2.1 dalis

2 SEZONAS

-Projektorius sukite į tą pusę!
-Paryškinkit apšvietimą!
-Stumkit tą stendą toliau!
-Jau visi?
-Pradedam!
-3,2,1. Veiksmas!
Giliai įkvėpiau, nusišypsojau, nukreipiau žvilgsnį į kamerą ir tariau visiems puikiai žinomą frazę:
-Sveiki, čia Ema ir jūs žiūrite MTV naujienas.

Ema Nurmsalu - naujausias MTV UK veidas. Niekada negalvojau, jog gausiu milijonų trokštamą darbą. Kasdien matau įvairiausias garsenybes, galiu nemokamai eiti į bet kokį koncertą ir, svarbiausia, turiu absoliutų leidimą keliauti ten, kur paprastas žmogus negali - tiesiai į užkulisius. Bet šauniausia tai, jog nesu garsenybė. Jokių paparacių, išprotėjusių gerbėjų, apsaugos darbuotojų, grasinančių laiškų bei heiterių. Nors beveik visi žino, kas aš tokia, kitaip nei pasaulinės įžymybės, galiu laisvai džiaugtis gyvenimu.
Vos tik baigiau bakalauro studijas Singapūro universitete, sužinojau, jog MTV UK ieško laidų vedėjo bei žurnalisto. Nors ketinau ir toliau tęsti studijas, surizikavau ir nusiunčiau CV. Kadangi jau buvau dirbusi su 'Converse' kompanija, patekau tarp 50 atrinktųjų. Praėjau atranką ir šįkart man nusišypsojo laimė - gavau šį darbą.
Nė karto negalvojau, kad gyvensiu Anglijoje - po to nelaimingo atsitikimo su Niku išgirdus vien šalies pavadinimą nukrėsdavo šiurpas. Bet dėl tokio darbo verta aukotis. Taigi nuomojuosi mažą butuką Londono centre. Didžiausias jo privalumas - pirmame aukšte yra nuostabi prancūzų kepyklėlė. Tiesiog dievinu tą vietą.
Savo draugų iš Niujorko daugiau nebemačiau. Tik kartais susirašinėju su Patti ar Melani - tie laiko skirtumai yra didžiausia pasaulyje sugalvota nesąmonė. Tarp manęs ir Džeiko nesutarimų kilo dar prieš išvažiuojant į Singapūrą. Po to, kai jis nugvelbė Erico laišką, ėmiau juo nebepasitikėti.
Kalbant apie Ericą, na, mes baigėm visą tą susirašinėjimą. Antro kurso pabaigoje gavau jo laišką. Jame Eric kažką pasakojo apie tai, kad daugiau nebegali susirašinėti, nebenori nuo manęs kažko slėpti, jo gyvenimas pasikeitė ir dar kažką panašaus. Iš tiesų, nesupratau tikslios priežasties. Bandžiau viską ištaisyti, nusiunčiau dar tris laiškus, tačiau jis taip ir nebeatrašė. Išties skaudu prarasti tokį draugą.

Kaip ir kiekvieną vakarą sėdėjau kapyklėlėje ir gėriau nuostabią arbatą.
-Puero, ir vis dėlto, kokia čia arbata?
-Paslaptis. Niekada jos neišduosiu, - juokėsi.
-O jeigu imčiau iš tavęs interviu ir jį parodyčiau per TV, pasakytum?
-Manęs taip lengvai nenugalėsi, brangioji.
-Vis vien kada nors sužinosiu, iki!
-Lik sveika, Ema!
Užlipau į penktame aukšte esantį butą (negalėjau pakęsti fakto, jog čia nėra lifto), išsitiesiau ant sofos ir įsijungiau loptopą. Jau galvojau skambinti į kiniečių restoraną užsisakyti kokį nors Take-away, tačiau pradėjo skambėti mobilusis. 'In the night the stormy night away she'd fly and dreams of para-para-paradise...'
-Alio?

Jau greitai...

15 dalis

Niekada nemaniau, kad geriausias draugas gali būti žmogus, kurio nesi nė akyse mačiusi. Eric tokiu būtent ir tapo. Susirašinėjome laiškais, kartais internetu - laiko skirtumai per daug mus smaugė. Jis buvo tas žmogus, nuo kurio neturėjau ko slėpti. Praktiškai, apie mane Eric žinojo viską, išskyrus tai, kas slėpėsi po 'Miss Unknown' kauke.
Apie jį patį taip pat sužinojau tiek daug. Mėgstamiausia spalva, pamoka, daina, patiekalas ar net koks jo batų dydis - viską galėjau pasakyti akimirksniu.
Laišką, kurį gavau nusiuntusi savo tikrąją istoriją, perskaičiau šimtus kartų:

'Brangioji Miss Unknown,
Tai tu man atleisk, jog priverčiau tai papasakoti. 
Tu, tu.... Tu tiesiog neapsakomai nuostabus, tvirtas ir nuoširdus žmogus, vienas iš milijono. Negalvojau, kad galima tiek ištverti. Net neįsivaizduoju, ar pats tiek pakelčiau.
Tu ne viena - visada turėsi mane, už tūkstančių kilometrų galvojantį apie tave. Tad nebijok gyventi ir didžiuokis tuo, kas esi.
Eric'

Sėdėjau šviesioje Melani buto svetainėje. Iš muzikos grotuvo sklido naujojo H.Duff albumo dainos. Varčiau 'Seventeen' žurnalą, o Melani lakavosi nagus, kai išgirdome kažką nukrentant prie paradinių durų.
-Čia tikriausiai paštas, gal gali atnešti? Aš kiek užsiėmusi.
-Gerai...- sumurmėjau ir atnešiau tris laiškus.
-Yra bent vienas man?
-Jie visi tau.
-Ką?!- suriko Mel. - Nejaugi jie iš universitetų?
-Na, kiek matau, taip.
-Tai ko lauki? Greičiau atidaryk ir parodyk!
Norėjau ją kiek pakankinti, tad atplėšiau ir žiūrinėjau nieko nesakydama.
-Netylėk! Negi niekur neįstojau???
-Mel, tave visur priėmė, - šyptelėjau.
-Ir tie laiškai nuo...?
-Tave kviečia pokalbiui į Yale, Kalifornijos ir Kolumbijos universitetus !
Melani pradėjo šokinėti bei klykti iš laimės. Visai pamiršo, kad nagų lakas dar neišdžiuvo.
-Negaliu patikėti, tai tiesiog neįmanoma! O tu jau gavai kokį nors laišką?
-Na, siunčiau prašymus lygiai 100 universitetų - tiesiog norėjau pažiūrėti, kiek iš jų manimi susidomės. Keisčiausia tai, jog nė vienas neatmetė mano prašymo.
-Rimtai? Net Oksfordas ar Kembridžas pakvietė?
-Taip. Dabar sumaniau pasidaryti albumą su visais tais kvietimais. Ant viršelio užrašysiu 'Universitetų knyga', - abi prapliupome juoktis.
-Tai į kurį labiausiai nori įstoti?
-Į NUS arba HKU.
-Angliškai??
-Singapūro arba Hong Kongo universitetą.
-Azija? Ką tu ten veiksi?- Mel nepatikliai žvilgtelėjo.
-Maniau mokytis, o ką?
-Bet ten juk... Azija!
-O čia Amerika.
-Skirtumas didelis.
-Nemanau.
-Tu ten būsi su siauraakiais nykštukais, mintančiais vien ryžiais. O čia! Čia JAV!
-Mėsainių ir dešriukų žemė...
-Okey, lygiosios.
-Kitą savaitę skrendu į šešis universitetus Azijoj, dar kitą - į penkis Pietų Amerikoj, o dar dar kitą - tris Europoj.
-Ir nė vieno Amerikoj?
-Ne, čia net nesiunčiau.
-Ar kada nors tau sakiau, jog esi pats keisčiausiais, labiausiai patrakęs ir žiauriai savimi pasitikintis žmogus?
-Ne, - šyptelėjau.
-Tai va, tu tokia vienintelė. Galbūt ir esi tokia ypatinga.
Nesusivaldžiau ir apkabinau Melani.
-Žinai, nagų lakas dar neišdžiuvo, tad tavo plaukai šiek tiek pakeis spalvą.
Abi plyšdamos iš juoko nugriuvome nuo sofos.

1 SEZONO PABAIGA

14 dalis

'Negaliu patikėti, jog iš tikrųjų tau tai pasakoju. Šią istoriją, kurią tuoj sužinosi, girdėjo tik vienas žmogus. Tačiau jo jau nebėra. Galbūt taip buvo nulemta, o gal tik žiaurus atsitiktinumas?

Kaip jau minėjau, esu tikrų tikriausia estė, bet niekada ten nebuvau. Mano tėvai, pasitaikius progai, emigravo į Otairi kaimelį Naujojoje Zelandijoje. Štai ten aš ir gimiau. Vis dar prisimenu snieguotas kalnų viršūnes, didelį ežerą, nesibaigiančius miškus bei pilkas avis, besiganančias aplinkui. Tai buvo mažas rojaus kampelis toli toli nuo tikrovės. Tačiau iš šio sapno gana greitai teko pabusti...

Kai buvau vos dvejų metukų, tėvai pakliuvo į avariją. Kažkoks gyvūnas iššoko į kelią ir automobilis, bandydamas išvengti smūgio, staigiai pasisuko, tačiau nesuvaldęs vairo nugarmėjo į ežerą - štai kokią dainelę man nuolat dainuodavo. Tačiau niekada netikėjau, jog tai tiesa.

Tąnakt aš bei mano vyresnysis brolis Thayeris praradome ne tik tėvus, bet ir vienas kitą. Jis buvo išsiųstas gyventi su močiute Belgijoje, o aš - į Taivaną, pas tetą, kuri šiuo sumanymu visai nesidžiaugė. Ši buvo ką tik pradėjusi kilti karjeros laiptais ir vaikas būtų buvęs tik didžiausia našta. Nors ir kiek maldavo močiutės priimti ir mane, ji nė kiek nenusileido. Vis tvirtino, kad dviejų vaikų neišlaikys. 

Kodėl teta pasirinko gyventi Taivane - man vis dar migla. Niekada nedrįsau jos paklausti, o gal tiesiog nenorėjau. Ji nė negalvojo paaukoti darbą mados žurnale dėl manęs, tad iki šešerių metų laiką leidau vaikų namuose. Pradėjus lankyti mokyklą, teta mane pasiėmė.

Mokykloje lankiau beveik visus įmanomus būrelius, kad tik nereikėtų grįžti namo (nekeista, jog dabar darau tą patį). Nenorėdavau grįžti į šaltą, tuščią butą. Kiek prisimenu, lankiau pianino, dailiojo čiuožimo, choro, baleto, gimnastikos bei plaukimo pamokas. Gan nemažai pirmokei? Ne, azijiečiai ypatingi tuo, kad sugeba daryti tiek daug ir niekaip nepavargti. Keista tik tai, jog buvau vienintelė europietė jų tarpe. Man iš tiesų buvo sunku priprasti prie tokios gyvenimo rutinos, tačiau niekada nepasidaviau.

Kai buvau dešimties, persikraustėme į Honkongą - teta dalyvavo kažkokiame projekte. Man ir vėl teko taikstytis prie naujos aplinkos. Kitąmet vėl grįžome į Taivaną, o dar po metų išsikraustėme į Australiją, mat teta gavo geresnį darbo pasiūlymą. Štai ir vėl nauja vieta, mokykla, draugai. Neįsivaizduoji, kaip visi tie kraustymaisi man buvo įgrisę. Rodos jau įsikūrei, susiradai draugų ir štai - vėl tenka viską palikti.

Būdama keturiolikos mainų programa vieneriems mokslo metams išvykau į Rio de Ženeirą - Braliziją. Neįsivaizduoji, kokia buvau laiminga gyvendama su šeima. Jaučiausi lyg vėl grįžusi į savo mažąjį rojaus kampelį. Žinoma, negaliu nepaminėti nesibaigiančių fiestų, šokių, muzikos bei lakstymo po gatves.

Tačiau viskas turi savo pabaigą - grįžusi į Australiją radau dar blogesnę situaciją nei išvažiavau. Teta prarado darbą, o į senąjį jos nebepriėmė, tad jai teko įsidarbinti paprasčiausia pardavėja. Nepakeldama nusivylimo ji taip pat pradėjo vartoti svaigalus - na, bent jau nebūdavo tokia surūgusi.

Taip du metus ir kentėjau, kol neatėjo ši vasara. Leisk priminti, jog tėvų netekau vos dvejų, tad nė kiek neprisiminiau, jog išvis turiu brolį. Pasibaigus mokslo metams sulaukiau jo skambučio.
Thayeris buvo ką tik baigęs pirmuosius metus universitete, tad pakvietė atvykti aplankyti jį naujajame bute. Žinoma, iš karto sutikau. Negalėjau patikėti, jog teta visą tą laiką slėpė nuo manęs, jog turiu brolį. Įtūžusi susikroviau lagaminus ir jau kitą dieną sėdėjau lėktuve į Škotiją - Thayerio naująją gyvenvietę.
Vos įžengusi į laukimo salę pamačiau milžinišką plakatą su mano vardu. Pribėgusi apkabinau brolį ir dar ilgai nepaleidau. Nė nebandžiau slopinti trykštančių ašarų. Sužinojau, jog Thayeris niekada nebuvo manęs pamiršęs ir visada bandė susisiekti. Tik prieš kelias dienas jo draugas, tikras programišius, surado mano telefono numerį.
Puikiai supratau, kodėl Thayeris nusprendė studijuoti Škotijoje - čionykštė gamta taip priminė tikruosius namus. Ten buvo taip smagu, jog nusprendžiau praleisti visą vasarą.
Čia sutikau ir Niką - žmogų, kurį neapsakomai įsimylėjau. Kartais pagalvoju, jog jis buvo daugiau nei mano vaikinas. Galbūt jis buvo tas žmogus, kuris privertė į gyvenimą pažiūrėti visai kitomis akimis. Greitai aš tiesiog negalėjau nuo jo atsiplėšti. Jis buvo mano oras, vanduo bei siela.
Turbūt būčiau pasilikusi gyventi Škotijoje ir dabar šypsodamasi Niko glėbyje žiūrėčiau kokį nors serialą. Tačiau tam nebuvo lemta nutikti.
Vieną dieną nuvažiavome prie Lochneso ežero. Nikui visada pasakodavau, jo troškau kada nors plūduriuoti viduryje ežero ir skaičiuoti žvaigždes. Jis nusprendė išpildyti šį norą.
Bevažiuodami namo per radiją išgirdome A.L. dainą 'Runaway'. Abu pradėjome ją dainuoti, nes ji taip puikiai atspindėjo mūsų dabartines būsenas. Važiavome nuo vingiuoto kalno ir prieš pasukant į kitą kelią reikėjo sumažinti greitį. Deja, mašina nestojo. Prisimenu tik stiklo šukes ir bekraštę tamsą.
Pabudusi ligoninėje sužinojau, kad Niko nebėra. Pati rimtesnių sutrenkimų nepatyriau, nes išsiskleidė oro pagalvė. Niko, kitaip nei mano, pagalvė neišsiskleidė. Tuo labiau nutrūko saugos diržas. Palatoje po pagalve radau gana skaudų raštelį 'Kokie tėvai - tokie ir vaikai. Nejaugi manei, kad būsi laiminga?' Taip ir nesupratau, ką jis reiškia.
Negana to, sužinojau, jog močiutei ši žinia sukėlė infarktą, po kurio ji daugiau nebeatsigavo... Nebegalėjau žiūrėti į Thayerio akis. Vos paleista iš ligoninės išvykau namo, jei tą vietą taip galima vadinti. 
Teta jau buvo baiginėjanti krauti daiktus -  gavo naują darbo pasiūlymą Niujorke. Šįkart man neberūpėjo, kad išsikraustome. Šįkart norėjau pabėgti kuo toliau. 
Grįžusi beveik dvi savaites su niekuo nesišnekėjau bei beveik nieko nevalgiau. Gulėjau lovoje ir verkiau. Negalėjau patikėti, jog mano gyvenimas toks siaubingas. Praradau beveik visus mylimus žmones, o vieninteliam broliui nebegaliu pažiūrėti į akis. Po močiutės mirties jis nebeturėjo savo finansų šaltinio, tad tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios pakilau nuo lovos. Nikas mane išmokė niekada nepasiduoti bei stengtis ištaisyti klaidas. Nuo tada pradėjau pati jam pervesti pinigų. Tikinau, kad šie pinigai tetos - naujas darbas ir milžiniška alga. Tačiau tai tebuvo mano trijų darbelių alga.
Dažnai galvoju, kas būtų buvę, jei tėvai nebūtų pakliuvę į avariją? O kas nutiktų, jei kartu su broliau būčiau apsigyvenusi Belgijoje? O jeigu nebūtų įvykusi avarija, ar dabar būčiau laiminga? Jeigu, jeigu, jeigu...
Štai ką visą laiką slėpiau nuo kitų. Manau, jog tikėjaisi išgirsti kažką visai kita negu ši istorija. Atleisk, jei sugadinau nuotaiką,
Miss Unknown.'

Negalėjau patikėti, jog visas mano gyvenimas tilpo šiuose dviejuose puslapiuose. Tačiau dar labiau negalėjau patikėti, jog viską parašiau Ericui. Giliai širdyje norėjau jam viską papasakoti. O galbūt tiesiog norėjau būti išgirsta?

13 dalis

Laikas pradėjo bėgti itin greitai. Mokykla, vairavimo pamokos, šokių studiją, darbas knygyne, Tomio prižiūrėjimas, namai ir, žinoma, namų darbai - štai kaip sukosi tipiška diena. Savaitgalius praleisdavau Adrianos studijoje - pusei metų tapau oficialiu Converse produkcijos veidu. Uždirbdavau tokią didelę krūvą pinigų, kad pradėjau tikėti, jog kitąmet sugebėsiu lankyti vieną iš savo svajonių universitetų - puikus išsilavinimas, nuostabus kraštovaizdis bei kosminės kainos. Thayeris(mano brolis) pamatęs, kiek pinigų pervedžiau į jo sąskaitą, buvo įsitikinęs, kad apiplėšiau banką ar užsiiminėjau kokia kontrabandine veikla. Kol nepamatė mano nuotraukų vos ne ant kiekvienos autobusų stotelės reklaminio stendo, manim nepatikėjo.
Taip pat susiradau dvi geriausias drauges - Patti ir Melani. Su Melani mokykloje beveik neišsiskirdavome, nuolat plepėdavom ir juokdavomės iš net paprasčiausių dalykų. Patti, nors ir buvome bendraamžės, man tapo lyg vyresnioji sesuo. Ji visada viską žinodavo, patardavo bei padėdavo, kada tik reikia.
Ir galiausiai - Džeikas. Na, jis tapo kiek daugiau negu draugu. Taip taip, dabar jis mano vaikinas. Po mūsų pirmojo pasimatymo kino teatre pradėjome susirašinėti žinutėmis bei chatinti Facebooke. Dabar jis mane veža į mokyklą bei sekmadieniais vedžioja po įdomiausias Niujorko vietas, kurių dar nespėjau pamatyti. Jis mielas lyg šunytis, tačiau giliai širdyje jam jaučiu tik simpatiją, daugiau nieko. Aišku, nuo kiekvieno bučinio tiesiog ištirpstu, tad tikiuosi, kad vieną dieną jį tikrai įsimylėsiu.
Slinko dienos, savaitės, prabėgo keli mėnesiai. Niujorke pagaliau iškrito pirmasis sniegas - jo nemačiau jau gana daug metų. Nors lauke jau minusinė temperatūra, jaučiu kalėdinę šilumą. Galbūt tai bus pirmosios Kalėdos, per kurias jausiuosi laiminga. Pradėjau tikėti, kad gyventi verta. Tačiau svarbiausia - pradėjau tikėti savimi.
Mano mažas pasaulėlis taip ir sukusi iki vienos dienos, kai po kelių mėnesių pertraukos atėjo laiškas. Erico laiškas.

 -Taigi, kur rytoj mane nusitempsi?- saldžiai tariau Džeikui atsirėmusi į buto duris.
-Hmm, galvojau apie vieną vietelę Brukline, tačiau sužinojau, kad Time Skvere vyks eglės įžiebimas. Dalyvavimas šiame renginyje man tarsi tradicija, tad būčiau itin laimingas, jei šiemet ten būčiau kartu su tavimi, - nenuleidau akių nuo jo akinamos šypsenos, kol jis sukiojo mano plaukų sruogą ant savo dailaus piršto.
-Ir kuo tas įžiebimas toks nuostabus?
-Tu nė neįsivaizduoji. Negali sakyti, kad gyveni, jei nesi mačiusi šio renginio.
-Tada nekantrauju pamatyti šio stebuklo, - sušnibždėjau jam į ausį ir apkabinusi kaklą saldžiai saldžiai pabučiavau.
Viena ranka jis mane stipriai apkabino bei prisitraukė prie savęs, o kita atrakino mano buto duris ir įsitempė į vidų.
-Atsargiai, gavai laišką, tad pasistenk jo neužminti, - tarė liovęsis bučiuoti.
Laiškas? Nuo ko? Širdis sustingo ir išsilaisvinusi iš Džeiko glėbio stvėriau baltą voką. Giliai įkvėpiau ir apverčiau kitą pusę - 'Eric'.
-Prasideda kalėdinių atvirukų maratonas?
-Ką? Ak, taip.
-Kas tas Ericas?
-Ammm, mano pusbrolis, - bandžiau išsisukti. Nenorėjau pasakoti, kad jis mano susirašinėjimo draugas.
-Gyvenantis Švedijoje?
-Aha, labai graži šalis. Reiktų ten vėl nuvažiuoti.
-Galbūt kada nors, - tarė ir vėl pradėjome bučiuotis. Laišką mestelėjau ant batų dėžės ir panardinau rankas į Džeiko plaukus.
Nė nepastebėjau kaip atsidūrėme virtuvėje ir aš buvau vos ne priremta prie stalo. Atsirėmiau į jį ir netyčia numečiau ten gulėjusį šaukštą. Džeikas iškart atsitraukė ir jį pakėlė.
-Man jau metas, žiūrėk nieko nesudaužyk, - šyptelėjo ir dar kartą pabučiavęs palinkėjo saldžių sapnų išėjo.
Jau norėjau stverti laišką, tačiau ant batų dėžės jo nebebuvo. Po galais, jis jį pasiėmė! Išlėkiau į koridorių ir riktelėjau 'Džeikai!'. Laimei, jis vis dar tebelipo laiptais.
-Ką?
-Mano pusbrolis neapsidžiaugtų, jei atvirukas atitektų tau, o ne man.
-Ak, atleisk. Nė nepastebėjau kaip įsidėjau į kišenę.
-Žinoma, nenuostabu, ką daro pavydas,- nulipau laiptais ir išplėšiau voką iš rankos.
-Atleisk, aš tik...
-Atleisiu, jei prižadėsi to daugiau nebedaryti.
-Gerai, prižadu. Tai iki!
-Geros nakties, pone vagišiau, - tariau kiek pašaipiai ir grįžau į butą.
Širdis vis dar daužėsi - kas būtų, jei Džeikas būtų jį atplėšęs. Tačiau svarbiausia, kodėl Eric man vėl parašė laišką. Galbūt Džeikas teisus - tai tik kalėdinis atvirukas. Juk Eric tikrai galėtų mane tiesiog pasveikinti.
Atsiguliau į lovą ir atplėšiau voką. Vis dėlto tai nebuvo atvirutė. Tai buvo tikrų tikriausias, nors ir trumpas, laiškas.

'Brangioji Miss Unknown,
Jaučiuosi tikras asilas. Jau keli mėnesiai žiūriu į baltą popieriaus lapą, tačiau nežinau, ką rašyti. Dar niekada taip nenorėjau suprasti merginos, kurios nė nepažįstu. 
Tu man atrodai tokia nepaprasta, tokia paslaptinga. Noriu sužinoti tiesą - ką tu nori nuo manęs nuslėpti? Juk aš tavęs tikriausiai niekada nepamatysiu, tad nebijok - tavo paslaptis bus saugi.
Atsilygindamas galiu atsakyti į bet kokį tavo klausimą. Prašau, atrašyk man.
P.S. Linksmų Kalėdų,
Eric'

Mintys sukosi kaip niekada. Ar jam pasakoti visą tiesą? Ar išsakyti tai, ką bandau nuslėpti visą gyvenimą? Iš stalčiaus išsitraukiau popieriaus lapą ir užrašiau 'Brangus Ericai,'
Kramčiau tušinuką. Kramčiau, daužiau, sukiojau - niekas nepadėjo. Vis dar buvau neapsisprendusi.
Galiausiai įkvėpiau ir pradėjau rašyti...

12 dalis

-Ema, radau naują konkursą, taigi rytoj varysim fotografuotis. Žodžiu, tau paskambinsiu ir... - išgirdau Gabriellos balsą.
-Klausyk, aš sutikau fotografuotis vienoje fotosesijoje, ne dviejose.
-Ak taip, prizas 5000$, tad sutarta ?
-Gal nesupratai? Sakau, kad sutikau fotografuotis tik vienąsyk. Tau teks susirasti kitą modelį, - apsisukau ir jau ruošiausi eiti, tačiau G. sugriebė mano ranką.
-Ei, kas yra? Negi jau pamiršai, kas įvyko šeštadienį? Juk tau buvo taip smagu.
-Ne, tai tau buvo smagu kabinti man makaronus. Nejaugi manei, kad nesuprasiu,- išlaisvinau ranką ir nužingsniavau į pavaduotojos kabinetą.
-Taip?- tarė nustebusi.
-Gal galėčiau persirašyti į teatro pamokas?

'Kas nutiko tarp tavęs ir Gabi? Per matematiką ji buvo siaubingai ant tavęs užpykusi' - gavau raštelį nuo Melani. Istorijos mokytoja, kaip visada, į mokinius nekreipė dėmesio, tad visi galėjo daryti ką tik nori.
'Nieko ypatingo, tik užpyko, kad nesutikau vėl būti jos modelis'
'Kodėl????'
'Tai gana sudėtinga paaiškinti. Tiesiog supratau, kad G. yra visai kitoks žmogus nei maniau'
'Aišku...'
Bandžiau susikaupti ir klausytis mokytojos aiškinimų, tačiau nieko nesugebėjau suprasti. Pilietinis karas ir dar kažkokios nesąmonės. Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduriu atvykusi į kitą mokyklą - skirtingos mokymo sistemos. Tai, ką kiekvienas amerikietis puikiai išmano, dabar girdžiu pirmą katrą.
Laimei, nuskambėjo skambutis.
-Tai kas iš tikrųjų tarp jūsų įvyko?- teiravosi Melani.
-Juk parašiau.
-Ir manai, jog tuo patikėsiu? Gabriellos taip paprastai nesupykdysi. Eime, pavešiu į vairavimo mokyklą, o tu man viską papasakosi, sutarta?
-Jei taip jau nori.

-Dailios gulbės. Pati padarei?- paklausė Patti.
-Tai gervės ir taip, jas išlanksčiau pati.
-Jų koks šimtas! Aš būčiau išprotėjusi jas bedarydama.
Sėdėjome ant jaukios sofos knygyne ir gėrėm arbatą. Buvau ką tik vitrinoje sukabinusi origami gerves, kurios taip žavėjo praeivius.
-Adriana tau skambino?
-Jo, šeštadienį vyks pirmoji fotosesija.
-Tai, jeigu jau gavai puikiai apmokamą darbą, kam tau šis bei dar tie keli?
-Man patinka kažką veikti. Beje, knygyne labai jauku.
-Tačiau tu juk visai nebeturi laiko sau bei mokslams. Juk egzaminai visai greit.
-Patikėk, Amerikoje jie gana lengvi. Laisvai išlaikyčiau net dabar.
-Nejaugi, pone Einšteine?
-Tikrai, čia viskas taip lengva. Beveik viską, ką mokomės, jau žinau.
-Bet kaip taip gali būt?
-Skirtingos šalys - skirtingos mokymo sistemos.
-Tai gal jau iškart varyk į universitetą.
-Žinok, kartais apie tai pagalvoju.
-Matyt, tave laisvai priims į bet kokį Harvardą ar Oksfordą.
-Priimti priims, tačiau kas už tuos mokslus sumokės?
-Na, visada yra galimybė gauti nemokamas studijas, tereikia dalyvauti visokiausiuose konkursuose.
-Žinau, tačiau noriu studijuoti kur nors kitur, pavyzdžiui, Peru, Honkonge ar Švedijoje.
-Įdomiai. Gal ir man į kokį Butaną važiuot?
-Nepatarčiau, ten tėra vienas universitetas, tad pasirinkimo net nėra. Beje, vargu, ar ten paskaitos bus skaitomos anglų kalba. Ką dar kalbėt apie uniformas...
-Iš kur tiek daug žinai?
-Teko lankytis.
-Buvai Butane?
-Jo.
-Geras. Kur dar esi buvus?
-Patikėk, daug kur...

Pagaliau grįžau namo. Jau buvo po vidurnakčio, tad troškau tik vieno - saldaus saldaus miego. Nusispyriau batus ir patraukiau į savo kambarį.
-Nepasakysi nei 'labas'?- išgirdau šaižų Izabelės balsą sklindantį kažkur už mano nugaros.
-Labas,- tariau ir užsirakinau kambaryje. Visada jausdavausi nesaugiai, kai ji būdavo namuose.

11 dalis

-Tu šiandien kiek išsiblaškiusi,- tarė Patti. -Vis negali susitaikyti, kad Gabriella tavimi pasinaudojo ?

-Ne, tiesiog blogai miegojau,- šyptelėjau. Tikrai neturėjau noro pasakoti šios nakties įvykių.

-Meluoji... Jei nenori sakyti tiesos, tai ir nesakyk. Tačiau prašau tik vieno - nemeluok.

Vaikščiojome po centrinį parką, kol priėjome prie ežero esantį akmenį.

-Atsisėskime čia.

-Klausyk, teta manęs prašė, jog užpildytum kelis dokumentus, tai gal geriau eime į kokią kavinę?

-Ne, noriu pabūti čia.

-Jei taip nori...- Patti ištraukė iš rankinės aplanką su anketomis. -Bus daug paprasčiau, jei atsakymus užrašysiu pati.

Ji manęs klausinėjo elementariausių dalykų - gimimo diena, adresas, amžius ir t.t. 

-Kiek vaikinų esi bučiavusi?

-Ką?!- išsižiojau.

-Juokauju, tokio klausimo nėra. Bet rimtai, kiek?

-Paslaptis,- ironizavau.

-Ir kodėl tu tokia paslaptinga? Gerai, nespausiu. Tėvų arba globotojų vardas, pavardė?

-Izabelė Mälk.

-Pala, Mälk? Ema, juk tavo pavardė Nurmsalu. Nesuprantu.

-Izabelė mano teta bei globotoja. Viskas gana paprasta.

-O kur tavo tėvai?

Nunardinau galvą. 

-Ak, atleisk. Tiesiog to visai nesitikėjau.

-Niekis, juk nieko blogo nepadarei. Nesu nei pirma, nei paskutinė mergina, praradusi tėvus. 

-Man ta anketa tikrai atsibodo. Vis dėlto, eime bent į Kinų kvartalą. Žiauriai užsimaniau Bubble Tea.

 -Juk jis visai kitame Manhatano gale, tikrai ten nežadu eiti.

-O kas sakė, kad eisim pėsčiomis?- Patti nusišypsojo ir ištraukė mašinos raktelius.

'When you say allright, would you say ok...' skambėjo mobilusis.

-Alio?- tariau oficialiu tonu. Juk skambino ne kas kitas, o Adriana.

-Sveika, Em,- tarė ne tas balsas.

-Džeikai?

-Na taip. Tikėjaisi kažko kito?

-Ne, tik... Nesvarbu.

-Klausyk, vis dar pameni mūsų susitarimą eiti kartu į filmą? Penktadienį premjera, tad galvojau, gal... nori eiti? Su manimi? Į kiną? Bet, jei...

-Džeikai, nusiramink. Mielai su tavimi nueisiu, tik bijau, kad tuo metu būsiu užsiėmusi. Galbūt eime savaitgalį?

-Žinoma, savaitgalis puikiai tiks. Parašysiu žinutę, kai gausiu bilietus. Tai... Iki?

-Iki.

Padėjau ragelį ir žvilgtelėjau į veidrodį. Šypsena puošė mano veidą. Tas vaikinas toks mielas bei... sutrikęs. Lyg koks šuniukas.

Staiga prieš akis iškilo šimtai šukių bei Niko veidas. 'Niekada nepamiršk to.' 

Po galais, nuo tos siaubingos dienos prabėgo tiek nedaug laiko, o aš jau vaikštau į pasimatymus (na, Džeikas nesakė, jog tai pasimatymas, bet vis tiek) bei flirtuoju per Skype su visai nepažįstamu vaikinu. Juk norėjau, kad jis būtų tik draugas, kuriam galiu išsipasakoti.

Tą akimirką širdyje pajutai pykti ir nusivylimą. Aš tokia pati kaip ir Gabriella.

Ne, aš daug baisesnė.

'Brangus Erikai,

Atleisk, kad tąnakt buvau tikrai šiurkšti ir atsijungiau nė nepasakiusi 'iki'. Tiesiog nesu linkusi žmonėms pasakoti savo gyvenimo. Tai kažkaip... keista.

Nuo pat mažens esu linkusi laikyti viską paslaptyje, o, kai tenka prisipažinti, darau tai, ką sugebu geriausiai - meluoju. Tačiau su tavimi viskas kitaip. Nematau jokio tikslo kažką slėpti, tad ir esu kiek išsigandusi.

Mano gyvenimas painus ir sudėtingas. Nemanau, kad kas nors mane gali suprasti.

Tikriausiai pamanei, kad aš tipiška išpaikinta niujorkietė. Deja, čia gyvenu tik mėnesį. Neseniai atsikrausčiau iš Sidnėjaus, tačiau ir ten tegyvenau kelis metus.

Iš tiesų aš pasiklydusi estė (jei ne Baltijos jūra, būtum mano kaimynas), nerandanti sau vietos, tad puikiai suprasiu ir nė kiek nepyksiu, jei daugiau man neatrašysi.

Linkiu sėkmės,

M.U.'