2.7 dalis

Kaip ir maniau, ten buvo Eric.

-Ką čia veiki?

-Tik šiaip žiūriu į vandenį. Man patinka sėdėti ir tiesiog stebėti spindintį ežerą.

-Daug kam tai patinka, - tarė ir atsisėdo šalia manęs.

-O tau?

-Na... Nelabai turiu laiko tokiems dalykams.

-Tikrai? O aš maniau, kad iš tokių paprastų dalykų ir gimsta idėjos naujai dainai.

-Iš dalies, taip.

-Tai kaip tu sukuri dainą?

-Tiesiog... Pagaunu ritmą, sukuriu melodiją ir jai pritaikau žodžius.

-Pabandyk atvirkščiai - įsijausk į žodžius, ne ritmą.

-Nemanau, jog tai gera mintis.

-Nepabandęs nesužinosi, - atsistojau ir nuėjau prie mašinos. Pasiėmiau savo rankinę, atsisukau bei šūktelėjau vis dar ant tiltelio sėdinčiam Ericui. - Aš einu ieškoti degalinės. Eisi kartu ar ir toliau svajosi?

-Aš nesvajoju!

-Žinoma,- šyptelėjau.

Ironiška, jog artimiausia degalinė buvo maždaug už 100metrų.

-Negaliu tuo patikėti!

-Ir aš...- nutęsė Eric.

-Nagi, eime. Juk neturim visos dienos.

-Kaip kas. Man visai nėra kur skubėt.

Sustojau ir nepatikliu žvilgsniu atsisukau į jį.

-Berods sakei, kad iš pat ryto turi būti Uppsaloj. 

-Ak, taip...- įsmeigė žvilgsnį į žemę.

-Tu taip pasakei, kad galėtum mane nuvežti... Įspūdinga!- apsisukau ir greitu žingsniu patraukiau degalinės link.

-Ema!- Eric sugriebė mano ranką. -Aš atsiprašau. Tik norėjau tau padėti, bet neleidai.

Puikybė - didžiausia mano yda, todėl kartais elgiuosi itin kvailai.

-Tai tu atleisk, per smarkiai į viską reagavau. Tik, prašau, pažadėk, kad daugiau man nemeluosi.

-Pažadu,- tarė ir nusišypsojo savo akinama šypsena.

-Gerai. O dabar jau galim eiti į tą degalinę? Mirštu iš alkio!

Eric nusijuokė ir paleido mano ranką. Keista - tai man nepatiko.

Pagaliau privažiavome Uppsalos viešbutį, kuriame planavau apsistoti.

-Na, ačiū už tokią neįprastą kelionę,- jutau, kaip pakilo lūpų kampučiai.

-Hah, visada jūsų paslaugoms.

-Tai.. iki!- tariau ir išlipau iš mašinos.

-Iki!

Tik eidama prie viešbučio durų supratau, jog jau gana ilgai aš niekam taip nerūpėjau. Giliai širdyje troškau Ericą pamatyti dar ne kartą ir ne du. Norėjau apsisukti ir vėl sėsti į tą mašiną bei nutrūkti nuo šio banalaus gyvenimo.

-Ema!- neįsivaizduojat, kiek daug tos trys raidėm man reiškė. Atsisukau ir plačiai plačiai nusišypsojau.

-Miss Unknown. Taip vadinsis mano naujausia daina,- Eric priėjo ir pakštelėjo man į skruostą. Tada vėl nusišypsojo savo nuostabiąja šypsena ir nuvažiavo.

Aš dar ilgai stovėjau netekusi žado. Ne, ne dėl bučinio į skruostą.

Miss Unknown. 

Tai buvo mano Ericas...

2.6 dalis

Sėdėjau ant ežero tiltelio ir teškenau pėdas vėsiame vandenyje. Girdėjau artėjančius žingsnius, tačiau neatsisukau. Deja, tai buvo didelė klaida.
Tas kažkas stumtelėjo mane tiesiai į ežerą. Tai buvo taip netikėta, kad tik pradėjusi springti ėmiau judinti rankas į visas puses. Tačiau niekaip nesugebėjau iškilti.
Staiga tvirta ranka suėmė manąją ir iškėlė mane į paviršių. Gaudydama orą pakėliau akis ir išvydau Ericą.
-Kaip... Kas...?- žodžiai pylėsi iš mano lūpų.
-Tu ne viena - visada turėsi mane,- tarė ir  pasilenkęs saldžiai saldžiai pabučiavo.
Kai Eric atsitraukė, norėjau dar kartą jį pabučiuoti, tačiau jis paleido mano ranką ir aš vėl pliūptelėjau į ežerą.
-Lik sveika, Miss Unknown...
Šįkart nesistengiau iškilti. Tik žiūrėjau į nykstantį Erico atvaizdą. Grimzdau vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai nebemačiau nieko.
Aplink tik bekraštė tamsa.

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tik dar vienas nelemtas sapnas.
Bandžiau suvokti, kur esu. Mačiau tik priekines sėdynes bei miško panoramą, atsiveriančią pro langą. Prisiminimai po truputį pradėjo grįžti. Na taip, juk Eric pasisiūlė mane pavežėti, o baigusis degalams įstrigome kažkokioje aikštelėje. Taigi, aš vis dar gyva ir esu Erico mašinoje. Bent jau tiek gerai.
Tačiau kur pats šios Opel savininkas? Atsargiai pasukau galvą ir sulaikiau kvapą. Eric savo skruostą buvo atrėmęs į mano galvą, kurią pati buvau atrėmusi į jo petį. Panašu, jog abu užmigome dar nepasibaigus filmui.
Žinau, tūkstančiai merginų nužudytų už tokį malonumą, tačiau nebuvau viena iš jų. Nors tai buvo taip miela, po šio košmaro negalėjau nė pažiūrėti jam į akis.
Atsargiai, stengdamasi nepažadinti Eric, išsliūkinau iš mašinos. Nuėjau prie ežero ir net nenustebau pamačiusi tiltelį. Atsisėdau ant jo ir permąsčiau savo sapną
Taigi, pirmiausia kažkas mane nustūmė. Bandžiau sugalvoti, kas. Prisimenu, Niujorke per plaukimo treniruotę sėdėjau ant baseino krašto ir Gabriella netikėtai mane nustūmė. Rodos, vis dar buvo ant manęs supykusi. Tąsyk lengvai išnirau. Tačiau kartą plaukiojant ežere kojos įsipainiojo į žoles ir nebegalėjau išnirti. Tada Nikas mane iškėlė į paviršių.
Šįkart nebuvo nei Gabriellos, nei Niko. Tik aš ir Ericas. Nejaugi jis galėjo mane nustumti? Ne, tai buvo kažkas kitas.
Tačiau kodėl jis mane pabučiavo, o pabučiavęs paleido ranką ir leido man nuskęsti?
Ir, galiausiai, jo ištarti žodžiai. Visi iki vieno buvo iš mano Erico laiškų.
O galbūt šitas Ericas yra vienas ir tas pats?
Už nugaros išgirdau artėjančius žingsnius. Šįkart nebedariau tos pačios klaidos ir iškart atsisukau...

2.5 dalis

-Aš turėjau būti traukinių stotyje jau prieš valandą. Dabar niekaip nebenusigausiu į Uppsalą. 

-Galiu tave nuvežti.

-Tu? Juokauji, juk tai visos valandos kelias.

-Na ir kas? Juk dėl manęs pavėlavai į traukinį, tad būtų sąžininga, jei tave nuvežčiau.

-Eric, tikrai nereikia. Palauksiu kito reiso.

-Po dešimtos valandos traukiniai iš Stokholmo nebevažiuoja.

-Tada sėsiu į autobusą.

-Jie taip pat nebevažiuoja.

-Puiku, palauksiu rytinio reiso.

-Klausyk, aš vis tiek rytoj žadėjau ten važiuoti. Jei atvažiuosiu dar šiandien, bus net geriau.

Nepatikliai pažiūrėjau į Ericą. Jis kažką rezga ar tiesiog stengiasi būti paslaugus?

-Jeigu tau tikrai ten reikia, tada sutinku.

-Hmm... Jei ką, čia irgi mano daina.

Važiavome tamsiu plentu, o naujutėlaitėje Erico Opel grojo kažkokia švediška radijo stotis.

-Koks jausmas girdėti savo dainą per radiją?- toptelėjo mintis.

-Malonu girdėti savo dainas, žinoti, jog tavo kūrybos klausosi ir kiti žmonės.

-Mat kaip. O man būtų keista sėdėti mašinoje ir klausytis savo dainų, - tariau su mažyte ironija.

-Na, iš tiesų taip irgi jaučiuosi, - šyptelėjo Eric. -Trumpam užsuksim į degalinę. Gerai?

-Žinoma. Palauksiu mašinoje.

Įvažiavome į degalinę, tačiau nė viena šviesa nedegė.

-Panašu, kad ne tik traukiniai bei autobusai nuo dešimtos nebedirba, - šyptelėjau.

-Kiek pamenu, degalinės dirba visą parą. Einu pažiūrėsiu.

-Sėkmės, panašu, kad jos tikrai prireiks.

Vos Eric išlipo iš mašinos, iškart perjungiau radijo stotį. Pasigirdo 'Chasing The Sun' žodžiai. Dievinau šią dainą. Aišku, dievinau ir jos atlikėjus.

-Chasing the sun, mmmm...

-Rimtai, jie už mane geresni?- nė nepastebėjau, kaip grįžo Eric.

-Na, jie penki, tu vienas, tad pliusas jų pusėn. Tačiau nesu girdėjus nei jų, nei tavęs dainuojant gyvai, tad pasakyti negaliu.

Jis purtydamas galvą nusijuokė ir užvedė mašiną.

-Kas? Ką ne taip pasakiau?- tariau nustebusi.

-Nieko, - ir vėl pradėjo juoktis.

-O jei rimtai?

-Tiesiog maniau, jog merginos dainininkus lygina pagal išvaizdą, o ne pagal jų skaičių ar dainavimą gyvai.

-Nejaugi? Ir iš kur tai ištraukei?

-Žinai, turiu daaaug sesių... bei gerbėjų.

Dabar jau aš pradėjau juoktis.

-Ei, taip ir nepasakei, ar degalinė buvo uždaryta?

-Nė gyvos dvasios.

-O tai blogai?

-Labai. Jei artimiausiu metu nerasim dar vienos degalinės, nemanau, ar pasieksim Uppsalą.

-O Švedijoje jų daug?

-Deja, nelabai.

-And now we're chasing gas stations...

Abu plyšome iš juoko.

-Panašu, kad mašina tuoj pat užges, - tarė Eric.
-Gal pastatyk mašiną toje aikštelėje? Bent jau netrukdysim eismui.
Jis įsuko į ežero, palei kurį važiavome, stovėjimo aikštelę. Laimė, tokia pasitaikė.
 Eric nespėjo normaliai pastatyti mašinos, kaip ši ėmė ir užgeso.
-Ir kas dabar? - atsisukau į Eric.
-Na, per tokią liūtį ieškoti degalinės visai neturiu noro.
Išties, lauke pylė kaip iš kibiro. Danguje matėsi net keli perkūnijos dryžiai.
-Mano telefonas teigia, jog nėra ryšio. O taviškis?
-Tas pats, - tariau ir giliai atsidusau. -Juk sakiau, kad geriau palauksiu rytinio reiso. O dabar abu įstrigome kažkur... Kur mes išvis esame?
-Hmm... Manau, kad kažkur tarp Stokholmo ir Uppsalos.
Abu nusijuokėme.
-Tai ką dabar darysim? Radijas bei šviesos nebeveikia, o iš mašinos išeiti taip pat negalim.
-Galiu nebent pasiūlyti žiūrėti filmą. Berods turiu vieną loptope.
-Man tinka. Koks filmas?
-'The Hunger Games'. Jau matei?
-Ne, bet mačiau reklamą ant beveik kiekvieno stendo.
-Hah, aš irgi, - šyptelėjau.

2.4 dalis

 

-Labas! Tu Ema, ar ne? - tarė Eric. Jis atsistojo ir ištiesė ranką.

-Taip. Malonu susipažinti, - paspaudžiau ranką. Nežinia kodėl, pajutau, kaip išraudo skruostai. Nors ne, pati sau meluoju. Juk kiekviena mergina prieš tokį neapsakomai dailų vaikiną išsilydo.

-Jei ką, aš Eric.

-Patikėk, tikrai žinau.

-Nejaugi?

Gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau.

Iš Erico buvo taip lengva imti interviu. Nereikėjo nė galvoti, ko klausti. Jaučiausi taip, lyg iš anksto viską buvau sumaniusi.

-Taigi, kuo žadi nustebinti savo gerbėjus artimiausiu metu?

-Spalio pabaigoje planuojame išleisti naują dainą iš ketvirtojo albumo.

-Ir kaip ji vadinsis?

-Deja, pasakyti negaliu. Paslaptis.

-Aww, kaip gaila. Tačiau dabar visi galėsim spėlioti, kaip ji vadinsis. Taigi, ir pabaigai vienas naujausių Eric vaizdo klipų.

Išjungiau kamerą ir vėl atsisukau į jį.

-Ir vis dėlto, kaip ta daina vadinsis?

-Patikėk, jei tai būtų mano valia, būčiau pranešęs tą pačią dieną, kai sugalvojau.

-Aš niekam nesakysiu.Prižadu.

-Visi žurnalistai taip sako.

-Na, jei jau taip nori... - iš tiesų nebūčiau niekam sakiusi. Tiesiog smalsavau. Ir tiek.

 -Žinai, per interviu pastebėjau, jog ir pati gerai gaudaisi muzikoje. Moki kuo nors groti?

-Tik pianinu. Tačiau jau daugybę metų to jau nedariau.

-O dainuoti?

-Tiesą sakant, niekada nebandžiau. Tik šiaip kartais juokaudama su draugais.

-Na, mes juk įrašų studijoje, tai gal nori pabandyt?

-Nemanau, jog tai gera mintis...

-Nagi, juk tau nieko nenutiks.

-Geriau parodyk, kaip ši studija veikia. Kaip viską įrašot, pakeičiat balsus...

-Parodysiu, jei padainuosi.

-Okey, tavo viršus...

-Žinok, būtum visai gera dainininkė.

-Baik juokus, aš tragiška dainininkė!!

-Tai tu baik. Visi save vertina pernelyg kritiškai. Tereikia įsivaizduoti, jog dainuoji ne tu, o kažkas kitas. Pabandyk.

Užsidėjau ausines, užsimerkiau ir vėl klausiau mano atliekamos 'Impossible' dainos. Tik šįkart įsivaizdavau, jog ją atlieka kažkas kitas. Iš tiesų, dainavau visai gerai. Net pati savimi stebėjausi.

Staiga balsas sudvigubėjo ir daina pradėjo skambėti dar geriau. Pramerkiau akis ir pažvelgiau į Eric.

-Tai ką sakiau?

-Na, bent nepadaryčiau sau gėdos, - pradėjome juoktis. - Paleisk kokią nors savo dainą. Noriu ją kaip nors pakeitinėti.

-Gerai. Ši vadinasi 'Big Love'.

-Pagreitink ją.

Jis nustebo, tačiau padarė, ko prašiau. Išgirdusi šiek tiek nustebau. Eric pastebėjo mano išraišką.

-Per greitai?

-Ne, tiesiog tikėjaus, jog skambės kaip burundukų atliekama daina.

-Reikia pakelti garso aukštumą. Negaliu patikėti, jog pašai manęs to daryti.

-Tu mane privertei dainuoti, tad turiu pilną teisę tave taip pat priversti kažką padaryti.

Pradėjo skambėti burundukų atliekama Erico daina. Abu plyšome iš juoko. Tada jis paleido ir mano dainos burundukų versiją. Vos nenugriuvau nuo kėdės tai išgirdusi.

-Paleisk kokią nors kitą savo dainą.

-Tik jei tu vėl ką nors sudainuosi.

Taip ir kvailiojome visą vakarą.

-Klausyk, kiek jau valandų?- pasiteiravau.

-Be penkių dešimta.

-Kąą!!!!!???? O ne!

-Kas nors negerai?

-Taip! Aš turėjau...

2.3 dalis

Vieną dieną nardau po įspūdingas Valetos povandenines uolas, kitą vaikštinėju po Saaneno miestelio kalnus, o trečią geriu skaniausią pasaulyje limonadą sėdėdama Algarvos paplūdimyje. 'Tai ne gyvenimas, o pasaka'- vis kartoju mintyse. Iš tiesų, jaučiuosi lyg kokia šoklė (turiu omenyje filmą 'Jumper'). 

Ėmiau interviu iš tokių žvaigždžių, kaip A. Stan, Inna, Lena, Kerli ar A. Dione. Vis dar negaliu tuo patikėti.

Jau aplankiau 47 šalis, tarp jų ir Estiją. Žinot tą jausmą, kai svajonė, apie kurią troškot visą gyvenimą, pagaliau išsipildo - nė vienas žodis negali to išreikšti.

Liko tik trys šalis - Švedija, Norvegija bei Islandija. Rytoj jau išskrendu į Stokholmą. Ech, panašu, jog pasaka eina į pabaigą...

-Jau žinot, kas atstovaus Švedijai Eurovizijoje?

-Dar ne, bet greitai prasidės atrankos.

Sėdėjau MTV Sweden studijoje ir maloniai šnekučiuodamasi su čia esančiais darbuotojais rinkau informaciją apie šios šalies muziką.

-Taigi, iš kurių dainininkų, jūsų nuomone, turėčiau paimti interviu?

-Hmm... tikriausiai Avicii, - tarė šviesiaplaukė, sėdinti ant palangės.

- Loreen, Danny. Lyg ir viskas, - pridūrė vaikinas, vilkintis marškinėlius su Švedijos vėliava.

-Eric, būtinai paimk interviu iš jo. Jis- mūsų labiausiai kylanti žvaigždė.

Eric? Pala, mano Eric? Ne, tai negali būti jis. Juk Švedijoje tūkstančiai vaikinų vardu Eric, tad nėra ko stebėtis. Plius, juk jis sakė, kad nori būti šokėjas, o ne koks dainininkas.

-Žinoma, gal galiu gauti jų telefonų numerius?

Trečiadienis... Ryte jau paėmiau tris interviu, beliko tik mano buvusio draugo bendravardis. Ir tada - keliausiu į Uppsalą - kataloge labai susižavėjau šio miesto architektūra.

Pagaliau priėjau įrašų studija, kurioje susitariau susitikti su tuo dainininku. Prieš tai viešbutyje peržiūrėjau jo Vikipedijos puslapį, daugiau nieko. Viršininkė man liepė nesistengti prieš tai domėtis dainininkais. Daug įdomiau klausinėti to, ko išties nežinai. Tad apie jį težinojau porą faktų, tik tiek.

Priėjau prie durų ir nuspaudžiau skambučio mygtuką. Iš aparato pasigirdo vaikino balsas. Jis kažką sakė švediškai, tad nė kiek nesupratau.

-Emm, labas. Atleisk, nieko nesuprantu. Aš Ema, susitariau dėl interviu šeštą valandą.

-Aišku, užeik! Antras aukštas, trečios durys iš kairės.

Durys atsirakino. Ėjau jo nurodytu keliu ir priėjusi duris pasibeldžiau. 'Prašom', pasigirdo tas pats balsas. Atidariau duris ir išvydau besišypsantį šio balso savininką, ...

2.2 dalis

-Alio?

-Labas vakaras, Ema. Žinau, jog darbas jau baigėsi, bet gal gali ateiti į ofisą? Tai labai svarbus reikalas, - išgirdau viršininkės balsą.

-Žinoma, būsiu už kokio pusvalandžio.

-Gerai, lauksiu. Tik pasistenk paskubėti.

 Kodėl aš turiu ten eiti? Galbūt per naujienas kažką ne taip pasakiau? O gal mane jau ruošiasi atleisti? Širdis nepaliaudama daužėsi.

Pagaliau pasiekiau darbovietę ir pasibeldžiau į viršininkės kabineto duris.

-Prašau, užeikite.

Drebėdama iš baimės įslinkau į vidų ir priėjau prie stalo.

-Sėskis. Gal kavos ar arbatos?

-Ne, ačiū, - bandžiau nuslopinti jaudulio gaidelę balse.

-Ema, tu kiek išblyškusi. Ar gerai jautiesi?

-Taip, taip. Čia nuo apšvietimo.

-Taigi, norėjau su tavimi pasišnekėti dėl vieno dalyko, - stipriai suspaudžiau kumščius ir sulaikiau kvapą. - Ar norėtum keletui mėnesių padirbėti naujoje MTV laidoje?

Pala, pala, KĄ?

-Tai mūsų naujausias projektas, pranašaujantis aukštus reitingus. Jis vadinsis 'European Music Box'. Šioje laidoje supažindinsime su kiekviena Europos šalimi ir pristatysime populiariausius jos atlikėjus. Juk aplinkui tiek daug nematomų talentų!

-Tai man reikėtų tik papasakoti apie tos šalies muziką? - klausiau jau gana ramiu tonu. Tai tebuvo tik netikras pavojus.

-Oj ne, brangioji. Nuvyksi į tą šalį, rinksi duomenis, imsi iš populiariausių atlikėjų interviu, atrinksi muzikinius klipus bei panašiai. Viską dar paaiškinsiu. Toje šalyje prabūsi 5 dienas, šeštąją grįši čia, prodiuseriai sudėlios visą medžiagą ir tau tereikės nusifilmuoti laidoje. Darbo išties daug, tačiau alga bus milžiniška, plius galėsi aplankyti net 50 šalių visiškai nemokamai - už viešbučius bei transportą viską apmokėsime.

-Tai vienintelė laisva diena bus sekmadienis?

-Taip, todėl ir siūlau šį darbą būtent tau. Skaičiau tavo bylą ir pastebėjau, jog esi labai atsakinga mergina bei neturi daug artimųjų, kurie tave verstų praleisti daug laiko namuose. Kaip žinau, Londone visai neturi jokių šeimos narių, argi ne?

-Na, taip. Man tikrai nekliūtų jokių problemų.

-Tai... Ką manai apie šį pasiūlymą?

Įsistebeilijau į ant sienos kabantį laikrodį. 50 šalių. 250 dienų kitose šalyse. Tačiau juk ten vykčiau tik darbo reikalais. Negalėčiau nei apsižvalgyti, nei linksmintis.

-Tai išties nuostabus pasiūlymas. Tačiau man nepatinka tas faktas, jog būdama kitoje šalyje negalėsiu jos nė kiek pažinti. Juk visas dienas praleisiu dirbdama.

-Matau, esi kiek sutrikusi. Viskam suruošti užtenka, maksimum,  trijų dienų. Taip turėtum dvi laisvas. Nagi, Ema, sutik.

-Gerai, sutinku, - nors atsakinėjau gana santūriai, giliai širdyje tiesiog plyšau iš laimės. Panašu, jog mano gyvenimas virto pasaka.

2.1 dalis

2 SEZONAS

-Projektorius sukite į tą pusę!
-Paryškinkit apšvietimą!
-Stumkit tą stendą toliau!
-Jau visi?
-Pradedam!
-3,2,1. Veiksmas!
Giliai įkvėpiau, nusišypsojau, nukreipiau žvilgsnį į kamerą ir tariau visiems puikiai žinomą frazę:
-Sveiki, čia Ema ir jūs žiūrite MTV naujienas.

Ema Nurmsalu - naujausias MTV UK veidas. Niekada negalvojau, jog gausiu milijonų trokštamą darbą. Kasdien matau įvairiausias garsenybes, galiu nemokamai eiti į bet kokį koncertą ir, svarbiausia, turiu absoliutų leidimą keliauti ten, kur paprastas žmogus negali - tiesiai į užkulisius. Bet šauniausia tai, jog nesu garsenybė. Jokių paparacių, išprotėjusių gerbėjų, apsaugos darbuotojų, grasinančių laiškų bei heiterių. Nors beveik visi žino, kas aš tokia, kitaip nei pasaulinės įžymybės, galiu laisvai džiaugtis gyvenimu.
Vos tik baigiau bakalauro studijas Singapūro universitete, sužinojau, jog MTV UK ieško laidų vedėjo bei žurnalisto. Nors ketinau ir toliau tęsti studijas, surizikavau ir nusiunčiau CV. Kadangi jau buvau dirbusi su 'Converse' kompanija, patekau tarp 50 atrinktųjų. Praėjau atranką ir šįkart man nusišypsojo laimė - gavau šį darbą.
Nė karto negalvojau, kad gyvensiu Anglijoje - po to nelaimingo atsitikimo su Niku išgirdus vien šalies pavadinimą nukrėsdavo šiurpas. Bet dėl tokio darbo verta aukotis. Taigi nuomojuosi mažą butuką Londono centre. Didžiausias jo privalumas - pirmame aukšte yra nuostabi prancūzų kepyklėlė. Tiesiog dievinu tą vietą.
Savo draugų iš Niujorko daugiau nebemačiau. Tik kartais susirašinėju su Patti ar Melani - tie laiko skirtumai yra didžiausia pasaulyje sugalvota nesąmonė. Tarp manęs ir Džeiko nesutarimų kilo dar prieš išvažiuojant į Singapūrą. Po to, kai jis nugvelbė Erico laišką, ėmiau juo nebepasitikėti.
Kalbant apie Ericą, na, mes baigėm visą tą susirašinėjimą. Antro kurso pabaigoje gavau jo laišką. Jame Eric kažką pasakojo apie tai, kad daugiau nebegali susirašinėti, nebenori nuo manęs kažko slėpti, jo gyvenimas pasikeitė ir dar kažką panašaus. Iš tiesų, nesupratau tikslios priežasties. Bandžiau viską ištaisyti, nusiunčiau dar tris laiškus, tačiau jis taip ir nebeatrašė. Išties skaudu prarasti tokį draugą.

Kaip ir kiekvieną vakarą sėdėjau kapyklėlėje ir gėriau nuostabią arbatą.
-Puero, ir vis dėlto, kokia čia arbata?
-Paslaptis. Niekada jos neišduosiu, - juokėsi.
-O jeigu imčiau iš tavęs interviu ir jį parodyčiau per TV, pasakytum?
-Manęs taip lengvai nenugalėsi, brangioji.
-Vis vien kada nors sužinosiu, iki!
-Lik sveika, Ema!
Užlipau į penktame aukšte esantį butą (negalėjau pakęsti fakto, jog čia nėra lifto), išsitiesiau ant sofos ir įsijungiau loptopą. Jau galvojau skambinti į kiniečių restoraną užsisakyti kokį nors Take-away, tačiau pradėjo skambėti mobilusis. 'In the night the stormy night away she'd fly and dreams of para-para-paradise...'
-Alio?