14 dalis

'Negaliu patikėti, jog iš tikrųjų tau tai pasakoju. Šią istoriją, kurią tuoj sužinosi, girdėjo tik vienas žmogus. Tačiau jo jau nebėra. Galbūt taip buvo nulemta, o gal tik žiaurus atsitiktinumas?

Kaip jau minėjau, esu tikrų tikriausia estė, bet niekada ten nebuvau. Mano tėvai, pasitaikius progai, emigravo į Otairi kaimelį Naujojoje Zelandijoje. Štai ten aš ir gimiau. Vis dar prisimenu snieguotas kalnų viršūnes, didelį ežerą, nesibaigiančius miškus bei pilkas avis, besiganančias aplinkui. Tai buvo mažas rojaus kampelis toli toli nuo tikrovės. Tačiau iš šio sapno gana greitai teko pabusti...

Kai buvau vos dvejų metukų, tėvai pakliuvo į avariją. Kažkoks gyvūnas iššoko į kelią ir automobilis, bandydamas išvengti smūgio, staigiai pasisuko, tačiau nesuvaldęs vairo nugarmėjo į ežerą - štai kokią dainelę man nuolat dainuodavo. Tačiau niekada netikėjau, jog tai tiesa.

Tąnakt aš bei mano vyresnysis brolis Thayeris praradome ne tik tėvus, bet ir vienas kitą. Jis buvo išsiųstas gyventi su močiute Belgijoje, o aš - į Taivaną, pas tetą, kuri šiuo sumanymu visai nesidžiaugė. Ši buvo ką tik pradėjusi kilti karjeros laiptais ir vaikas būtų buvęs tik didžiausia našta. Nors ir kiek maldavo močiutės priimti ir mane, ji nė kiek nenusileido. Vis tvirtino, kad dviejų vaikų neišlaikys. 

Kodėl teta pasirinko gyventi Taivane - man vis dar migla. Niekada nedrįsau jos paklausti, o gal tiesiog nenorėjau. Ji nė negalvojo paaukoti darbą mados žurnale dėl manęs, tad iki šešerių metų laiką leidau vaikų namuose. Pradėjus lankyti mokyklą, teta mane pasiėmė.

Mokykloje lankiau beveik visus įmanomus būrelius, kad tik nereikėtų grįžti namo (nekeista, jog dabar darau tą patį). Nenorėdavau grįžti į šaltą, tuščią butą. Kiek prisimenu, lankiau pianino, dailiojo čiuožimo, choro, baleto, gimnastikos bei plaukimo pamokas. Gan nemažai pirmokei? Ne, azijiečiai ypatingi tuo, kad sugeba daryti tiek daug ir niekaip nepavargti. Keista tik tai, jog buvau vienintelė europietė jų tarpe. Man iš tiesų buvo sunku priprasti prie tokios gyvenimo rutinos, tačiau niekada nepasidaviau.

Kai buvau dešimties, persikraustėme į Honkongą - teta dalyvavo kažkokiame projekte. Man ir vėl teko taikstytis prie naujos aplinkos. Kitąmet vėl grįžome į Taivaną, o dar po metų išsikraustėme į Australiją, mat teta gavo geresnį darbo pasiūlymą. Štai ir vėl nauja vieta, mokykla, draugai. Neįsivaizduoji, kaip visi tie kraustymaisi man buvo įgrisę. Rodos jau įsikūrei, susiradai draugų ir štai - vėl tenka viską palikti.

Būdama keturiolikos mainų programa vieneriems mokslo metams išvykau į Rio de Ženeirą - Braliziją. Neįsivaizduoji, kokia buvau laiminga gyvendama su šeima. Jaučiausi lyg vėl grįžusi į savo mažąjį rojaus kampelį. Žinoma, negaliu nepaminėti nesibaigiančių fiestų, šokių, muzikos bei lakstymo po gatves.

Tačiau viskas turi savo pabaigą - grįžusi į Australiją radau dar blogesnę situaciją nei išvažiavau. Teta prarado darbą, o į senąjį jos nebepriėmė, tad jai teko įsidarbinti paprasčiausia pardavėja. Nepakeldama nusivylimo ji taip pat pradėjo vartoti svaigalus - na, bent jau nebūdavo tokia surūgusi.

Taip du metus ir kentėjau, kol neatėjo ši vasara. Leisk priminti, jog tėvų netekau vos dvejų, tad nė kiek neprisiminiau, jog išvis turiu brolį. Pasibaigus mokslo metams sulaukiau jo skambučio.
Thayeris buvo ką tik baigęs pirmuosius metus universitete, tad pakvietė atvykti aplankyti jį naujajame bute. Žinoma, iš karto sutikau. Negalėjau patikėti, jog teta visą tą laiką slėpė nuo manęs, jog turiu brolį. Įtūžusi susikroviau lagaminus ir jau kitą dieną sėdėjau lėktuve į Škotiją - Thayerio naująją gyvenvietę.
Vos įžengusi į laukimo salę pamačiau milžinišką plakatą su mano vardu. Pribėgusi apkabinau brolį ir dar ilgai nepaleidau. Nė nebandžiau slopinti trykštančių ašarų. Sužinojau, jog Thayeris niekada nebuvo manęs pamiršęs ir visada bandė susisiekti. Tik prieš kelias dienas jo draugas, tikras programišius, surado mano telefono numerį.
Puikiai supratau, kodėl Thayeris nusprendė studijuoti Škotijoje - čionykštė gamta taip priminė tikruosius namus. Ten buvo taip smagu, jog nusprendžiau praleisti visą vasarą.
Čia sutikau ir Niką - žmogų, kurį neapsakomai įsimylėjau. Kartais pagalvoju, jog jis buvo daugiau nei mano vaikinas. Galbūt jis buvo tas žmogus, kuris privertė į gyvenimą pažiūrėti visai kitomis akimis. Greitai aš tiesiog negalėjau nuo jo atsiplėšti. Jis buvo mano oras, vanduo bei siela.
Turbūt būčiau pasilikusi gyventi Škotijoje ir dabar šypsodamasi Niko glėbyje žiūrėčiau kokį nors serialą. Tačiau tam nebuvo lemta nutikti.
Vieną dieną nuvažiavome prie Lochneso ežero. Nikui visada pasakodavau, jo troškau kada nors plūduriuoti viduryje ežero ir skaičiuoti žvaigždes. Jis nusprendė išpildyti šį norą.
Bevažiuodami namo per radiją išgirdome A.L. dainą 'Runaway'. Abu pradėjome ją dainuoti, nes ji taip puikiai atspindėjo mūsų dabartines būsenas. Važiavome nuo vingiuoto kalno ir prieš pasukant į kitą kelią reikėjo sumažinti greitį. Deja, mašina nestojo. Prisimenu tik stiklo šukes ir bekraštę tamsą.
Pabudusi ligoninėje sužinojau, kad Niko nebėra. Pati rimtesnių sutrenkimų nepatyriau, nes išsiskleidė oro pagalvė. Niko, kitaip nei mano, pagalvė neišsiskleidė. Tuo labiau nutrūko saugos diržas. Palatoje po pagalve radau gana skaudų raštelį 'Kokie tėvai - tokie ir vaikai. Nejaugi manei, kad būsi laiminga?' Taip ir nesupratau, ką jis reiškia.
Negana to, sužinojau, jog močiutei ši žinia sukėlė infarktą, po kurio ji daugiau nebeatsigavo... Nebegalėjau žiūrėti į Thayerio akis. Vos paleista iš ligoninės išvykau namo, jei tą vietą taip galima vadinti. 
Teta jau buvo baiginėjanti krauti daiktus -  gavo naują darbo pasiūlymą Niujorke. Šįkart man neberūpėjo, kad išsikraustome. Šįkart norėjau pabėgti kuo toliau. 
Grįžusi beveik dvi savaites su niekuo nesišnekėjau bei beveik nieko nevalgiau. Gulėjau lovoje ir verkiau. Negalėjau patikėti, jog mano gyvenimas toks siaubingas. Praradau beveik visus mylimus žmones, o vieninteliam broliui nebegaliu pažiūrėti į akis. Po močiutės mirties jis nebeturėjo savo finansų šaltinio, tad tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios pakilau nuo lovos. Nikas mane išmokė niekada nepasiduoti bei stengtis ištaisyti klaidas. Nuo tada pradėjau pati jam pervesti pinigų. Tikinau, kad šie pinigai tetos - naujas darbas ir milžiniška alga. Tačiau tai tebuvo mano trijų darbelių alga.
Dažnai galvoju, kas būtų buvę, jei tėvai nebūtų pakliuvę į avariją? O kas nutiktų, jei kartu su broliau būčiau apsigyvenusi Belgijoje? O jeigu nebūtų įvykusi avarija, ar dabar būčiau laiminga? Jeigu, jeigu, jeigu...
Štai ką visą laiką slėpiau nuo kitų. Manau, jog tikėjaisi išgirsti kažką visai kita negu ši istorija. Atleisk, jei sugadinau nuotaiką,
Miss Unknown.'

Negalėjau patikėti, jog visas mano gyvenimas tilpo šiuose dviejuose puslapiuose. Tačiau dar labiau negalėjau patikėti, jog viską parašiau Ericui. Giliai širdyje norėjau jam viską papasakoti. O galbūt tiesiog norėjau būti išgirsta?

13 dalis

Laikas pradėjo bėgti itin greitai. Mokykla, vairavimo pamokos, šokių studiją, darbas knygyne, Tomio prižiūrėjimas, namai ir, žinoma, namų darbai - štai kaip sukosi tipiška diena. Savaitgalius praleisdavau Adrianos studijoje - pusei metų tapau oficialiu Converse produkcijos veidu. Uždirbdavau tokią didelę krūvą pinigų, kad pradėjau tikėti, jog kitąmet sugebėsiu lankyti vieną iš savo svajonių universitetų - puikus išsilavinimas, nuostabus kraštovaizdis bei kosminės kainos. Thayeris(mano brolis) pamatęs, kiek pinigų pervedžiau į jo sąskaitą, buvo įsitikinęs, kad apiplėšiau banką ar užsiiminėjau kokia kontrabandine veikla. Kol nepamatė mano nuotraukų vos ne ant kiekvienos autobusų stotelės reklaminio stendo, manim nepatikėjo.
Taip pat susiradau dvi geriausias drauges - Patti ir Melani. Su Melani mokykloje beveik neišsiskirdavome, nuolat plepėdavom ir juokdavomės iš net paprasčiausių dalykų. Patti, nors ir buvome bendraamžės, man tapo lyg vyresnioji sesuo. Ji visada viską žinodavo, patardavo bei padėdavo, kada tik reikia.
Ir galiausiai - Džeikas. Na, jis tapo kiek daugiau negu draugu. Taip taip, dabar jis mano vaikinas. Po mūsų pirmojo pasimatymo kino teatre pradėjome susirašinėti žinutėmis bei chatinti Facebooke. Dabar jis mane veža į mokyklą bei sekmadieniais vedžioja po įdomiausias Niujorko vietas, kurių dar nespėjau pamatyti. Jis mielas lyg šunytis, tačiau giliai širdyje jam jaučiu tik simpatiją, daugiau nieko. Aišku, nuo kiekvieno bučinio tiesiog ištirpstu, tad tikiuosi, kad vieną dieną jį tikrai įsimylėsiu.
Slinko dienos, savaitės, prabėgo keli mėnesiai. Niujorke pagaliau iškrito pirmasis sniegas - jo nemačiau jau gana daug metų. Nors lauke jau minusinė temperatūra, jaučiu kalėdinę šilumą. Galbūt tai bus pirmosios Kalėdos, per kurias jausiuosi laiminga. Pradėjau tikėti, kad gyventi verta. Tačiau svarbiausia - pradėjau tikėti savimi.
Mano mažas pasaulėlis taip ir sukusi iki vienos dienos, kai po kelių mėnesių pertraukos atėjo laiškas. Erico laiškas.

 -Taigi, kur rytoj mane nusitempsi?- saldžiai tariau Džeikui atsirėmusi į buto duris.
-Hmm, galvojau apie vieną vietelę Brukline, tačiau sužinojau, kad Time Skvere vyks eglės įžiebimas. Dalyvavimas šiame renginyje man tarsi tradicija, tad būčiau itin laimingas, jei šiemet ten būčiau kartu su tavimi, - nenuleidau akių nuo jo akinamos šypsenos, kol jis sukiojo mano plaukų sruogą ant savo dailaus piršto.
-Ir kuo tas įžiebimas toks nuostabus?
-Tu nė neįsivaizduoji. Negali sakyti, kad gyveni, jei nesi mačiusi šio renginio.
-Tada nekantrauju pamatyti šio stebuklo, - sušnibždėjau jam į ausį ir apkabinusi kaklą saldžiai saldžiai pabučiavau.
Viena ranka jis mane stipriai apkabino bei prisitraukė prie savęs, o kita atrakino mano buto duris ir įsitempė į vidų.
-Atsargiai, gavai laišką, tad pasistenk jo neužminti, - tarė liovęsis bučiuoti.
Laiškas? Nuo ko? Širdis sustingo ir išsilaisvinusi iš Džeiko glėbio stvėriau baltą voką. Giliai įkvėpiau ir apverčiau kitą pusę - 'Eric'.
-Prasideda kalėdinių atvirukų maratonas?
-Ką? Ak, taip.
-Kas tas Ericas?
-Ammm, mano pusbrolis, - bandžiau išsisukti. Nenorėjau pasakoti, kad jis mano susirašinėjimo draugas.
-Gyvenantis Švedijoje?
-Aha, labai graži šalis. Reiktų ten vėl nuvažiuoti.
-Galbūt kada nors, - tarė ir vėl pradėjome bučiuotis. Laišką mestelėjau ant batų dėžės ir panardinau rankas į Džeiko plaukus.
Nė nepastebėjau kaip atsidūrėme virtuvėje ir aš buvau vos ne priremta prie stalo. Atsirėmiau į jį ir netyčia numečiau ten gulėjusį šaukštą. Džeikas iškart atsitraukė ir jį pakėlė.
-Man jau metas, žiūrėk nieko nesudaužyk, - šyptelėjo ir dar kartą pabučiavęs palinkėjo saldžių sapnų išėjo.
Jau norėjau stverti laišką, tačiau ant batų dėžės jo nebebuvo. Po galais, jis jį pasiėmė! Išlėkiau į koridorių ir riktelėjau 'Džeikai!'. Laimei, jis vis dar tebelipo laiptais.
-Ką?
-Mano pusbrolis neapsidžiaugtų, jei atvirukas atitektų tau, o ne man.
-Ak, atleisk. Nė nepastebėjau kaip įsidėjau į kišenę.
-Žinoma, nenuostabu, ką daro pavydas,- nulipau laiptais ir išplėšiau voką iš rankos.
-Atleisk, aš tik...
-Atleisiu, jei prižadėsi to daugiau nebedaryti.
-Gerai, prižadu. Tai iki!
-Geros nakties, pone vagišiau, - tariau kiek pašaipiai ir grįžau į butą.
Širdis vis dar daužėsi - kas būtų, jei Džeikas būtų jį atplėšęs. Tačiau svarbiausia, kodėl Eric man vėl parašė laišką. Galbūt Džeikas teisus - tai tik kalėdinis atvirukas. Juk Eric tikrai galėtų mane tiesiog pasveikinti.
Atsiguliau į lovą ir atplėšiau voką. Vis dėlto tai nebuvo atvirutė. Tai buvo tikrų tikriausias, nors ir trumpas, laiškas.

'Brangioji Miss Unknown,
Jaučiuosi tikras asilas. Jau keli mėnesiai žiūriu į baltą popieriaus lapą, tačiau nežinau, ką rašyti. Dar niekada taip nenorėjau suprasti merginos, kurios nė nepažįstu. 
Tu man atrodai tokia nepaprasta, tokia paslaptinga. Noriu sužinoti tiesą - ką tu nori nuo manęs nuslėpti? Juk aš tavęs tikriausiai niekada nepamatysiu, tad nebijok - tavo paslaptis bus saugi.
Atsilygindamas galiu atsakyti į bet kokį tavo klausimą. Prašau, atrašyk man.
P.S. Linksmų Kalėdų,
Eric'

Mintys sukosi kaip niekada. Ar jam pasakoti visą tiesą? Ar išsakyti tai, ką bandau nuslėpti visą gyvenimą? Iš stalčiaus išsitraukiau popieriaus lapą ir užrašiau 'Brangus Ericai,'
Kramčiau tušinuką. Kramčiau, daužiau, sukiojau - niekas nepadėjo. Vis dar buvau neapsisprendusi.
Galiausiai įkvėpiau ir pradėjau rašyti...

12 dalis

-Ema, radau naują konkursą, taigi rytoj varysim fotografuotis. Žodžiu, tau paskambinsiu ir... - išgirdau Gabriellos balsą.
-Klausyk, aš sutikau fotografuotis vienoje fotosesijoje, ne dviejose.
-Ak taip, prizas 5000$, tad sutarta ?
-Gal nesupratai? Sakau, kad sutikau fotografuotis tik vienąsyk. Tau teks susirasti kitą modelį, - apsisukau ir jau ruošiausi eiti, tačiau G. sugriebė mano ranką.
-Ei, kas yra? Negi jau pamiršai, kas įvyko šeštadienį? Juk tau buvo taip smagu.
-Ne, tai tau buvo smagu kabinti man makaronus. Nejaugi manei, kad nesuprasiu,- išlaisvinau ranką ir nužingsniavau į pavaduotojos kabinetą.
-Taip?- tarė nustebusi.
-Gal galėčiau persirašyti į teatro pamokas?

'Kas nutiko tarp tavęs ir Gabi? Per matematiką ji buvo siaubingai ant tavęs užpykusi' - gavau raštelį nuo Melani. Istorijos mokytoja, kaip visada, į mokinius nekreipė dėmesio, tad visi galėjo daryti ką tik nori.
'Nieko ypatingo, tik užpyko, kad nesutikau vėl būti jos modelis'
'Kodėl????'
'Tai gana sudėtinga paaiškinti. Tiesiog supratau, kad G. yra visai kitoks žmogus nei maniau'
'Aišku...'
Bandžiau susikaupti ir klausytis mokytojos aiškinimų, tačiau nieko nesugebėjau suprasti. Pilietinis karas ir dar kažkokios nesąmonės. Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduriu atvykusi į kitą mokyklą - skirtingos mokymo sistemos. Tai, ką kiekvienas amerikietis puikiai išmano, dabar girdžiu pirmą katrą.
Laimei, nuskambėjo skambutis.
-Tai kas iš tikrųjų tarp jūsų įvyko?- teiravosi Melani.
-Juk parašiau.
-Ir manai, jog tuo patikėsiu? Gabriellos taip paprastai nesupykdysi. Eime, pavešiu į vairavimo mokyklą, o tu man viską papasakosi, sutarta?
-Jei taip jau nori.

-Dailios gulbės. Pati padarei?- paklausė Patti.
-Tai gervės ir taip, jas išlanksčiau pati.
-Jų koks šimtas! Aš būčiau išprotėjusi jas bedarydama.
Sėdėjome ant jaukios sofos knygyne ir gėrėm arbatą. Buvau ką tik vitrinoje sukabinusi origami gerves, kurios taip žavėjo praeivius.
-Adriana tau skambino?
-Jo, šeštadienį vyks pirmoji fotosesija.
-Tai, jeigu jau gavai puikiai apmokamą darbą, kam tau šis bei dar tie keli?
-Man patinka kažką veikti. Beje, knygyne labai jauku.
-Tačiau tu juk visai nebeturi laiko sau bei mokslams. Juk egzaminai visai greit.
-Patikėk, Amerikoje jie gana lengvi. Laisvai išlaikyčiau net dabar.
-Nejaugi, pone Einšteine?
-Tikrai, čia viskas taip lengva. Beveik viską, ką mokomės, jau žinau.
-Bet kaip taip gali būt?
-Skirtingos šalys - skirtingos mokymo sistemos.
-Tai gal jau iškart varyk į universitetą.
-Žinok, kartais apie tai pagalvoju.
-Matyt, tave laisvai priims į bet kokį Harvardą ar Oksfordą.
-Priimti priims, tačiau kas už tuos mokslus sumokės?
-Na, visada yra galimybė gauti nemokamas studijas, tereikia dalyvauti visokiausiuose konkursuose.
-Žinau, tačiau noriu studijuoti kur nors kitur, pavyzdžiui, Peru, Honkonge ar Švedijoje.
-Įdomiai. Gal ir man į kokį Butaną važiuot?
-Nepatarčiau, ten tėra vienas universitetas, tad pasirinkimo net nėra. Beje, vargu, ar ten paskaitos bus skaitomos anglų kalba. Ką dar kalbėt apie uniformas...
-Iš kur tiek daug žinai?
-Teko lankytis.
-Buvai Butane?
-Jo.
-Geras. Kur dar esi buvus?
-Patikėk, daug kur...

Pagaliau grįžau namo. Jau buvo po vidurnakčio, tad troškau tik vieno - saldaus saldaus miego. Nusispyriau batus ir patraukiau į savo kambarį.
-Nepasakysi nei 'labas'?- išgirdau šaižų Izabelės balsą sklindantį kažkur už mano nugaros.
-Labas,- tariau ir užsirakinau kambaryje. Visada jausdavausi nesaugiai, kai ji būdavo namuose.

11 dalis

-Tu šiandien kiek išsiblaškiusi,- tarė Patti. -Vis negali susitaikyti, kad Gabriella tavimi pasinaudojo ?

-Ne, tiesiog blogai miegojau,- šyptelėjau. Tikrai neturėjau noro pasakoti šios nakties įvykių.

-Meluoji... Jei nenori sakyti tiesos, tai ir nesakyk. Tačiau prašau tik vieno - nemeluok.

Vaikščiojome po centrinį parką, kol priėjome prie ežero esantį akmenį.

-Atsisėskime čia.

-Klausyk, teta manęs prašė, jog užpildytum kelis dokumentus, tai gal geriau eime į kokią kavinę?

-Ne, noriu pabūti čia.

-Jei taip nori...- Patti ištraukė iš rankinės aplanką su anketomis. -Bus daug paprasčiau, jei atsakymus užrašysiu pati.

Ji manęs klausinėjo elementariausių dalykų - gimimo diena, adresas, amžius ir t.t. 

-Kiek vaikinų esi bučiavusi?

-Ką?!- išsižiojau.

-Juokauju, tokio klausimo nėra. Bet rimtai, kiek?

-Paslaptis,- ironizavau.

-Ir kodėl tu tokia paslaptinga? Gerai, nespausiu. Tėvų arba globotojų vardas, pavardė?

-Izabelė Mälk.

-Pala, Mälk? Ema, juk tavo pavardė Nurmsalu. Nesuprantu.

-Izabelė mano teta bei globotoja. Viskas gana paprasta.

-O kur tavo tėvai?

Nunardinau galvą. 

-Ak, atleisk. Tiesiog to visai nesitikėjau.

-Niekis, juk nieko blogo nepadarei. Nesu nei pirma, nei paskutinė mergina, praradusi tėvus. 

-Man ta anketa tikrai atsibodo. Vis dėlto, eime bent į Kinų kvartalą. Žiauriai užsimaniau Bubble Tea.

 -Juk jis visai kitame Manhatano gale, tikrai ten nežadu eiti.

-O kas sakė, kad eisim pėsčiomis?- Patti nusišypsojo ir ištraukė mašinos raktelius.

'When you say allright, would you say ok...' skambėjo mobilusis.

-Alio?- tariau oficialiu tonu. Juk skambino ne kas kitas, o Adriana.

-Sveika, Em,- tarė ne tas balsas.

-Džeikai?

-Na taip. Tikėjaisi kažko kito?

-Ne, tik... Nesvarbu.

-Klausyk, vis dar pameni mūsų susitarimą eiti kartu į filmą? Penktadienį premjera, tad galvojau, gal... nori eiti? Su manimi? Į kiną? Bet, jei...

-Džeikai, nusiramink. Mielai su tavimi nueisiu, tik bijau, kad tuo metu būsiu užsiėmusi. Galbūt eime savaitgalį?

-Žinoma, savaitgalis puikiai tiks. Parašysiu žinutę, kai gausiu bilietus. Tai... Iki?

-Iki.

Padėjau ragelį ir žvilgtelėjau į veidrodį. Šypsena puošė mano veidą. Tas vaikinas toks mielas bei... sutrikęs. Lyg koks šuniukas.

Staiga prieš akis iškilo šimtai šukių bei Niko veidas. 'Niekada nepamiršk to.' 

Po galais, nuo tos siaubingos dienos prabėgo tiek nedaug laiko, o aš jau vaikštau į pasimatymus (na, Džeikas nesakė, jog tai pasimatymas, bet vis tiek) bei flirtuoju per Skype su visai nepažįstamu vaikinu. Juk norėjau, kad jis būtų tik draugas, kuriam galiu išsipasakoti.

Tą akimirką širdyje pajutai pykti ir nusivylimą. Aš tokia pati kaip ir Gabriella.

Ne, aš daug baisesnė.

'Brangus Erikai,

Atleisk, kad tąnakt buvau tikrai šiurkšti ir atsijungiau nė nepasakiusi 'iki'. Tiesiog nesu linkusi žmonėms pasakoti savo gyvenimo. Tai kažkaip... keista.

Nuo pat mažens esu linkusi laikyti viską paslaptyje, o, kai tenka prisipažinti, darau tai, ką sugebu geriausiai - meluoju. Tačiau su tavimi viskas kitaip. Nematau jokio tikslo kažką slėpti, tad ir esu kiek išsigandusi.

Mano gyvenimas painus ir sudėtingas. Nemanau, kad kas nors mane gali suprasti.

Tikriausiai pamanei, kad aš tipiška išpaikinta niujorkietė. Deja, čia gyvenu tik mėnesį. Neseniai atsikrausčiau iš Sidnėjaus, tačiau ir ten tegyvenau kelis metus.

Iš tiesų aš pasiklydusi estė (jei ne Baltijos jūra, būtum mano kaimynas), nerandanti sau vietos, tad puikiai suprasiu ir nė kiek nepyksiu, jei daugiau man neatrašysi.

Linkiu sėkmės,

M.U.'

10 dalis

-Forget about everything and run away, yeah!- dainavome kartu. Buvome toli toli nuo miesto, tankiame miške. Pro šakas matėsi tekanti saulė. - I just wanna fall and lose myself, runaway yeah!

Nikas suėmė mano ranką ir staigiai patraukė link savęs. Deja, to nesitikėjau. Neišlaikiau pusiausvyros ir abu griuvome ant paparčiais apaugusios žemės. Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.

-Dabar supratau, į ką tu panaši.

-Ir į ką gi?

-Į pirmąjį saulės spindulį. Tu, kaip ir jis, sugebi visiškoje tamsoje įžiebti šviesą. 

Likau be žado. Dar niekas nėra ištaręs tokių nuostabių žodžių. Jis nubraukė nuo mano veido plaukus ir pabučiavo. Saldžiai ir atsargiai. Taip, kaip visiems norisi bučiuoti tą vienintelį žmogų.

Papūtus švelniam vėjeliui ant mūsų užtiško rasos lašeliai. Praplipome juoktis.

-Nagi, eime toliau.

Jis ištiesė ranką ir padėjo atsistoti. Jau norėjau eiti, bet jis nepaleido. Žvilgtelėjau į tas kerinčias rudas akis.

Saulė vis ryškėjo ir ryškėjo. Tiesą pasakius, per greit. Ant susikibusių rankų nukrito stiklo šukė. Pakėliau galvą - iš dangaus lėtai leidosi milijonai mažyčių kristaliukų.

-Ema, dabar tu mano gyvenimas.

Mus supantis miškas pradėjo dužti į šukes.

-Nikai!- tariau drebančiu balsu.

-Niekada nepamiršk to...

Apsisukau. Bekraštė tamsa. 

Šviesos spindulys užgeso.

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tai tik dar vienas sapnas.

Nugara bėgiojo šiurpuliukai. Stvėriau telefoną. 3:47. Po galais, dabar tikrai neužmigsiu.

Įjungiau ant staliuko stovinčią lempą ir išlipau iš lovos. Taigi, ką dabar veikti? Tas mintis, užplūdusias galvą, išsklaidys nebent kokia komedija.
Priėjau prie stalo, ant kurio gulėjo kompiuteris. Jau norėjau jį įjungti, tačiau į akis krito šalia esantis Erico laiškas. Troškau su juo pasikalbėti. Dabar pat. Atidariau voką. Nustebau, nes pastebėjau kai ką, ko prieš tai nemačiau. Viduje buvo dar vienas lapelis. Mažytis mažytis. ,,Jei neiškentėsi sulaukti laiško, štai mano skype: *******".
Nusišypsojau. Vos loptopas pasikrovė susikūriau naują skype anketą ,,Miss Unknown" ir įvedžiau slapyvardį į paieškos laukelį.
-Pridėti prie kontaktų, - tariau sau ir paspaudžiau mygtuką. - Prašau, būk prisijungęs. Nagi...
Taip! Degė žalia varnelė. 

E: Vis dėlto neiškentei :P
M: Kaip matai :D
E: Argi Niujorke ne naktis?
M: Labai labai ankstyvas rytas :)
E: Tai ką čia veiki?
M: Tiesiog... Sapnavau košmarą ir nebegaliu užmigti
E: Ką sapnavai?
M: Nieko, tik kai ką, ko norėčiau neprisiminti
E: Okey, pakeiskim temą. Koks dabar laikas Niujorke?
M: Tuoj bus keturios ryto, o Švedijoj?

E: Beveik dešimt
M: Tai...
E: Šešių valandų skirtumas
M: Kai tu užmiegi, aš atsibundu :D
E: Kiek ironiška
M: Ką dabar veiki ?
E: Susirašinėju su mergina, kurios vardo net nežinau
M: O kodėl taip svarbu jį žinoti?

E: O kodėl gi ne?
M: O kodėl gi taip?
E: Tai gal pasakysi?
M: Jums, grafe Eric, aš esu Niujorko bajoraitė Miss Unknown

E: Tai gal malonėsite prisipažinti, kas slepiasi po jūsų kauke ?
M: Mano kaukė užburta, jos nuimti nevalia
E: Panašu, jog mes abu maskarade
M: Arba XXI amžiaus internetiniame teatre :D
E: Keista, nesu itin geras aktorius
M: Aš irgi. Dabar užsimaniau mokykloje lankyti teatro pamokas

E: Na, panašu, kad seksis puikiai :)

M: Hahah :D

E: Matai, jau visai pralinksmėjai. Gal pavyks užmigti?

M: Tikrai, buvau visai užmiršus tą sapnąE: Ir vis dėlto, ką tu sapnavai?
M: Tikrai tai nori žinoti?
E: Noriu tave suprasti
M: Sapnavau žmogų, kurį mylėjau

E: Atleisk. Aš galvojau, kad... Umm... Tai bus tik kokio siaubo filmo ištraukos

M: Galima ir taip sakyti

E: Tas vaikinas tikras kvailys, jei tave paliko

M: Ne, jis manęs nepaliko

E: Tai... Kodėl apie jį kalbi būtuoju laiku?

M: Nes... nes... jo tiesiog jau nebėra.  

9 dalis

,,Nežinau, kaip pradėti, tad pasakysiu elementarų ,,Labas". Turbūt jau pastebėjai, jog mano vardas Eric ir tai tikrai ne koks slapyvardis. Gyvenu mažame pasaulio kampelyje, kurį žmonės vadina Kattarpu. Jeigu palyginsi su Niujorku, gyventojų čia beveik 11429 kartais mažiau. Kai apskaičiavau tokį didelį skaičių, užsimaniau pabėgti, apsigyventi dideliame mieste ir niekada nesugrįžti. Tačiau tai mano namai ir kas gali būti geriau už šią vietą?

Dabar tikriausiai pamanei, jog pernelyg ironizuoju. Hah, aš irgi. Iš tiesų nesu pesimistas. Atvirkščiai, į pasaulį žiūriu teigiamai ir net blogiausioje situacijoje stengiuosi įžvelgti ką nors gero. Taip pat esu sąžiningas, paslaugus ir kiek pamišęs žmogus. Dievinu muziką, šokius ir futbolą. Draugai sako, jog esu J. Timberlako ir Z.Ibrahimovic mišinys.Galbūt todėl šios dvi garsenybės ir yra mano idealai.

Nebežinau, ką sakyti toliau. Keista viską pasakoti žmogui, kurio nė kiek nepažįsti. Tiesą sakant, net nežinau, kodėl užsirašiau į šį projektą. Turbūt tiesiog norėjau parašyti laišką, tikrų tikriausią laišką, kurį dabar retas tebesiunčia.

Mus skiria tūkstančiai kilometrų ir abu galime papasakoti visiškai skirtingas gyvenimo istorijas. Miss Unknown, kaip prasideda tavo diena, kokie tavo pomėgiai, draugai, šeima ar net akių spalva? Noriu sužinoti tiek daug! 

Tačiau vieno trokštu labiausiai - sužinoti tavo vardą.

Siunčiu linkėjimus iš Švedijos ir tikiuosi greitai sulakti atsakymo!

Eric"

Skaitydama jaučiau, kaip virpėjo širdis. Eric buvo toks atviras ir nuoširdus, o aš net neišdaviau savo vardo. Troškau to paties, ko ir jis pats apie mane norėjo sužinoti. Galbūt jis ir yra tas pasakų princas? Juk jie rašo tikrus laiškus, ne SMS žinutes, tad vienas taškas Eric naudai.

Stvėriau kompiuterį ir paieškos laukelyje įrašiau ,,Kattarp". Tai išties buvo tik mažas nežinomas kaimelis su mažiau nei 700 gyventojų. Įsijungiau vaizdų paiešką. Tikrų tikriausia žolė, medžiai, laukai, balti debesys bei mėlynas dangus - visa, ko trūko Niujorke, ir visa, kas man priminė namus. Eric nė nenutuokė, koks nuostabus tas jo mažas pasaulėlis. Būčiau atidavusi bet ką, net sielą pardavusi, jei galėčiau matyti tokį vaizdą kasdien.

Jutau, kaip merkėsi akys, tad teko išjungti kompiuterį. Žvilgtelėjau į veidrodį - vis dar vilkėjau dailiąja suknele, o ant rankos bei kaklo žibėjo perliukai. Taip, vis dar atrodžiau stulbinančiai. Tačiau tai tik maskuotė. Tikroji Ema nesibasto po vakarėlius ir tuo labiau nenešioja Prada rankinukų. Vis dėlto norėjau įamžinti šią akimirką, tad stvėriau telefoną(jei ką, fotoaparatas prieš du mėnesius sudužo, kaip ir mano gyvenimas) ir priėjau prie veidrodžio. Tyliai ištariau ,,Smile".

8 dalis

-Pasiruošusios?

Limuzinas sustojo ir vienas iš patarnautojų atidarė dureles. Sandrija ir Gabriella tuojau pat išlipo, tačiau aš nesiskubinau. Girdėjau žmonių balsus bei blyksinčius fotoaparatus. Įkvėpiau oro ir žengiau pirmą žingsnį.  ,,Sveika atvykus š turtuolių pasaulį,"- tariau mintyse.

Atidarymas buvo gana... nuobodokas. Kur tik pažvelgsi, visur tik papuošalais apsikabinusios merginos, kostiumuoti vaikinai bei taurės šampano. Vieni čia atėjo pakalbėti ar net paflirtuoti, kiti - siekdami sužibėti žurnalų nuotraukose, o treti - prisigerti. Nenuostabu ir tai, kad nė vienam nerūpėjo meno kūriniai. Na, nebent tik tiems, kurie patys ir yra menininkai.

Gabriella mane užmiršo vos įžengusi į galeriją, tad nusprendžiau apžiūrėti kiekvieną kūrinį, kitaip sakant, daryti tai, ką paprasti žmonės ir veikia tokiose vietose kaip ši. Jie išties buvo nuostabūs, tad ši veikla pasidarė tiktu malonumu. Širdyje jutau, jog esu meniškas žmogus. 

Suskroviau šūsnį lankstinukų į savo naująją tašę. Tikriausiai buvau vienintelė, kuri juos ėmė. 

Staiga išgirdau moters balsą, skambantį per mikrofoną. Galerijos savininkė pradėjo ilgą ir monotonišką kalbą. Rėmėjus vardijo beveik 8 minutes, o menininkus - pusvalandį. Mano kojos spėjo visiškai nutirpti. 

-O dabar noriu jums pristatyti atidarymo progą surengtą konkursą ,,Baletas Niujorke". Ši akcija buvo neįprasta, nes leidome dalyvauti bet kam. Dalyviai turėjo nufotografuoti 5 kadrus, kurie atspindėtų šią temą. Šią mintį pasiūlė Brodvėjaus teatras, tad aplodismentai jam, - žmonės pradėjo ploti, o aš po truputį artinausi prie pakylos. - Na, ir koks konkursas be nugalėtojų. Kviečiu Gabriella Fallston!

Žmonės plojo nebe taip stipriai, kaip praeitąsyk, bet nepanašu, kad G. dėl to sutriko. Atvirkščiai, ji tiesiog sproginėjo iš laimės.

-O Dieve, nė nenumaniau, kad turiu šansą laimėti. Tai išties nuostabu. Ak... kad jūs žinotumėte, kaip jaučiuosi. Esu lyg ką tik pagamintas deimantas, - G. tikrai persistengė ir jos kalboje jutosi padlaižiavimo gaidelė. - Noriu padėkoti savo šeimai, kuri tikėjo manimi, bei mielajai Sandrijai, kuri taip gražiai mane šiąnakt papuošė. Dėkoju ir myliu jus!

Tai buvo lyg smūgis į širdį. Ta, kuri daugiausiai prisidėjo, buvo net nepaminėta. Labai ačiū.

Akyse vėl telkėsi ašaros. Kelintą kartą šią savaitę? Ne, negaliu raudoti štai čia. Man reikėjo ištrūkti.

Užlipau ant galerijos stogo. Niujorkas naktį - vienas iš gražiausių vaizdų pasaulyje. Milijonai lempučių, lyg kalėdinių eglučių miškas. Vėsesnis oras mane apramino. Vaištinėjau po visą stogą, kol sudrebėjau išgirdusi balsą:

-Ir tu ieškai vietos pasprukti? - priešais save išvydau merginos siluetą.
-Galima ir taip sakyti.
-Aš taip darau per kiekvieną vakarėlį. Ateinu, apsuku kelis ratus ir pasislepiu kokiame kampelyje. Bet kodėl tu išėjai? Juk atrodė, kad tau buvo smagu.
-Iš kur žinai? - nustebau.
-Eime, parodysiu, - priėjome prie stoglangio. Pro jį matėsi salė, kurioje kątik buvau. Tik dabar galėjau įžiūrėti merginą. Ji buvo mano amžiaus raudonplaukė. - Matau viską, kas vyksta viduje. O tavęs nepastebėti neįmanoma.
- Ką turi omenyje?
- Tu viena iš nedaugelio pamatei, kad ten yra paveikslų. Beje, atrodai kaip angelėlis - ta suknelė tiesiog nuostabi. Tu paprasta mergaitė, dar nesugadinta Niujorko. Tokios kaip tu - tikra retenybė.
-Toks jausmas lyg kalbėtum apie kokią nors...
-...tave. Kartais žmonės save per daug nuvertina. Tu - ne išimtis,- šyptelėjo.
-Tai tu visą vakarą mane ir testebėjai ?
-Na, ne tik. Patikėt, čia verda daugybė skandalų, paslapčių ir dievai žino ko.
-Nagi, papasakok, ką nors įdomaus, - smalsavau.
-Štai tas juodaplaukis prie baro, matai?
-Aha.
-Šįvakar jau spėjo gauti šešių merginų numerius, o ta mergina, trys kėdės nuo jo, ką tik išsiskyrė.
-Kiek daug galima sužinoti žiūrint pro langą, - tariau.
-Tačiau nesupratau vieno - kodėl tu pabėgai?
-Žinai tą konkursą, ,,Baletas Niujorke"?
-Jo, dailios nuotraukos.
-Ta mergina jose esu aš, o mano draugė, kuri laimėjo, kalboje manęs nė nepaminėjo. Ir išvis vengė visą vakarą. 
-Ta rudaplaukė raudona suknele? Mergyt, ji tipiška apgavikė. Naudojasi kitais, kad gautų naudos. Ją taip pat atidžiai stebėjau.
-Ne, Gabriella ne tokia.
-Atsibusk! Ji visą vakarą trinasi nuo vieno prie kito turtingo bičo bei modelių agento. Kas 10 minučių žiūri, kaip atrodo, ir flirtuoja su barmenu, kad gautų nemokamų gėrimų. Štai ką pasakysiu - 4 raidės, pirma K, paskutinė Ė.
-Ne, ji taip negali.
-Kiek laiko ją jau pažįsti?
-Beveik mėnesį.
-Tokios jos ir yra - priverčia šokti pagal savo dūdelę, o tada išmeta kaip šiukšlę. Tai lyg kokia Niujorko taisyklė. Gali ir dabar pažiūrėti į ją. Štai ten, prie violetinio atspalvio paveikslo.
Įsižiūrėjau ir įsitikinau, kad tai buvo tiesa. Gabriella vienoje rankoje laikė taurę raudonojo vyno, o kita glostė maždaug dvigubai už ją vyresniam vyrui plaukus. Man netgi bloga pasidarė.
-Tu teisi, ji tikra pabaisa. Po galais, maniau, kad tai bus geriausias mano vakaras, o dabar suprantu, kad tai tik kvailas sapnas, - ašaros jau bėgo upeliais. Po galais, jau trečiąsyk šią savaitę verkiu. Atsitūpiau ant žemės, nes nebepajėgiau stovėti.
-Nagi, ne, nereikia, - tarė ir atsitūpė šalia manęs. - Tu nuostabi, em... kuo tu vardu?
-Ema.
-Koks paprastas ir gražus vardas. Tu nerealus žmogus ir kiekvienas turėtų džiaugtis, jei galėtų būti tavo draugų rate.
-Ne, aš ne tokia. Aš nevėkšla, negalinti nei susirasti normalių draugų, nei gerai apmokamo darbo. Aš visiškai niekam tikusi.
-Nekalbėk taip. Nori, aš tau padėsiu? Paversiu šį vakarą tokį, kokį ir įsivaizdavai - nuostabų. Tik pirmiausia turėsi nurimti
-Tai tu esi nuostabus žmogus, o aš net nežinau, kuo tu vardu. 
-Patti. 

Kai nusiraminau, mes nusliūkinom į tuoletą ir aš susitvarkiau makiažą. Laimei, jis buvo atsparus vandeniui, tad nieko labai siaubingo nenutiko.
-Sakei, nori surasti gerai apmokamą darbą. 500$ užteks?
-Per mėnesį? - nustebau.
-Ne, kvailele, už vieną dieną.
-Skamba kažkaip nelegaliai...
-Niujorkas, mergyt. Čia per dieną gali ir 10 000$ gaut.  
-Tai koks ten darbas?
-Hmm... Turiu kelis pasiūlymus. Su pirmu galiu supažindinti tuoj pat, nes tas žmogus yra čia. Eime?
-Okey.

Patti nuvedė mane prie stendo su mano nuotraukomis. Ak, atsiprašau, Gabriellos nuotraukomis.
-Tu pastovėk čia, tuoj kai ką atvesiu.
Įsistebėjau į savo atvaizdus. Atrodžiau tokia laiminga. Troškau vėl tokia būti.
-Ema, čia mano teta Adriana. Adriana, čia Ema.
-Malonu susipažinti.
-Ir man.
-Teta, minėjai, kad tau labiausiai patiko štai šios nuotraukos ir norėtum naujosios kolekcijos reklamoje sukurti kažką panašaus.
-Taip, bet reikės ilgai ieškoti tokio atsidavusio šokiams modelio.
-Tai va, šiose nuotraukose ir yra Ema. Be to, ji mielai sutiktų su tavo pasiūlymu.
Adriana vis žiūrėjo tai į mane, tai į fotografijas.
-Negaliu patikėti. Mergyte, man tikrai būtų garbė, jei sutiktum būti mano modeliu.
-O kokiu būtent modeliu turėčiau būti?
-Fotografuoju Converse batelius ir manau, šis vaidmuo tau itin tiktų. Jau įsivaizduoju tave, stovinčią Time Skvere kokia nors balerinos poza. Nelabai žinau tų pavadinimų.
-Skamba nuostabiai, - tariau. Visada dievinau Converse produkciją, tad dabar būtų nuostabus šansas kažką veikti būtent su ja.
-Kaip matau, jūs su Patti pažįstamos, tad rytoj iš jos išpešiu visą reikiamą informaciją apie tave ir vakare paskambinsiu.
Adriana nuėjo, o aš vis dar stovėjau apstulbusi.
-Nu va, jau gavai vieną darbelį. Alga bus nuo 500 iki 700$ per dieną. Priklausys, ką tądien veiksi.
-Aš per mėnesį uždirbu perpus mažiau!
-Turiu keletą kitų pasiūlymų, bet dėl jų nesu visai tikra, tad šiandienai užteks vieno darbelio. O dabar - metas sužibėti.
Nespėjau pratarti nė žodžio, nes prie mūsų priėjo keli žurnalistai su fotografais. Jie norėjo padaryti mūsų abiejų bei manęs vienos nuotraukas bei paimti interviu, mat aš visus sužavėjau savo išraiškingumu nuotraukose. Džiaugiausi, kad nieko neklausė apie jų fotografę. Jaučiausi lyg ką tik pabėgusi iš narvo. Šiandien tikrai buvo nuostabi diena, beje, panašu, jog susiradau naują draugę.

Perri mane pavežė su savo dailučiu poršė iki pat namų.
-Ačiū dar kartą, už viską, ką padarei.
-Tai niekis. Ema, tokioms kaip tu visada padedu. Iki!
-Lik sveika!
Užlipau laiptais ir atsirakinau duris. Na ką, sapnas baigėsi. Reikia grįžti į tikrovę. 
Jau ruošiausi žengti per durų slenkstį, tačiau ant grindų pamačiau baltą voką. Ant jo buvo užrašytas mano adresas. Nuo ko jis? Atverčiau kitą pusę, o ten buvo 4 raidės:
ERIC