jau netrukdysim eismui.
Jis įsuko į ežero, palei kurį važiavome, stovėjimo aikštelę. Laimė, tokia pasitaikė.
 Eric nespėjo normaliai pastatyti mašinos, kaip ši ėmė ir užgeso.
-Ir kas dabar? - atsisukau į Eric.
-Na, per tokią liūtį ieškoti degalinės visai neturiu noro.
Išties, lauke pylė kaip iš kibiro. Danguje matėsi net keli perkūnijos dryžiai.
-Mano telefonas teigia, jog nėra ryšio. O taviškis?
-Tas pats, - tariau ir giliai atsidusau. -Juk sakiau, kad geriau palauksiu rytinio reiso. O dabar abu įstrigome kažkur... Kur mes išvis esame?
-Hmm... Manau, kad kažkur tarp Stokholmo ir Uppsalos.
Abu nusijuokėme.
-Tai ką dabar darysim? Radijas bei šviesos nebeveikia, o iš mašinos išeiti taip pat negalim.
-Galiu nebent pasiūlyti žiūrėti filmą. Berods turiu vieną loptope.
-Man tinka. Koks filmas?
-'The Hunger Games'. Jau matei?
-Ne, bet mačiau reklamą ant beveik kiekvieno stendo.
-Hah, aš irgi, - šyptelėjau.

2.4 dalis

 

-Labas! Tu Ema, ar ne? - tarė Eric. Jis atsistojo ir ištiesė ranką.

-Taip. Malonu susipažinti, - paspaudžiau ranką. Nežinia kodėl, pajutau, kaip išraudo skruostai. Nors ne, pati sau meluoju. Juk kiekviena mergina prieš tokį neapsakomai dailų vaikiną išsilydo.

-Jei ką, aš Eric.

-Patikėk, tikrai žinau.

-Nejaugi?

Gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau.

Iš Erico buvo taip lengva imti interviu. Nereikėjo nė galvoti, ko klausti. Jaučiausi taip, lyg iš anksto viską buvau sumaniusi.

-Taigi, kuo žadi nustebinti savo gerbėjus artimiausiu metu?

-Spalio pabaigoje planuojame išleisti naują dainą iš ketvirtojo albumo.

-Ir kaip ji vadinsis?

-Deja, pasakyti negaliu. Paslaptis.

-Aww, kaip gaila. Tačiau dabar visi galėsim spėlioti, kaip ji vadinsis. Taigi, ir pabaigai vienas naujausių Eric vaizdo klipų.

Išjungiau kamerą ir vėl atsisukau į jį.

-Ir vis dėlto, kaip ta daina vadinsis?

-Patikėk, jei tai būtų mano valia, būčiau pranešęs tą pačią dieną, kai sugalvojau.

-Aš niekam nesakysiu.Prižadu.

-Visi žurnalistai taip sako.

-Na, jei jau taip nori... - iš tiesų nebūčiau niekam sakiusi. Tiesiog smalsavau. Ir tiek.

 -Žinai, per interviu pastebėjau, jog ir pati gerai gaudaisi muzikoje. Moki kuo nors groti?

-Tik pianinu. Tačiau jau daugybę metų to jau nedariau.

-O dainuoti?

-Tiesą sakant, niekada nebandžiau. Tik šiaip kartais juokaudama su draugais.

-Na, mes juk įrašų studijoje, tai gal nori pabandyt?

-Nemanau, jog tai gera mintis...

-Nagi, juk tau nieko nenutiks.

-Geriau parodyk, kaip ši studija veikia. Kaip viską įrašot, pakeičiat balsus...

-Parodysiu, jei padainuosi.

-Okey, tavo viršus...

-Žinok, būtum visai gera dainininkė.

-Baik juokus, aš tragiška dainininkė!!

-Tai tu baik. Visi save vertina pernelyg kritiškai. Tereikia įsivaizduoti, jog dainuoji ne tu, o kažkas kitas. Pabandyk.

Užsidėjau ausines, užsimerkiau ir vėl klausiau mano atliekamos 'Impossible' dainos. Tik šįkart įsivaizdavau, jog ją atlieka kažkas kitas. Iš tiesų, dainavau visai gerai. Net pati savimi stebėjausi.

Staiga balsas sudvigubėjo ir daina pradėjo skambėti dar geriau. Pramerkiau akis ir pažvelgiau į Eric.

-Tai ką sakiau?

-Na, bent nepadaryčiau sau gėdos, - pradėjome juoktis. - Paleisk kokią nors savo dainą. Noriu ją kaip nors pakeitinėti.

-Gerai. Ši vadinasi 'Big Love'.

-Pagreitink ją.

Jis nustebo, tačiau padarė, ko prašiau. Išgirdusi šiek tiek nustebau. Eric pastebėjo mano išraišką.

-Per greitai?

-Ne, tiesiog tikėjaus, jog skambės kaip burundukų atliekama daina.

-Reikia pakelti garso aukštumą. Negaliu patikėti, jog pašai manęs to daryti.

-Tu mane privertei dainuoti, tad turiu pilną teisę tave taip pat priversti kažką padaryti.

Pradėjo skambėti burundukų atliekama Erico daina. Abu plyšome iš juoko. Tada jis paleido ir mano dainos burundukų versiją. Vos nenugriuvau nuo kėdės tai išgirdusi.

-Paleisk kokią nors kitą savo dainą.

-Tik jei tu vėl ką nors sudainuosi.

Taip ir kvailiojome visą vakarą.

-Klausyk, kiek jau valandų?- pasiteiravau.

-Be penkių dešimta.

-Kąą!!!!!???? O ne!

-Kas nors negerai?

-Taip! Aš turėjau...

2.3 dalis

Vieną dieną nardau po įspūdingas Valetos povandenines uolas, kitą vaikštinėju po Saaneno miestelio kalnus, o trečią geriu skaniausią pasaulyje limonadą sėdėdama Algarvos paplūdimyje. 'Tai ne gyvenimas, o pasaka'- vis kartoju mintyse. Iš tiesų, jaučiuosi lyg kokia šoklė (turiu omenyje filmą 'Jumper'). 

Ėmiau interviu iš tokių žvaigždžių, kaip A. Stan, Inna, Lena, Kerli ar A. Dione. Vis dar negaliu tuo patikėti.

Jau aplankiau 47 šalis, tarp jų ir Estiją. Žinot tą jausmą, kai svajonė, apie kurią troškot visą gyvenimą, pagaliau išsipildo - nė vienas žodis negali to išreikšti.

Liko tik trys šalis - Švedija, Norvegija bei Islandija. Rytoj jau išskrendu į Stokholmą. Ech, panašu, jog pasaka eina į pabaigą...

-Jau žinot, kas atstovaus Švedijai Eurovizijoje?

-Dar ne, bet greitai prasidės atrankos.

Sėdėjau MTV Sweden studijoje ir maloniai šnekučiuodamasi su čia esančiais darbuotojais rinkau informaciją apie šios šalies muziką.

-Taigi, iš kurių dainininkų, jūsų nuomone, turėčiau paimti interviu?

-Hmm... tikriausiai Avicii, - tarė šviesiaplaukė, sėdinti ant palangės.

- Loreen, Danny. Lyg ir viskas, - pridūrė vaikinas, vilkintis marškinėlius su Švedijos vėliava.

-Eric, būtinai paimk interviu iš jo. Jis- mūsų labiausiai kylanti žvaigždė.

Eric? Pala, mano Eric? Ne, tai negali būti jis. Juk Švedijoje tūkstančiai vaikinų vardu Eric, tad nėra ko stebėtis. Plius, juk jis sakė, kad nori būti šokėjas, o ne koks dainininkas.

-Žinoma, gal galiu gauti jų telefonų numerius?

Trečiadienis... Ryte jau paėmiau tris interviu, beliko tik mano buvusio draugo bendravardis. Ir tada - keliausiu į Uppsalą - kataloge labai susižavėjau šio miesto architektūra.

Pagaliau priėjau įrašų studija, kurioje susitariau susitikti su tuo dainininku. Prieš tai viešbutyje peržiūrėjau jo Vikipedijos puslapį, daugiau nieko. Viršininkė man liepė nesistengti prieš tai domėtis dainininkais. Daug įdomiau klausinėti to, ko išties nežinai. Tad apie jį težinojau porą faktų, tik tiek.

Priėjau prie durų ir nuspaudžiau skambučio mygtuką. Iš aparato pasigirdo vaikino balsas. Jis kažką sakė švediškai, tad nė kiek nesupratau.

-Emm, labas. Atleisk, nieko nesuprantu. Aš Ema, susitariau dėl interviu šeštą valandą.

-Aišku, užeik! Antras aukštas, trečios durys iš kairės.

Durys atsirakino. Ėjau jo nurodytu keliu ir priėjusi duris pasibeldžiau. 'Prašom', pasigirdo tas pats balsas. Atidariau duris ir išvydau besišypsantį šio balso savininką, ...